Žūtys keliuose: atsitiktinumas ar pačių kaltė?

Trečiąjį lapkričio sekmadienį minima Pasaulinė žuvusių eismo įvykiuose atminimo diena. Šiemet ji kupina šviesesnių spalvų: statistika rodo, jog keliuose mažėja tragiškų įvykių. Gerėjanti situacija neleidžia užmigti: nepasirinkus saugaus greičio, sėdus už vairo girtam ar neturint įgūdžius liudijančio dokumento, žiūrėk, ir slysta keliu automobilis, džeržga dūžtantis stiklas… Kažkas būtinai papasakos: „Kelio pakraštyje gulėjo žmogus, apklotas balta paklode…“ Avarijos vis dar  pasiglemžia šimtus nekaltų gyvybių. “Jei norime kažką pakeisti, turime keistis patys“, – “Gimtajam…“ sakė pašnekovai.

 Ne­pa­de­da sal­dai­nis – padės laz­da

Rim­gau­das ŠLIKAS

Ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Viešosios tvar­kos sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas

De­da­me vi­sas pa­stan­gas, kad ne­lai­mingų eis­mo įvy­kių mažėtų: da­li­na­me atšvai­tus, lie­me­nes, mo­kyk­lo­se mažuo­sius eis­mo da­ly­vius pa­reigūnai mo­ko at­sa­kin­go el­ge­sio gatvėje, or­ga­ni­zuo­ja­me įvai­riau­sius kon­kur­sus. Vi­sa tai ne­turės jo­kios nau­dos, jei pats žmo­gus sto­kos no­ro ir su­pra­ti­mo. Esa­me ta­ry­tum pra­ras­to­ji kar­ta: bi­jo­me tik baudų. Ne­pa­de­da “sal­dai­nis” – ten­ka grieb­tis “laz­dos”… Vis dėlto re­kla­mos, įvai­riau­sios šviečia­mo­sios ak­ci­jos su­mažino ra­jo­no ne­lai­mingų eis­mo įvy­kių: 2008 m. per dešimt mėne­sių bu­vo užfik­suo­ti 429 tech­ni­niai eis­mo įvy­kiai, o šie­met – 287; per­nai sužeis­ti 55 as­me­nys, šie­met – 44. Žuvu­siųjų ra­jo­no ke­liuo­se sta­tis­ti­ka ir­gi švel­nesnė: per­nai per tą patį laiką ne­te­kom septynių gy­vy­bių, šie­met – vie­nos. Tačiau iki Naujųjų dar ne­mažai lai­ko, skubėti džiaug­tis ne­rei­kia: da­bar­tinę si­tu­a­ciją ga­li pa­ko­re­guo­ti ir vie­na tra­giška ava­ri­ja.Per­nai išaiškin­ti ir nu­baus­ti 2425 pažeidėjai, šie­met – 3689. Gir­ti už vai­ro sėdo per­nai 273, šie­met – 125 vai­ruo­to­jai. Dėl jų kaltės per­nai įvy­ko 19 eis­mo įvy­kių, šie­met – 2. Didžiau­sias ra­jo­no eis­mo įvy­kių kal­ti­nin­kas – per di­de­lis grei­tis. Ypa­tingą ne­rimą ke­lia jau­no­ji kar­ta, no­rin­ti pa­si­pui­kuo­ti pra­ban­giais ir ga­lin­gais au­to­mo­bi­liais. Tačiau pa­tir­ties sto­ka da­ro sa­vo: dau­ge­lis ban­dymų pa­de­monst­ruo­ti klasę bai­gia­si liūdnai. Su­ves­ti­nių sta­tis­ti­ka ro­do, jog dau­gu­ma ne­lai­mingų eis­mo įvy­kių užfik­suo­ja­ma mies­to te­ri­to­ri­jo­je – Res­pub­li­kos-Pra­monės bei Kau­no-Laisvės gat­vių san­kryžose. Išskir­ti­nai “juodų dėmių” ra­jo­no ke­liuo­se nėra, eis­mo įvy­kių pa­si­tai­ko įvai­rio­se vie­to­se.  

Kryželis pakelėje – gal skirtas ir tau…

Sta­nis­lo­vas DAMBRAUSKAS

Ro­kiškio ke­lių tar­ny­bos viršinin­kas

Ma­no ma­ny­mu, žuvu­siųjų ke­ly­je sta­tis­ti­ka at­ei­ty­je ne­bebūtų to­kia bau­gi­nan­ti, jei ne­pails­da­mi švies­tu­me jaunąją kartą. Mūsų ben­drovės spe­cia­lis­tai tai ir da­ro: pa­skai­to­se, užsiėmi­muo­se aiški­na sau­gaus el­ge­sio ke­ly­je tai­syk­les, mo­ko kirs­ti san­kryžą, perėją, ne­mo­ka­mai da­li­na atšvai­tus, šviesą at­spin­dinčias lie­me­nes… Vos prieš pus­va­landį grįžome iš Obe­lių vaikų glo­bos namų. Ti­kimės, jog mūsų, mo­ky­tojų ir tėvų vai­kams per­duo­tos žinios ne­nu­eis per­niek: at­ei­ty­je duos apčiuo­piamų re­zul­tatų. Dažnas vy­res­nio amžiaus žmo­gus Ke­lių eis­mo tai­syk­lių ne­pai­so tar­si vi­siškas be­raštis. Būna, važiuo­ja­me su po­li­ci­ja, su­stab­do­me dvi­račiu tam­so­je be lie­menės ir be jo­kio atšvaitėlio važiuo­jantį dvi­ra­ti­ninką ir prašome pa­­siaiškin­ti. “Ke­ly­je esu ma­to­mas ir be jų…” – įro­dinėja ne­vykėlis. Žino­ma, ap­mau­du, tačiau ele­men­ta­rių ap­sau­gos prie­mo­nių naudą kai ku­rie pri­pažįsta tik sužinoję apie to­kiems pažeidėjams tai­ko­mas pi­ni­gi­nes bau­das. Dažniausia jie ir kal­ti dėl ne­lai­mių ke­liuo­se. Pa­vyzdžių to­li ieško­ti ne­rei­kia: iki Ba­jorų tu­ri­me ne­prastą pėsčiųjų taką, tačiau dau­ge­lis, pa­stebėjo­me, tam­siuo­ju pa­ros me­tu be jo­kio atšvai­to, be lie­menės žar­glio­ja kel­kraščiu…Yra ir kitų ne­la­bai gerų įpročių: ava­ri­jų vie­to­se sta­tomi kop­lyt­stul­piai, kryželiai, sta­tulėlės, so­din­ami me­de­liai… Ne­turėtu­me pra­ras­ti svei­kos nuo­vo­kos: prieš įmažinant ar­ti­mo­jo žūties vietą verta ge­rai pamąsty­ti, ar sta­ti­nys ne­taps kryželiu ki­tam. Jau­nystėje esu pa­tekęs į mo­to­cik­lo ava­riją. Šio įvy­kio pa­sek­mes jaučiu ir da­bar… Būti at­sa­kin­giems ke­ly­je mo­kau ir sa­vus, ir sve­ti­mus vai­kus.

Ma­no ma­ny­mu, efektyvios ir te­le­vi­zijų tran­sliuo­ja­mos kraują sting­dančios re­kla­mos, ir po­li­ci­jos pa­reigūnų or­ga­ni­zuo­ja­mos mo­ko­mo­sios ak­ci­jos, kon­kur­sai. Tie, ku­rie nedrįsta pri­si­pažin­ti, kad atšvaitų, ga­linčių išsau­go­ti gy­vybę, neįsten­gia nu­si­pirk­ti, te­gul ap­si­lan­ko pas mus – Ro­kiškio ke­lių tar­ny­bo­je: čia ne­mo­ka­mai ra­si­me ir atšvaitų, ir šviesą at­spin­dinčių lie­me­nių. Svei­kin­ti­nos bet ko­kios prie­monės. Duok, Die­ve, kad jos padėtų žmonėms sąmonėti.

 Vairuotojau, ar nori patekti į neįgaliųjų krepšinio komandą?

Vid­man­tas PUMPUTIS

Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos Sau­gaus eis­mo po­li­ti­kos sky­riaus vedėjas

Ra­gin­da­mi žmo­nes ne­lik­ti abe­jin­giems ne­lai­mingų at­si­ti­kimų ke­liuo­se skaičiui ne vie­ne­rius me­tus ro­do­me šiurpą ke­liančias, tačiau re­a­lybę ati­tin­kančias ir su­simąsty­ti verčiančias re­kla­mas. Jos pa­de­da at­kreip­ti dėmesį į šim­tus gy­vy­bių nu­si­nešančias ava­ri­jas, ug­do at­sa­kin­go vai­ruo­to­jo jausmą ke­ly­je. Pas­ta­ruo­ju me­tu ro­do­me re­klamą, ku­rio­je in­va­li­do vežimėly­je sėdin­tis buvęs greičio mėgėjas kviečia te­le­vi­zi­jos žiūrovą pri­si­jung­ti prie neįga­liųjų krepšinio ko­man­dos. Tėvus, au­gi­nančius mažamečius vai­kus, mokėme pa­sirūpin­ti  atžalų sau­gu­mu ga­linėse au­to­mo­bi­lių sėdynėse: pri­seg­ti juos sau­gos diržais. Pa­me­nat, ava­ri­jos me­tu pro prie­kinį langą iškren­ta mer­gaitė? Nors ir la­bai slogūs jaus­mai aso­ci­juo­ja­si žiūrint šiuos perspėji­mus, tačiau sta­tis­ti­ka ro­do ne­nu­ginčijamą jų naudą. Atšvaitų, sau­gos diržų ir sau­gaus greičio re­kla­mos bei įvai­riau­sios ak­ci­jos kai­nuo­ja bran­giai, tačiau jos at­si­per­ka su kau­pu ir duo­da apčiuo­piamą naudą. Džiaug­tis, žino­ma, anks­ti: mūsų sta­tis­ti­ka ro­do, jog 70 proc. visų ava­rijų įvyks­ta ne­pa­si­rin­kus sau­gaus greičio. Dėl to dažniau­sia kal­ti vai­ruo­to­jai, tačiau žuvu­siųj7 sta­tis­ti­ka ro­do, kad jie su­da­ro tik 25-30 proc. Dėl vai­ruo­tojų ne­at­sa­kingų veiksmų dažniau­sia nu­kenčia nie­kuo dėti žmonės – ke­lei­viai, pėstie­ji, dvi­ra­ti­nin­kai… Praėju­sių metų sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, ne­lai­min­guo­se eis­mo įvy­kiuo­se žuvo 156 vai­ruo­to­jai, 127 ke­lei­viai, 174 pėstie­ji, 38 dvi­ra­ti­nin­kai ir 3 ki­ti as­me­nys. Pas­ta­ruo­ju me­tu ypač pa­daugėjo eis­mo įvy­kių, ku­rių kal­ti­nin­kai – vai­ruo­to­jo tei­sių ne­tu­rin­tys ar­ba už pa­da­ry­tus nu­sižen­gi­mus lai­ki­nai jas pra­radę as­me­nys. Dėl šių nu­si­kaltėlių (toks jų apibūdi­ni­mas būtų tiks­liau­sias) per­nai žuvo net 74 žmonės, tuo tar­pu dėl ne­blai­vių vai­ruo­tojų – 48.

Prak­ti­ka ro­do, jog in­for­ma­ci­ja apie vai­ruo­to­jams nesėkmin­giau­sias die­nas – ne iš piršto laužta: dau­giau­sia eis­mo įvy­kių užfik­suo­ja­ma penk­ta­die­niais-šešta­die­niais maždaug tarp 17 ir 21 val. Ga­li­ma išskir­ti ir ava­rin­giau­sius metų lai­kus bei mėne­sius: dau­giau­sia žuvu­siųjų eis­mo įvy­kiuo­se užfik­suo­ja­ma birželio, lie­pos ir gruodžio mėne­si­ais. Šil­tuo­ju metų laiku šiai krau­piai sta­tis­ti­kai aug­ti “pa­de­da” pra­sidėjęs mo­to­ciklų, dvi­račių, rie­dučių, mo­pedų se­zo­nas, žiemą – ne­su­gebėji­mas pa­si­rink­ti sau­gaus greičio važiuo­jant ap­ledėju­siais ir ap­snig­tais ke­liais.

 Ava­ri­jos die­na – ant­ra­sis gim­ta­die­nis…

Gin­ta­ras KRAVČENKA

Ro­kiškėnas

Nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vau mėgėjas pik­tnaudžiau­ti greičiu. Prieš pen­ke­rius me­tus ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas pri­vertė su­pras­ti: mūsų gy­vybė yra ne tik mūsų pačių, bet ir ap­lin­ki­nių žmo­nių ran­ko­se. Ke­ly­je ne­tikėtai pa­si­rodęs dvi­ra­ti­nin­kas ins­tink­ty­viai pri­vertė ma­ne suk­ti vairą į kel­kraštį: tik taip galėjau išveng­ti su­sidūri­mo. Nuo to lai­ko ši die­na man ta­po ant­ruo­ju gim­ta­die­niu… Dau­gybė nar­ko­zių, stre­sas mažai ką te­leidžia pa­sa­ko­ti… Tačiau ma­no šei­mai ir ar­ti­miau­siems žmonėms tai bu­vo pačios il­giau­sios ir sun­kiau­sios lau­ki­mo va­lan­dos. Turėjau draugų, ku­rie to­kia pa­tir­ti­mi pa­si­da­lin­ti niekad ne­be­ga­lės… Sa­vo kai­liu pa­tyręs ava­ri­jos košmarą, ga­liu pa­tar­ti štai ką: ke­ly­je rei­kia veng­ti veiksmų, ku­rie ta­ve galėtų išskir­ti iš kitų. Sėdus už vai­ro būti­na ap­skaičiuo­ti sa­vo jėgas bei ga­li­my­bes ir ne­si­elg­ti leng­vabūdiškai. Ke­lias – ne vie­ta mai­vy­tis ir sa­ve de­monst­ruo­ti. Gerų da­lykų mo­ko eis­mo re­kla­mos, įvai­riau­sios ak­ci­jos, atšvaitų da­ly­bos. Kai ke­ly­je nu­tin­ka ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas, aiškin­tis, dėl kie­no kaltės jis įvy­ko, kar­tais nebėra prasmės, nes nebėra žmo­gaus. Reikėtų įvertinti dar vieną grupę žmo­nių, ke­liančių grėsmę ke­liuo­se. Tai – se­no­liai, ret­karčiais, tik švenčių ar tur­gaus die­no­mis sėdan­tys už vai­ro. To­kie “šven­ti­niai” pa­si­važinėji­mai dažnai bai­gia­si la­bai liūdnai.

  Kas­met – pen­kios rokiškėnų gy­vy­bės

Vi­li­man­tas USELIS

Or­to­pe­di­jos ir trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riaus vedėjas, vaikų chi­rur­gas

Ir gy­dy­to­jo prak­ti­ka, ir as­me­ninė pa­tir­tis jau se­niai ma­ne įti­ki­no: už vai­ro juo­kau­ti ne­ver­ta. Kai ma­tau iš įvy­kio vie­tos į ra­jo­no li­go­ninę at­ga­ben­tus sužalo­tus vai­ruo­to­jus, pėsčiuo­sius bei dvi­ra­ti­nin­kus, dažnai pa­gal­vo­ju: “Ar galėjo žmo­gus išveng­ti šių traumų?” To­kie pa­cien­tai mums vežami žiemą ir va­sarą, pa­va­sarį ir ru­denį. Ypač pa­daugėjo nu­kentėju­sių vaikų. Jie ne­su­ge­ba įver­tin­ti at­važiuo­jančio au­to­mo­bi­lio at­stu­mo, greičio, todėl drąsiai ker­ta gatvę. Dažnas mažylis nu­kenčia ne­tikėtai išsprūdęs iš tėvų rankų ir išbėgęs gatvėn… Trau­mos būna pačios įvai­riau­sios: kaulų lūžiai, gal­vos sme­genų su­tren­ki­mai, kiti mirtini sužalo­ji­mai. Šie­met ne­te­ko­me vie­no eis­mo įvy­kio da­ly­vio. Dar vie­no būklė nėra aiški: jis išvežtas į Pa­nevėžio li­go­ninę. Per me­tus ka­ras ke­liuo­se at­ima ne mažiau pen­kių ra­jo­no žmo­nių gy­vy­bes. Apie šių ne­lai­mingų at­si­ti­kimų priežas­tis mažai ką ga­liu pa­sa­ky­ti: kri­tinės būklės pa­cien­tai dažniau­sia ati­duo­da­mi į did­miesčio ko­legų ran­kas. Traumų būtų mažiau, jei­gu kiek­vie­nas pa­ga­liau įsi­sa­vin­tu­me atšvaitų prasmę. Apie 70 proc. į li­go­ninę pa­te­ku­sių žmo­nių galėjo išveng­ti bėdos, jei būtų juos segėję. 

Agnė Puteikytė