Vietoje studijų – darbas užsienyje
Prieš dvi dešimtis metų gyvenimas Aliui sudėliojo tokias aplinkybes. Baigęs mokyklą, stojo į tuometę Kūno kultūros akademiją. Nepavyko, nes pritrūko balų. Išvažiuoti padirbėti į Airiją padėjo kaimynas. Tai nebuvo kelionė į nežinią ar loterija, mat viskas buvo suderinta: iš anksto žinojo, kur gyvens, kur dirbs. Jaunuoliui į atmintį įsirėžė epizodas, kaip tėtis nuvežė jį į Rokiškio senąją autobusų stotį, iš jos sekė kelionė į Vilnių ir skrydis į Airiją su dar dešimčia tokio pat likimo lietuvių.
Įvertino darbštumą ir atsakingumą
Ir prasidėjo pamaininis darbas šaldyto maisto fabrike „Kerry Foods“. Fabrikas dirbdavo 5 arba 6 dienas per savaitę, ištisomis paromis. Alius vardina ingredientų ir gaminamos produkcijos kiekius, kurie ten dažniausiai skaičiuojami ne pavienėmis, o milijoninėmis tonomis, vien padažų gaminama 400 rūšių. „Didelis veiksmas vyksta. Fabrike 500 darbuotojų, vien naktinėje pamainoje 120 žmonių“, – apie įmonės pajėgumus sako pašnekovas. Per jo darbo metus fabrike pasitaikė dar du rokiškėnai.
Dirbti pradėjo eiliniu darbininku. Pirmas darbas buvęs prižiūrėti įrengimus, gaminančius „burgerius“, „Kijevo“ kotletus ir pan. Po keleto metų tapo meistro padėjėju, dar vėliau – meistru. Pastarąsias pareigas perėmė iš darbą palikusio airio. Ant jo pečių gulė sudėtingos užduotys: ten įprastos privalomos prezentacijos fabriko vadovams, darbo našumo pagerinimo projektai ir kt. Darbštus ir atsakingas vyras buvo pastebėtas, tad jam teko vadybininko, arba, kaip ten įprasta sakyti, menedžerio pareigos.
Pasak pašnekovo, ne naujiena, kad, naujam vadybininkui išdirbus bent mėnesį, jo pamainos ateidavo „prapurtyti“ fabriko kokybės inspekcija, savotiškas auditas. „Dirbau trejus metus, bet niekas netikrino – toks buvo pasitikėjimas“, – kalba Alius. Visgi vizito sulaukė prieš pat išvažiavimą, bet, ko gero, tai buvo tik formalumas, mat prieš tai auditorė prasitarė, jog aplankys.
Ilgesnės atostogos – savaitgalių sąskaita
Beveik visus 20 metų Aliaus darbuotasi naktinėje pamainoje. Darbas nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 12 val. nakties iki 7.30 val. ryto. Penktadieniais kiek kitaip. Kaip tokiu atveju neišsimušti iš ritmo? „Neturiu šeimos. Niekas neima“, – pokštauja pašnekovas. Kad pasiilgintų atostogas ir galėtų ilgiau pabūti Lietuvoje, kartais jis apsiimdavo padirbėti šeštadieniais ir sekmadieniais, taigi dirbdamas meistru vietoje skiriamų 20 dienų pasidarydavo 40–45 dienas.
Grįžęs į Kavoliškį, padėdavo mamai tvarkytis šiltnamiuose. „Per 20 metų visos atostogos praleistos Lietuvoje, – sako Alius ir tuojau pat susizgrimba. – Kokios atostogos? Per tiek metų niekada nebuvau išvažiavęs į kitas šalis pailsėti ar pakeliauti, dirbdavau čia, tada vėl – į Airiją.“
Ko reikalauja iš savęs ir kitų?
Sportinio kūno sudėjimo vyro atsargiai pasiteirauju, ar kartais nelankė sporto mokyklos. Sulaukiu netikėto atsakymo – baigė Rokiškio muzikos mokyklą, o fizinė jėga ir atsakomybė išsiugdyta dar vaikystėje: „Toks buvau: aš geriau runkelių vagas ravėsiu, nei eisiu į darželį. Jei grįžęs iš mokyklos namo pamatydavau malkas skaldantį tėtį, net pyktelėdavau – kodėl tėtis skaldo, man neliks. Darbe Airijoje būdavau „šluotos profesionalas“. Mano logika tokia (už tai nuo valdžios gaudavau velnių): jei tu pats dirbi, tai tavo vadovaujami žmonės kitaip į tave reaguoja ir patys dirba. Tai aš ir mėsas kraudavau, ir šluodavau. Žinoma, kai vadovavau pamainai, dirbdavo galva. Mėgstu konkretumą, griežtas buvau, sakydavau – jei kartą padarei klaidą, antrąkart toje pačioje srityje nebedaryk.“
Apie padėkas
Išvažiuojančiam Aliui išleistuvės buvo surengtos per pandemiją, taigi teko taikytis su apribojimais, tačiau nepaisant to, parodytas didžiulis dėmesys. Kad darbe buvo gerbiamas ir mylimas, rodo šūsnys dovanų, gautų iš pavaldinių, viršininkų išvykimo proga. Jos brangios ne finansine išraiška, o tuo, kad dovanotos iš širdies: atvirukai, parašai, linkėjimai, mielos smulkmenos ir stiklinė statulėlė su žvaigžde bei lietuvišku užrašu „Geriausiam bosui“.
Tačiau labiausiai nustebina Aliaus mamai Ekaterinai Trukšnienei adresuotas lietuviškai parašytas laiškas – bendradarbių ir vadovų padėka už sūnų. Parašytas paprastai, bet šiltai, be skambių frazių. Ištiesia laišką ir man, tik tarsi susitarę tarsteli, kad garsiai nepradėčiau skaityti. Tampa aišku, dėl ko, nes abiejų akyse sužiba ašaros. ,,Ne kiekviena mama gauna tokį laišką“, – susigraudina Ekaterina.
„Kai taip išleidžia, nori nenori, verčia galvoti, kad tiek metų praleidau ne veltui. Savo viršininkui daviau užduotį – surink žmonių, ir ne aš pas jus, o jūs pas mane atvažiuokit. Jam šita mintis labai patiko, – sako Alius ir prisimena, jog ir pats būdavo draugiškas. – Savaitę atidirbdavom ir, jei viskas sklandu, komandai išsiųsdavau paskatinimą, padėką. Kai nebuvo COVIDO, kviesdavau į barą. Tai nereiškia, kad aš sumokėdavau už visus – svarbu pabūti kompanijoje. Kovo 8-osios proga už savus pinigus užsakydavau tulpių ir išdalindavau moterims.“
Plėsis
Įdirbis, pagarba darbe. Kodėl grįžo, o ne įsitvirtino svetur? „Svarbiausia – aš namie“, – sako vyras. Tiksliau apibūdina Ekaterina: „Kai ateidavo išvažiavimo diena, iš sūnaus akių matydavau, jog išvykti jam nelengva. Be to, senstu, viską palikti gaila, nes prieš 20 metų pradėta nuo nulio.“
Dabar Alius perima mamos veiklą. Ūkio kryptis išlieka ta pati – sezoninių gėlių auginimas. Rugsėjį griaunami mediniai, jau atgyvenę senieji šiltnamiai ir konstruojami arba planuojami nauji, aliumininių karkasų, su dviguba plėvele ir pripučiamu oro tarpu. Jie lengvai vėdinami, nes atidaromas viršus ir šonai. Bendras šiltnamių plotas bus apie 9 arus. Gėles auginantys ūkininkai svajoja ir apie tai, kad pakeis šiltnamius šildančią krosnį ir nebereikės keltis naktimis jos kūrenti. Tačiau tai jau tolimesnės ateities klausimas. O kol kas pats geriausias pirkinys, įsigytas Lietuvoje, – miniatiūrinis sunkvežimis visais keturiais varomais ratais, galintis išversti krovinį.
Veda į naujausią angaro tipo šiltnamį, kuriame šiuo metu karaliauja dar nepražydusios chrizantemos. Jo plotas – 2,7 aro. Laistymo vamzdeliais vanduo iš talpų nukeliauja prie augalų, prie jų subestos laistymo adatos. Likusieji šiltnamiai planuojami kitokio tipo.
Išmoko augdamas
Iš kur toks staigus Aliaus veiklos posūkis – nuo maisto gamybos prie gėlių auginimo? Ar neapsigręš pirkėjai, vietoje Ekaterinos pamatę sūnų? O gal žvitri mama patyliukais ir toliau vadovaus ūkiui?
Ekaterina kategoriška – vadovaus sūnus, nes jis labai imlus, todėl juo pasitiki. Kai sezono įkarštyje ji prekiaudavo turguje, grįžusi rasdavo viską sutvarkyta ir surūšiuota tarsi seniai dirbančio žmogaus. Moteris pastebėjo – kai vaikai auga ir dirba kartu su tėvais, tai viską išmoksta, tarsi laipteliais lipa. Alius patikina – jis nuo mažens tėvų išmokytas dirbti.
Bekalbant ir besidairant po šiltnamius bei išpuoselėtą, gėlėmis apsodintą kiemą, pradeda lašnoti. Staiga danguje, virš namo, sutviska dviguba vaivorykštė, prasidedanti ne kažkur tolumoje, o čia pat, pamiškėje. Šeimininkai sako, kad taip arti čia ji nėra pasirodžiusi. Lai ji tampa sėkmingos veiklos ženklu.
Projektą iš dalies remia:
Sėkmės ,sveikatos , dar daug gražių metų ir gražių gėlių Jūsų kraitelėje, mieli, malonūs, darbštūs mūsų kaimo Žmonės.