Staigi vyriškio mirtis apaugo gandais. Jam, saviveiklininkui, be kurio neapsieidavo jokia kaimo šventė, žmonės ir po mirties negaili gerų žodžių. Su šiurpu jie spėlioja, ar galėtų būti tiesa, kad pusamžis vyras mirė po to, kai naiviai bandęs įrodyti savo stiprybę, užsivertė butelį degtinės ir vienu įkvėpimu jį išgėrė…
Užgeso motinos akyse
Lašų kaimo (Kriaunų sen.) gyventoja Stasė Pagirienė su siaubu akyse prisiminė lapkričio 26-osios vakarą. Kažkas jai paskambino telefonu ir pranešė: „Ateikit kuo greičiau į aludę. Siaubingas vaizdas: Stasiukas sukniubo, jam labai blogai…“ Parvesti dėdę namo išbėgo S.Pagirienės anūkai. Net uždusę jie tempė dėdę. „Nusigandau pamačiusi savo vaiką: pats eiti nebegalėjo, jo kojos vilkosi žeme, akys užmerktos, į mano šauksmą – jokios reakcijos“, – siaubingas akimirkas prisiminė motina. Netrukus atvažiavo medikai. Dar keliasdešimt minučių jie bandė vyriškį gaivinti. „Visokios aparatūros prisinešę dūko aplink Stasių gydytojai, stengėsi, kiek galėjo, tačiau be rezultatų: medikų akyse jis užgeso. Taip ir neištarė man nė žodžio…“ – motina sunkiai slėpė skausmą. Netikėtai ji ėmė kalbėti apie kapo duobę. „Smėlis vis slydo nuo šonų, kelis kartus duobė užgriuvo, tarsi nenorėdama priimti kūno. Juk Stasiui tebuvo 43-eji. Man, o ne jam, laikas išeiti. Ne taip eilė surikiuota… Skaudžiai ne taip…“ – aimana veržėsi iš motinos širdies.
Moters žodžiais, sūnus buvo labai darbštus, geras, pareigingas. Namai laikėsi ant jo pečių. Mokėjo Stasius bendrauti ir su žmonėmis. Kaimo gatve eidamas žinojo, ką pasakyti vaikui, kokiu žodžiu pasilabinti su senoliu. Kelis kartus jis gydėsi ligoninėje, tačiau apie negalavimus artimiesiems mažai ką pasakojo. „Aš pati pasiligojusi, šimtas ligų prikibę. Susižeidžiau koją, keturis mėnesius gydžiausi, vėl ją operuoti reikia. Stasius mane saugojo: savo bėdas viduje laikė, man nesiskundė“, – su meile pasakojo apie sūnų ponia Stasė. Gydytojai jai sakė, kad sūnus mirė dėl širdies ligos, tačiau tikslesnę priežastį ji tikisi sužinoti po kelių savaičių, kai bus atlikti visi tyrimai.
Vyriškų temų aptarti – aludėn
Motina ne kartą prašė sūnaus neiti į aludę: žodžiai prašvilpdavo pro ausis, ir tiek. „Stasius sakydavo: „Reikia su vyrais apie gyvenimą pakalbėti, temas vyriškas aptarti.“ Negi su manimi, senute, leis visus vakarus?“ – svarstė sūnaus netekusi motina. Kalbas apie tai, jog prieš mirtį sūnus susilažino, ji sakė girdėjusi. „Žinote, žmonės piktoki, pavydūs. Oi, kiek gali iš nieko priskaldyti malkų“, – rypavo S.Pagirienė. Ji jau per laidotuves girdėjusi priekaištų, kad vaiką laidoja kaip ministrą. „Koks bebūtų vaikas, motinai jis yra pats brangiausias“, – įsitikinusi S.Pagirienė.
Lašuose apie S.Pagirio mirtį žmonės kalba visaip: vieni girdėję, kad vyras neatsikvėpdamas išgėrė tris, kiti – penkias stiklines degtinės, treti sako, kad pusės litro butelį užsivertė… Kalba, kad susilažinęs su draugais buvo, norėjo įrodyti, koks stiprus ir kiek daug pakelia… Kai kurie, buvę tą vakarą aludėje, sako nieko nematę, apie lažybas negirdėję.
O gyvenimas virė…
„Negaliu gandų nei patvirtinti, nei paneigti: nieko panašaus neteko girdėti“, – paklaustas apie S.Pagirį sakė Lašų žemės ūkio bendrovės, kurioje dirbo velionis, vadovas Zenonas Akramavičius. Anot jo, kaimo žmonės gali visko prisigalvoti. Stasys buvo iš tų, kuriuos ir naktį gali kviestis pagalbon. „Mašina įklimpo, keliai nevalyti – Stasys pirmas išvažiuos į trasą“, – geru žodžiu mirusįjį minėjo darbdavys.
„Netekome “gaspadoriaus”, paties geriausio šventinių košių virėjo“, – apie netektį kalbėjo Kriaunų kultūros centro administratorė Vita Mačiulienė. Anot jos, aktyvus saviveiklininkas, kurį dėl gero būdo žmonės šaukė Stasiuku, buvo iš tų, apie kuriuos kunkuliuodamas virė gyvenimas. Subtiliu humoru jis mokėjo ne tik pralinksminti, bet ir pabarti, įkaitusią atmosferą ataušinti, aistras nuraminti. „Mūsų jaunystės metais nebuvo šou laidų. Stasiukas ne mechanizatoriumi būtų dirbęs, o stovėjęs scenoje šalia tokių humoristų kaip Raimondas Šilanskas, Vytautas Šapranauskas“, – Lašų šmaikštuolį vertino V.Mačiulienė. Kaimo spektakliuose jis mėgo improvizuoti: pamiršęs tekstą, kaip mat išsisukdavo iš situacijos – sugalvodavo savąjį variantą. „Su Stasiuku pavasariais kiaušinienę ant Petrašiūnų piliakalnio kepdavome, per didžiąsias šventes žirnienę virdavome, o Trijų Karalių šventėje jis ir būdavo karaliumi. Ir agurkus kartu sodinome. Nežinau, iš kur jis sužinodavo, kada moterys ruošiasi juos sodinti, tačiau tik vageles pasidarai, žiūrėk, jis jau – kieme. Stasiuko rankomis įberta sėkla subrandindavo labai gerą derlių“, – velionio darbus minėjo ponia Vita.
Ji prisiminė ir dar vieną kuriozišką atvejį. Bene prieš 20 metų Stasiukas, gavęs atlyginimą, pripirko smulkių dovanėlių ir sumanė būti Kalėdų Seneliu, aplankyti visus Lašų gyvenvietės namus. „Džiaugėsi vaikai tokio svečio sulaukę, tik vienas labai išsigando. Pamatęs mus spruko į virtuvę slėptis, stumtelėjo galvą tarp dujinės ir radiatoriaus ir įstrigo: nei radiatoriaus, nei dujų vamzdžio pjaut… Berniukas rėkia, tėvams – panika. Dabar tik juokas, o tada – gyva bėda“, – į atmintį įsirėžusį įvykį prisiminė ponia Vita.
Nepamainomas košės virėjas
Regina Urbonavičienė, kartu su Stasiuku firminės kriauniečių žirnienės keliasdešimt ketaus katilų įvairiose šventėse išvirusi, prasitarė, jog su kitais “gaspadoriais” košė ne tokia skani. Prieskonius jon dėti – Stasiuko pareiga. „Būdavo, įdeda jis žiupsnelį prieskonių puodan, pamaišo viralą, ir duoda man jo paskanauti. Kaskart vis klausia: „Regina, ar jau gerai?“ Jei pagiriu, jis būtinai šūkteli: „Ale žinok, Regina, šįkart viską iš karto pataikiau!“ – prisiminimų pagauta šypsojosi R.Urbonavičienė. Jos ir S.Pagirio, verdančių košę, nuotrauka puošė leidinio apie Rokiškį viršelį.
R.Urbonavičienė sakė girdėjusi po kaimą sklandančius gandus, kad Stasiukas susilažino aludėje su pažįstamais, kurie esą pažadėjo nupirkti butelį baltosios, o jis visą degtinę vienu ūpu išgersiąs. Gerai velionį pažinojusi moteriškė neatmetė tokios galimybės. „Stasiukas savimi pasitikėjo. Pasakė – kaip nukirsta. Nuomonės nepakeis, žingsnio atgal nežengs. Gal tik pajuokavo, kad gali tiek išgerti, o paskui nebeturėjo kur trauktis“, – svarstė moteris. Jos nuomone, jei lažybos ir buvo, tai ne dėl naudos, siekio kažką išlošti, o dėl noro įrodyti savo stiprumą.
Padėtis kontroliuojama
„Jei ir būtų vyrai susilažinę, tikrai šį nesąmoningą žaidimą būčiau nutraukusi. Padėtis bare kontroliuojama“, – tikino Lašų baro savininkė Onutė Buteikienė, prieš ketvertą metų atidariusi barą name, kuriame pati gyvena. Nelaimės vakarą ji sakė darbą pradėjusi neįprastai vėlai – apie 18 val. Pirmasis lankytojas ir buvo S.Pagirys. Vyriškis užsisakė šlakelį degtinės, įsijungė televizorių, ieškojo savo mėgstamo filmo „Mentai“. Į barą atėjo dar keturi lankytojai. Baro savininkė sakė, jog aptarnavusi klientus išėjo pašerti šuns, užsuko į gyvenamojo namo pusę. „Stasys čia būdavo kaip apsauginis: 120 proc. juo pasitikėjau. Žinojau, jei jis bare, nelaimių ar vagysčių nebus, todėl drąsiai dirbau savo darbus“, – pasakojo O.Buteikienė.
O.Buteikienė prisiminė, kad bare buvę keturi jaunuoliai nusipirko butelį degtinės be jokios užkandos. Aptarnaudama klientus nieko įtartino nepastebėjo: Stasiukas sėdėjo prie stalo, spoksojo televizorių. Sugrįžusi į salę ji pamatė S.Pagirį užsikvembusį stalą, ant kurio stovėjo tuščias degtinės butelis. Baras – ne vieta snūduriuoti: moteris papurtė Stasį už peties, paprašė jo stotis ir eiti namo. Vyras kėlėsi sunkiai, ėjo keistai vilkdamas kojas. „Bijojau, kad neblaivus vyriškis gali įkristi į netoli namo esantį tvenkinį, todėl paprašiau bare buvusių vyrų jam padėti“, – pasakojo baro savininkė.
Tik vėlyvą vakarą, kai baras jau buvo uždarytas, O.Buteikienė pamatė kaimo gatve lekiančias mašinas, žybsinčias švyturėliais. Dilgtelėjo mintis: „Ar nebus atsitikusi nelaimė.“ Netrukus ji jau žinojo apie staigią S.Pagirio mirtį. Baro savininkė sakė nieko negirdėjusi apie lažybas. „Iš baro lankytojų galima visko tikėtis. Čia publika tamsesnė už mano šuns skūrą. Jei ir lažinosi, man tyčia apie tai nieko nesakė. Vyrai manęs prisibijo, jie žino, kad galiu supykti ir išvaryti juos“, – svarstė O.Buteikienė. Moteris, dažnokai bendravusi su S.Pagiriu, žinojo apie jį kamuojančią ligą, prašė negerti. „Prie dešimties gerų savybių Stasys turėjo vieną nelemtąją, kuriai nesugebėjo atsispirti“, – apgailestavo baro savininkė.
Staigią mirtį tyrę policijos pareigūnai ir prokurorai smurto požymių neužfiksavo. Galimų lažybų nenagrinėjo: geranoriškas žmonių susitarimas lažintis nėra nusikaltimas.
Dalia Zibolienė
