Oficiali skurdo riba pasaulyje yra 1,25 dolerio per dieną. Praėjusiais metais Jungtinės Tautos paskaičiavo, kad beveik 2,2 milijardo žmonių 91-oje besivystančioje šalyje gyvena žemiau skurdo ribos arba balansuoja ant jos. „Šito negalime pamiršti, mūsų šalis kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis yra įsipareigojusi prisidėti sutraukant šią nesibaigiančią skurdo grandinę“, – sako asociacijos LITDEA valdybos narys, tarptautinės „Concord“ Paramos vystymuisi stebėsenos darbo grupės atstovas Lietuvoje. Su Juliumi NORVILA (nuotr.) kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ.
– Ar (kam?) mums svarbu žinoti, kad 58 milijonai planetos vaikų nelanko mokyklos ir negauna net pradinio išsilavinimo; pasaulyje trūksta 8 milijonų mokytojų; pagal Jungtinių Tautų statistiką 157 iš tūkstančio Afganistano vaikų miršta nesulaukę metukų, o Zambijos žmonės nuolat badauja?..
– Pasaulio žmonių (dabar jau per 7 mlrd.) dauguma, t. y., per 5 mlrd. gyvena nepalyginamai skurdžiau, neturi tokių galimybių mokytis ar susirgę gydytis, kaip Lietuvoje. Daugiau nei milijardas planetos gyventojų alksta, eina miegoti alkani, daugiausia, aišku, tai vaikai ir moterys. Taigi absoliuti pasaulio dauguma, 4 iš 5, vargsta. Vadinasi, iš tiesų mes gyvename Skurdo planetoje, nors nemalonu ir gėda tai pripažinti. Žinoti apie tai yra žinoti apie pasaulį, koks jis yra iš tiesų ir kokia mūsų vieta jame, koks mūsų vaidmuo ir atsakomybė.
– Įvardinkite pagrindines skurdo besivystančiose šalyse priežastis.
– Taip vadinamose besivystančiose šalyse gyvena pasaulio dauguma. Svarbu gebėti kritiškai pažvelgti į savo santykį ir požiūrį į neturtingų šalių gyventojus, įvertinti jų kasdienes pastangas išauginti vaikus, aprūpinti šeimas. Pvz., suprasti skirtumą, kiek pastangų kainuoja mamai Rokiškyje išleisti vaiką į mokyklą, į mokslus plačiąja prasme, ir, tarkim, Azerbaidžano miestelyje ar Indijos kaime (vaikų ten, kaip šeimoje, taip ir mokykloje, nepalyginamai daugiau).
Svarbu sutarti, kas yra skurdas. Aš linkęs skurdu laikyti sąlygų išnaudoti savo prigimties galimybes stygių. Geriau gimti neturtingoje šeimoje, bet ten, kur yra sąlygos daugumai gyventojų. Pirmiausia tai aktualu moterims, jaunimui, jie turi susikurti geresnį nei tėvų gyvenimą.
Skurdo pasaulyje priežasčių daug ir jos įvairios, apie jas nuolat diskutuojama, atliekami tyrimai, rašomos knygos, tam tikra prasme tai lieka mįsle žmonijai. Mūsų atveju kalbame apie didžiulius gyvenimo sąlygų skirtumus tarp tautų – ištisų šalių gyventojų daugumos. Viena aišku, kad skiriasi pasaulio regionai: turtingi Šiaurės Vakarai, su keletu išimčių, pvz., Japonija, ir žmonijos dauguma. Tai ir blogas šalių politinis valdymas, karai (dėl vidaus ar/ir išorės priežasčių), klimatas (dykumos, mažai gėlo vandens, mažai derlingos žemės), dalykai, kurie aukščiau asmeninių gabumų ir laimės.
– Kaip manote, koks procentas lietuvių galvoja apie pareigą padėti besivystančioms šalims ir galėtų paaiškinti vystomojo bendradarbiavimo sąvoką? Ar atliktas toks tyrimas? „Gimtasis Rokiškis“ atliko apklausą: į klausimą, ar žino, kas yra vystomasis bendradarbiavimas, neigiamai atsakė 88 proc. respondentų…
– Sutinku su jūsų improvizuota gyventojų apklausa. Tik viešose ataskaitose viskas taip, kaip reikia… Šalies gyventojų švietimas apie tarptautinį solidarumą ir vystymosi politiką bei paramą besivystančioms šalims yra kiekvienos šalies, net ir turtingiausios ir solidariausios Norvegijos, nuolatinė Vyriausybės užduotis. Ir daroma ten tai nuolat, nuo pačių mažiausiųjų piliečių darželiuose iki senjorų, pvz., parapijose. Iš tiesų, tie 88 ir 4 proc. tik atspindi Lietuvos visuomenės politinio švietimo politiką.
– Pagalba skurdžių šalių vystymuisi. Daugelis sakytų: pirmiausia padėti reikia mums patiems: emigrantų vaikams, Afganistano veteranams, Černobylio padarinių likviduotojams; mūsų jaunoms šeimoms, jaunai valstybei ir demokratijai… Ką Jūs manote apie tai?
– Be abejo, šiems paminėtiesiems reikia padėti. Blogai, kai nacionalinė parama tarptautiniam vystymuisi, t. y., kitų šalių vyriausybių programoms ir visuomenės organizacijoms išsiaiškinama tarsi tuo atims kažką iš „biednų“ lietuvių. Iš tiesų, gera nacionalinė paramos vystymuisi politika Lietuvą tik praturtintų. Pvz., įtrauktų daugiau žmonių ir išmokytų juos prasmingai bendradarbiauti su kitų šalių žmonėmis spendžiant kasdienio gyvenimo problemas, tai, be abejo, išmokytų efektyviau tvarkytis su vietinėmis problemomis, pvz., korupcija, nedarbu.
Bendradarbiavimas vystymuisi iš tiesų yra gana sudėtinga užduotis. „Dideli“ valdiški pinigai čia toli gražu nėra sėkmę garantuojantis faktorius.
– Jungtinių tautų tūkstantmečio viršūnių susitikime (2000 m.) 190 valstybių patvirtino aštuonis tūkstantmečio plėtros tikslus, kurie turi būti įgyvendinti iki 2015 m. Ar šalys, tarp jų ir Lietuva, pasiekė tikslą perpus sumažinti skurdą ir nepriteklių pasaulyje; garantuoti visuotinį pradinį išsilavinimą; užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises; dviem trečdaliais sumažinti vaikų iki 5 metų mirtingumą; trimis ketvirtadaliais sumažinti gimdančių motinų mirtingumą; sustabdyti ŽIV/AIDS ir kitų užkrečiamųjų ligų plitimą; užtikrinti darnaus vystymosi politiką; sukurti globalinę partnerystę plėtrai užtikrinti? Ties kuriais punktais užstrigome?
– Septyni iš aštuonių tikslų surašyti visai ne tokioms šalims kaip Lietuva. Visuotinį pradinį išsilavinimą čia užtikrino jau senelių karta, o apie gimdyvių mirtingumą dabar žinome tik iš Žemaitės tekstų. Tokioms, kaip Lietuva, skirtas aštuntas tikslas – partnerystė vystymosi labui. Tai yra vykdyti prasmingą bendradarbiavimo su neturtingomis ekonomiškai šalimis politiką ir teikti paramą, laiku ir nustatytu dydžiu pervesti pinigų ir t. t. (lygiai taip, kaip Lietuva gauna struktūrinių fondų paramą iš ES).
– Papasakokite apie vadinamąją 0,7 proc. kampaniją ir tai, kiek lėšų Lietuva skiria vystymosi paramai.
– Kampanijos ištakos – aštuntajame dešimtmetyje, kai išmintingi žmonės paskaičiavo, kiek lėšų reikėtų gyvenimo sąlygoms pagerinti neturtingose pasaulio šalyse iki žmogiškąjį orumą atitinkančio lygio. Buvo sutarta, kad šiam pasauliui pakaktų, jei turtingiausios šalys (OECD – EBPO narės) skirtų 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Realiai, tos turtingos šalys skiria apie 0,4 proc., be to, netolygiai, sumažindamos apimtis ir keldamos sąlygas ir pan. išsisukinėdamos.
Lietuva įsipareigojusi 2015 m. skirti tarptautinei paramai 0,33 proc. BVP, o skiria 0,08 proc. Taigi, pasiekta apie ketvirtadalis tikslo. Ir nepanašu, kad dėl to kas nors iš nacionalinių politinių lyderių ar visuomenės autoritetų jaustų bent kiek atsakomybės.
– Kaip įsivaizduojate Rokiškio krašte dirbančių nevyriausybininkų prisidėjimą prie vystymo plėtros?
– Prisidėjimas pirmiausia rokiškėnų švietimo apie gyvenimą pasaulyje, neturtingose šalyse, ugdymas globaliojo solidarumo nuostatoms sustiprinti. Jame – ir švietimas, ir gebėjimų analizuoti bei diskutuoti apie Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką stiprinimas. Šiaip ar taip, bet tai yra viešoji politikos dalis, kurią piliečiai turi išmanyti, suprasti, kur ir kam panaudojami „valdiški“ mokesčių pinigai dėl Lietuvos solidarumo ir autoriteto.
Veikti čia gali įvairiausios organizacijos, pasitelkti į pagalbą savo organizacijos partnerius ir rėmėjus iš Vokietijos ar Švedijos. Bažnytinės aplinkos organizacijos, pvz., „Caritas“, veikia pasauliniame „Carito“ tinkle ir turi daug patirties įjungti vietos parapijas. Mokyklos gali plačiau atsiverti bendravimui ir bendradarbiavimui su organizacijomis bendram darbui su partneriais besivystančiose šalyse.
– Dėkoju už pokalbį.
Statistika
Ar žinote, kad:
Penktadalis pasaulio gyventojų suvartoja keturis penktadalius pasaulio išteklių, o keturiems penktadaliams žmonijos tenka vos viena penktoji pasaulio turto.
Pusė pasaulio turto priklauso mažiau nei šimtui žmonių.
Vidutinė gyvenimo trukmė praėjusiais metais: Norvegijoje – 81,5, Suomijoje – 80,5, Lietuvoje – 72,1, Afganistane – 61, Malavyje – 55 metai.
Vidutinės gyventojo metinės pajamos pernai: Norvegijoje – 64, Lietuvoje – 23,7, Ukrainoje – 8,2, Afganistane – 1,9, Malavyje – 0,7 tūkst. dolerių.
Gyventojai mokėsi vidutiniškai: Norvegijoje – 12,6, Lietuvoje – 12,4, Estijoje – 12, Malavyje – 4,2, Afganistane – 3,2 metus.
Lietuvai padedant, daugiau nei 4500 Afganistano vaikų įgijo pradinį išsilavinimą.
Lietuva teikia tiesioginę pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo gamtos stichijų arba ginkluotų konfliktų. Mūsų šalies pagalba pasiekė Afganistaną, Baltarusiją, Gruziją, Haitį, Indoneziją, Iraną, Iraką, Japoniją, Kiniją, Libaną, Mianmarą, Makedoniją, Moldovą, Pakistaną, Pietryčių Aziją, Sudaną, Turkiją, Ukrainą.
Lietuvai padedant, Adžarijos (Gruzija) bendruomenė pastatė alternatyvios energijos sistemas. Trijuose kaimuose ūkininkai naudojasi biodujų technologijomis. Šios technologijos vienam ūkininkui sutaupo po 631 eurą per metus.
Asociacijos LITDEA duomenys
Sveta Vitkienė
