„Ar gali būti lietuviui aukštesnė Džomolungma?..“ – tokius žodžius atsiliepimų knygoje parašė alpinistas, Everesto nugalėtojas Vladas Vitkauskas, pamatęs Liongino Šepkos drožinius Rokiškio krašto muziejuje. Panašiai sako dažnas turistas, išvydęs dievdirbio kūrinius, išgirdęs pasakojimą apie jo gyvenimą ir unikalų požiūrį į drožybą. Parodyti šią ekspoziciją Rokiškio svečiui – šventa, nelaužoma tradicija, nes tai – viena gražiausių medinio paveldo kolekcijų ne tik Lietuvoje…
Pastangos davė vaisių
L.Šepka vadinamas vienu įdomiausių lietuvių dailininkų primityvistų ir vienu paskutinių Lietuvos dievdirbių. Analogų lietuvių liaudies mene – nėra.
Kurti L.Šepka pradėjo staiga, apie 1950–uosius, jau įkopęs į penktąją dešimtį ir pagautas netikėto įkvėpimo, kurį patyrė išgyvenęs dvasinį sukrėtimą – brolio Petro mirtį. Menotyrininkai teigia, kad „širdgėla ir skausmas pažadino Liongino sieloje ilgai tūnojusias kūrybines galias“. Iš tų galių gimė šimtai drožinių: paukščių, žvaigždžių, saulių, knygų, skulptūrų, išdrožtų paprastu peiliuku tik jam vienam būdinga raižymo ornamentika, išraiškingais veidais, plaukais, apsiaustų klostėmis, galvas puošiančiomis karūnomis. Jo kūryboje ne vienas įžvelgia biblines tiesas ir humanistinę prasmę.
Tiesa, kaip teigia L.Šepkos kūrybos tyrinėtoja Giedrė Jankevičiūtė, iš pradžių valdžios atstovų susidomėjimas menininku reiškėsi gan keistai – vos į šeštą dešimtį įkopęs meistras kuriam laikui buvo išvežtas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių ir neįgaliųjų namus. Anot Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos, šimtus dievdirbio laiškų tyrinėjusios Marytės Mieliauskienės, valdžia elgėsi nežmoniškai, o pats drožėjas išvežimo į Didvyžius faktą laiškuose mini ir praėjus dešimčiai metų.
Savamokslio kūryba – įvertinta
L.Šepkai vargstant prieglaudoje, keli entuziastai pradėjo rūpintis, kad jo darbus įsigytų Rokiškio krašto muziejus. Šių žmonių pastangos davė vaisių, ir šiandien muziejuje sukaupta unikali kolekcija puikiai reprezentuoja vieno originaliausių XX amžiaus Lietuvos savamokslių kūrybą.
Ekspozicija, kuria šiandien stebiname pasaulį, buvo atidaryta daugiau nei prieš 40 metų. Tuomet sovietmečiu specialiai sukurta Liaudies meno draugija globojo savamokslius dailininkus, kuriems buvo priskiriami ir išlikę negausūs kaimo amatininkai. L.Šepka, įrašius jį į minėtos draugijos narius, tokiu valstybės remiamu liaudies menininku tapo 1972–aisiais.
Menininkas paliko mus 1985 metų lapkričio 4 dieną, gyvendamas Vilniuje su žmona Danute. Jis palaidotas gimtinėje, Pandėlio seniūnijos Lebedžių kaimo kapinėse.
Liko tai, ką išgelbėjo nuo kūdros
Unikalių drožinių kelio į Rokiškio krašto muziejų istorija siekia 1961–uosius. Būtent tais metais Pandėlio seniūnijoje kūrusį dievdirbį išvežė į Didvyžių senelių namus, o jo šedevrai buvo sumesti į sunkvežimį ir tuometiniam muziejaus direktoriui Stanislovui Dauniui pranešta: „Jei rūpi, gali pasiimti.“ „Didžiąją Kristaus skulptūrą muziejininkai išgelbėjo, tačiau dalis kūrinių traktoriumi buvo nustumta į kūdrą. Pas mus liko tai, kas buvo išgelbėta“, – sakė M.Mieliauskienė.
Kiek Rokiškyje yra L.Šepkos eksponatų, net neskaičiuojama. „Juk, tarkim, „Paukščių balius“ – vientisas kūrinys, tačiau prie vieno stalo – keliasdešimt skirtingų paukščių“, – skaičiuoja muziejininkai, nuolat matydami svečių stebėjimąsi neeiline kolekcija.
Dievulio duota
Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė mano, jog L.Šepkos kūrybos, „kaip Dievulio duoto unikalaus reiškinio“, nėra su kuo lyginti nei tematikos, nei drožybos požiūriu. “Atvažiuoja pažiūrėti pasaulio žmonės – jiems tai kažkas neįtikėtina, tūkstantmečio menininkas“, – kalbėjo O.Mackevičienė, išskyrusi drožėjo darbų architektūriškumą. Kai kas L.Šepką, jo architektūriškas, aukštin besistiebiančias skulptūrų formas palygina ir su garsiojo architekto Antonio Gaudi bažnyčia Barselonoje (Ispanija).
Rokiškyje yra beveik visa, kas buvo išsaugota iš L.Šepkos kūrybos. Garsiausiais jo šedevrais laikomi paminklai broliui Petrui ir tėvams bei „Paukščių balius“. Vėlesniojo laikotarpio drožėjo darbų turi Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, dar keletą – kolekcininkai, kurie L.Šepką lankė Pandėlio seniūnijoje, šiek tiek darbų yra pasklidę po pasaulį.
Išgyveno visas krizes
Pirmą kartą Rokiškyje L.Šepkos skulptūrų ekspozicija buvo atidaryta 1971–aisiais. Tuomet ji glaudėsi dvaro oficinos dviejuose kambariuose. 1992–aisiais ekspozicija buvo atnaujinta ir išplėsta – darbai eksponuoti jau šešiose patalpose. „Dabar, sako, krizė, o tais metais net užuolaidų sunkiai gaudavome – buvo blokada“, – prisiminė tuometinius rūpesčius M.Mieliauskienė.
Paskutinį kartą už Europos Sąjungos pinigus salės buvo atnaujintos prieš kelerius metus. Šios rekonstrukcijos itin laukta. Mat L.Šepkos ekspozicija – bene labiausiai lankoma reprezentacinė muziejaus erdvė. Tačiau beveik du dešimtmečius grožėtis ja svečiams neleido menkutė šviesa, apibėgusios sienos buvo dangstomos užuolaidomis, o patalpa vėdinama natūraliu būdu – atidarant langus.
Prieš keletą metų išmontavus brangiuosius eksponatus, salėse buvo pakeistos grindys, sutvarkytos sienos, atidengtos senosios sijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, signalizacija, vėdinimo sistema, modernus apšvietimas. Specialistai supranta, kad drožėjo darbams atskleisti būtinas tinkamas apšvietimas. Mat šviesa gali išryškinti, o jei reikia, net atkartoti šešėlį ant sienos. „Anksčiau pora lempų neduodavo tokio efekto“, – prisiminė M.Mieliauskienė.
Galima išgirsti dievdirbio balsą
Šiandien L.Šepkos kūryba eksponuojama penkiose salėse. Šeštoji skirta jo atminimui įamžinti. Čia visą reikiamą informaciją ras tie, kam žinių vien apžiūrėjus drožinius atrodys per mažai. Lankytojams siūloma nemokamai naudotis audiogidais anglų, rusų, latvių, lietuvių kalbomis, galima peržiūrėti nuotraukas, filmą apie L.Šepką, išgirsti paties menininko balsą. Čia – ir leidiniai apie dievdirbį, informacija apie jo vardui garsinti skirtas respublikines parodas, plenerus, kurių metu Rokiškyje gimė L.Šepkos skulptūrų parkas.
Kitose atnaujintose salėse – garsiausios dievdirbio skulptūros. Jos matomos iš visų pusių, ko nebuvo ankstesnėje ekspozicijoje. Vienoje iš salių sugalvota padaryti pakylą ir ją apipilti akmenukais, kurie tarsi simbolizuotų ryšį tarp lauko ir vidaus. Muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė net yra juokavusi, kad kiekvienam muziejininkui čia reikėjo po saują akmenėlių atnešti. Smulkieji eksponatai irgi atskleidžiami naujai. Yra naujų, ankstesnėse ekspozicijose nerodytų L.Šepkos darbų: išraižytas medyje testamentas, guba su tupinčiu gandru, antrojo kūrybos laikotarpio Marija.
Atnaujintų patalpų sienas puošia nauji tekstai lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, dievdirbio gyvenimo fotografijos, kurias fiksavo ir žinomi fotografai.
Reda MILAKNIENĖ
