Rokiškio krašto muziejaus fonduose – 59 įmantriais raštais raižytos aukštaitiškos verpstės ir verpstukas. Apie juos muziejaus darbuotojai kalba ypač šiltai. „Tai bene pirmieji mūsų eksponatai. Nuo jų muziejininkai pradėjo rašyti krašto istoriją“, – sakė muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.
Ilgas kolekcijos kelias
Daugumą verpsčių kolekcijos eksponatų muziejininkai surinko dar tarpukariu. Pati naujausia verpstė muziejui atiduota Sriubiškių kaimo (Pandėlio sen.) gyventojos A.Nėščiūnienės 1987 m. Muziejaus kolekcijoje – Jūžintų, Kamajų, Svėdasų, Kupiškio krašto eksponatai.
Spėjama, kad seniausioji muziejaus verpstė pernai „atšventė“ 200 metų jubiliejų. Tiksli jos sukūrimo data nėra žinoma, tačiau kūrėjas išraižė dvi datas: 1812 ir 1822 m. Ją drožėjas dedikavo Onai K. Šis liaudies meno kūrinys rastas Norkūnų kaime (Jūžintų sen.). Tarpukariu muziejui verpstę perdavė mokytoja Rasiulytė, o ankstesnis jos savininkas buvo Vincas Žalys.
Kartu verpti gyvenimo siūlą
Smulkučiais saulių, žvaigždžių, paukštelių raštais išraižyta senutėlė verpstė, anot muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, tikriausiai slepia romantišką istoriją. Tą byloja dedikacija Onai K. ir išraižyti metai.
Mat ilgais žiemos vakarais Aukštaitijos krašto jaunuoliai verpstes drožinėjo savo mylimosioms. „Dabar vaikinai, rodydami dėmesį damoms, joms dovanoja gėlių. O tada – raižė verpstes“, – sakė M.Mieliauskienė. Anot pašnekovės, dauguma to meto dovanų – funkcionalūs, buityje pritaikomi daiktai. „Niekas nekūrė jų vien tam, kad galėtų grožėtis. Užtat puošdami verpstes, dėželes ir kitus rakandus, vyrai į juos širdį sudėdavo“, – aiškino specialistė.
Įteikti drožinėtą verpstę, anot pašnekovės, tuomet prilygo prisipažinti, kad myli. „Teikdamas dovaną vaikinas tarsi siūlydavo merginai kartu verpti gyvenimo siūlą“, – sakė ji.
Moters gyvenimo palydovė
Verpstė buvo daiktas, kurį namuose naudojo kiekviena moteris. Mat kitaip nei audimas, kurio daugiau ėmėsi netekėjusios merginos, verpimas buvo ir ištekėjusių moterų, ir močiučių darbas. Plonai verpstuku suverpti linų kuodelį reikėjo didelio įgudimo. Verpstė moterį lydėjo nuo pat jaunystės iki gilios senatvės. Tad nenuostabu, kad ir šių įrankių raštuose atsispindėjo visas gyvenimas, persipynė baltiškojo tikėjimo ir krikščionybės ženklai: saulė, mėnuo, dangaus šviesuliai, Jėzaus, Marijos monogramos, altoriaus ar kryžiaus simboliai bei žemiškieji atributai: suarti laukai, gyvuliai, žvėrys, paukščiai.
Verpstės – senovės baltų kosmogramos?
Verpsčių raštus tyrinėjo daugelis Lietuvos etnologų, žymiausias tarp jų – Libertas Klimka. Jis teigia, kad verpstės – senovės baltų kosmogramos. Jose užfiksuotas planetų ir žvaigždžių išsidėstymas, astronominiai ženklai, net kalendorius. „Žodis “verpstė” man pirmiausia asocijuojasi su etnokosmologija. Juk ne veltui Lietuvos etnokosmologijos muziejuje surinkta didžiulė šių įnagių kolekcija. Dauguma verpsčių simbolių – protobaltinės kilmės“, – teigė Krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis.
Tačiau istorikė M.Mieliauskienė abejoja, ar XIX a. pradžios drožėjai mokėjo skaityti šiuos užšifruotus simbolius. „Greičiausiai jie tik kopijavo, bandė atkartoti ar savitai komponavo tai, ką senieji meistrai buvo išdrožinėję jų mamų ir močiučių verpstėse“, – svarstė ji.
Išstūmė rateliai
Verpstes Aukštaitijos kaimų verpėjos naudojo iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. Jas išstūmė verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalavartais“. „Tokiu moterys verpė kur kas našiau ir kokybiškiau. Tad senosios verpstės tapo nebereikalingos“, – sakė M.Mieliauskienė.
Išsaugoti jas ateities kartoms – sunkus uždavinys. Mat šimtmečius skaičiuojantys namų apyvokos daiktai, kurių dauguma padaryti iš minkšto liepos medžio, jautrūs aplinkos poveikiui. Juos Rokiškio muziejininkai rūpestingai prižiūri ir saugo specialiuose fonduose.
Senąjį verpsčių drožimo amatą atranda ir šiuolaikiniai meistrai. Itin meniškomis ažūriniais drožiniais išdabintomis verpstėmis išgarsėjo uteniškis policininkas Albinas Šileika. Jis prieš porą metų savo drožinius eksponavo ir Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje.
Dažnas pasaulio medžio motyvas
Verpstė sudaryta iš trijų dalių: galvos, koto ir kojos. Labiausiai puošiama galva, kotas taip pat drožinėjamas įvairiais raštais, o koja nepuošiama visai. To ir nereikia, nes verpdama moteris koją paprasčiausiai prisėsdavo.
Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Jei ji bus per aukšta, moteriai teks aukštai kelti ranką, kad pasiektų kuodelį, o tai nepatogu ir vargina. Per žema verpstė skatins kūprintis. Taigi dauguma šių įnagių yra maždaug metro aukščio.
Verpstės galva – trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ar į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne.
Jos puošiamos tradiciniais baltiškaisiais ornamentais. Anot etnologo L.Klimkos, verpsčių bei prieverpsčių marginiuose itin dažnas Pasaulio medžio ženklas. „Neabejojama, kad verpimo veiksmui tam tikrais atvejais teikta ir burtų reikšmė. Kūdikiui gimus, laumės verpdavusios nytis jo gyvenimo drobulei. Koks jos ilgis, tokia ir gyvenimo trukmė. Žmogaus likimo drama vyksta supančiame pasaulyje, tad verpstės lentelėje kitados ir mėginta vaizduoti visą pasaulį. Žinoma, meistrai, raižę verpstes, jau nebegalėjo paaiškinti visų marginių prasmės. Tik tradicijų jėga vertė juos kartoti senuosius archetipinius ornamentus, ženklus. Verpsčių forma primena medžio siluetą: vienų – išlakias egles, kitų – kuplius uosius ar ąžuolus. Medžio atvaizdas dažnai kartojasi ir verpstės plokštumoje, jungdamas du apskritimus su įpieštais lapeliais. Tautodailės tyrinėtojai tokius vadina segmentinėmis žvaigždėmis“, – teigė etnologas L.Klimka straipsnyje „Baltų Pasaulio modelis“.
Segmentinės žvaigždės dažniausiai turi keturis, šešis ar aštuonis lapelius, kurie sudaro lyg augalo žiedą, kartu ir Saulės spindulius, išreikšdami mintį apie Saulės ir augalijos ryšį. Viršutinė Saulė paprastai būna apjuosta ratu, kurį sudaro užbrūkšniuoti trikampėliai, kvadratėliai, trapecijos. Šie – įdirbtos dirvos ženklai. Jie žmonijos kultūros istorijoje žinomi nuo žemdirbystės pradžios neolite. Taigi ši saulė dieninė, kopianti į dangaus kalną ir savo spinduliais glostanti užsėtą dirvą. Žemutinę globoja žalčiai. Dažnai ji papuošta tokiu pat dirvą simbolizuojančiu ratu. Tai naktinė saulė, požemio vandenimis (dainose minimu Dunojumi, Dauguva, mariomis) keliaujanti į rytus ir atnešanti įdirbtiems laukams rasą ir lietų.
Anot L.Klimkos, žemutinė saulė pastebimai didesnė ir taip yra neatsitiktinai. Juk verpstės lentelė į apačią platėja, tad ten lieka daugiau vietos raižyti. Be to, pastabūs baltai matė, kad besileidžianti saulė ir atrodo didesnė, ji yra „arčiau“ nei esanti zenite. Jos mitologinė paskirtis gaivinti dirvą drėgme ne mažiau svarbi. Dieninės ir naktinės saulės priešpriešą kosmose pabrėžia žalčių (požemio bei vandens būtybių) ir paukščių (erdvės bei oro būtybių) apsuptis. Šie gyvūnai – tarpininkai tarp stichijų, pasaulio dalis jungiančios grandys.
Trys žvaigždės
Nemaža dalis senoviškų verpsčių turi tris segmentines žvaigždes. L.Klimka teigia: „Galima manyti, kad taip būdavo pabrėžiamas pasaulio tridališkumas vertikaliąja kryptimi. Trečioji (aukščiausioji) žvaigždė dažnai pakeičiama monstrancija ar kryžiumi, koplytstulpio atvaizdu. Todėl manoma, kad šis simbolis sietinas su dienos šviesos įvaizdžiu, kuris kildintinas iš aukščiausios dievybės ikonografijos. Etimologiškai baltiškasis „Dievas“ siejamas su „diena“.
Verpsčių marginių kompoziciją papildo mažesnės segmentinės žvaigždutės, išraižytos pakraščiais, viduryje, tarp didžiųjų. Dažniausiai jos būna dvi arba keturios, o kartais įgauna rombelių, kvadratėlių su įpieštais kryželiais formą. Jeigu verpstės plokštumos raižinių paskirtis yra išreikšti svarbiausiąjį gyvybinį ciklą gamtoje – Saulės paros kelią dangaus skliautu, tai šios žvaigždės turėtų žymėti tarpines Saulės padėtis per lygiadienius ar saulėgrįžas. Tokia kompozicija, anot L.Klimkos, įtvirtina žemdirbiškojo kalendoriaus sudarymo principus. Didžiosios žvaigždės nusako dienos ir nakties ritmą, o mažosios – Saulės kelią per metus.
Reikšmingas yra ir didžiųjų žvaigždžių lapelių skaičius bei jų simetrija. Juo irgi išreiškiamas astronominis kalendoriaus algoritmas. Keturi žymi Saulės azimutus – kryptis į tekos ir laidos vietas horizonte per žiemos ir vasaros saulėgrįžas. Juos papildo du lygiadienių azimutai arba keturios pasaulio šalių kryptys. Lygiadienių azimutai sutampa su rytų-vakarų kryptimi.
„Nakties šviesulio atvaizdų verpstėse nėra, reta jų ir prieverpstėse. Gal todėl, kad būta draudimų verpti mėnesienoje?“ – retoriškai straipsnyje klausia etnologas.
Lina DŪDAITĖ
