Neeiliniai
Prieš kelias savaites Rokiškio dvare Prezidentūra surengė mėnraščio „Aušra“, leisto ir platinto spaudos draudimo metais, po 140 metų pagaliau perleisto, pristatymą. Matyt, ne šiaip sau. Mes savo krašte turėjom ne vieną spaudos draudimo metais veikusį šviesuolį knygnešį. Rokiškis turi sukaupęs ir gausią spaudos draudimo meto leidinių kolekciją.
1946-aisiais Povilas Gasiūnas – žinomiausias lietuviškos spaudos kolekcininkas, rinkęs visus spaudos draudimo metų leidinius, Rokiškio krašto muziejui padovanojo 3 tūkst. 684 pavyzdinius periodinius leidinius, 537 knygas. „Su šia kolekcija į muziejų pateko unikumai. Turbūt viena vertingiausių knygų, saugomų Rokiškio krašto muziejuje ir čia patekusių per kolekcininką P. Gasiūną, yra J. Bretkūno „Postilė“, išleista 1591 m. lietuvių kalba“, – viename iš straipsnių apie dvaro vertybes rašo istorikė Onutė Mackevičienė.
„Postilė“ yra pamokslų rinkinys. Jį J. Bretkūnas parengė naudodamasis garsiausių XVI a. teologų darbais. Pasaulyje žinomi išlikę tik keli šios knygos egzemplioriai.
Rokiškėnai, miesto svečiai, tyrinėtojai, mokslininkai ir visi, besidomintys lietuvybe bei knygomis, vienetinį egzempliorių išvydo 1975-aisiais. Istorikė prisiminė, kad tuomet ši knyga buvo vienintelis Lietuvoje žinomas „Postilės“ egzempliorius ir mokslininkai atvažiuodavo juo domėtis, ne vienas labai stebėjosi, kad „Postilė“ saugoma būtent Rokiškyje.
Mokėtų didžiules sumas
Tačiau grįžtant labiau į praeitį, ta knygų, leidinių ir meno kolekcijų kultūra dvare prasidėjo grafų laikais.
Vienas iš Rokiškio dvaro bibliotekos puoselėtojų – Marijos ir Aleksandro sūnus Konstantinas Leonas Mykolas Jurgis Pšezdzieckis (1846–1897) – priešpaskutinis Rokiškio grafas. Jam labai rūpėjo senoji raštija, todėl surinko ne tik Pšezdzieckių, bet ir Tyzenhauzų raštijos foliantus. Anot istorikų, jo šeimos biblioteka dvare buvo viena gausiausių.
Traukdamiesi į Lenkiją, grafai bibliotekos ir kitų meno vertybių nespėjo išsivežti. Istorikai neabejoja, kad šiandien bukinistai už bet kokią dvaruose išsaugotą literatūrą mokėtų didžiules sumas. Deja, didelė dalis literatūrinių lobių pokariu išblaškyta, išmėtyta, išnešiota, sukūrenta. Tačiau vis tiek surado kelią į Rokiškio dvarą ir grįžo čia vėlesniu laikotarpiu ir tebeplaukia šiandien. Neįkainojamą vertę turintys leidiniai į Rokiškio dvarą pateko ir kaip kolekcininkų lobiai bei kraštiečių palikimas.
Atiduoda kraštiečiai
Per pastaruosius dvidešimt–trisdešimt metų į muziejų atkeliavo ne vienas leidinys. 1994 metais muziejus gavo kraštiečio Amerikos lietuvių rašytojo Juozo Tininio (1907–1971) archyvą, 2000-aisiais daugiau nei 400 mokslinės bei grožinės literatūros knygų padovanojo gydytojas Viktoras Deksnys, 2005-aisiais kraštietė Vanda Siminonienė dovanojo 184 šeimos bibliotekos knygas ir periodikos leidinius, tarp kurių – knygos su Rokiškio grafų Pšezdzieckių, Jūžintų, Panemunėlio dvaro savininkų parašais ir antspaudais. Prieš keletą metų kraštiečio Algimanto Bučiaus šeimos muziejui buvo perduoti tarpukario metų laikraščiai ir žurnalai.
2015-aisiais per 400 periodikos leidinių muziejus gavo iš kolekcininko Jono Masiulio sūnaus Algirdo. Jis perdavė per 800 vnt. 1896–1944 metų laikraščių, žurnalų („Tėvynės sargas“, „Trimitas“, „Paštininkų žodis“, „Vienybė“, „Pašto pasaulyje“, „Naujoji sodyba“, „Karys“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Naujoji Romuva“ ir kt.). Šiuos leidinius kolekcionavo J. Masiulis (1904–1989), buvęs Rokiškio pašto tarnautojas, fotografas.
Sofijos Tyzenhauzaitės dvitomį „Grafų Komarovskių Gertrūda, grafienė Polocka: istorijos įvykiai“, „Litanijos“, „Halina Oginska“ padovanojo tada dar SEB banko prezidento patarėjas, o šiandien Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Dabar kiti laikai
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė sakė, kad dalį leidinių galima pamatyti parodose, kiti eksponuojami nuolat. Apskritai stengiamasi visais įmanomais būdais juos panaudoti šviečiant visuomenę. „Bibliofilų nėra daug. Bet knyga – tai eksponatas, kurį reikia išsaugoti ateities kartoms. Gal senienos daug kam neįdomu, bet tai – mūsų kultūros dalis. Be to, mūsų, muziejininkų, darbas – kaupti ir išsaugoti visą kultūrinį ir istorinį pagrindą. Sovietiniais metais į saugyklas niekas be leidimo negalėjo įeiti. Dabar ne tokie laikai“, – sakė D. Kiukienė.
Dvaras – reiškinys, liudijantis evoliuciją
„Turime būti labai laimingi, kad Rokiškio krašte kūrėsi kilmingos šeimos. Kiekviena ta šeima savo laiku buvo modernumo, šiuolaikiškumo, išmonės, darbštumo, susitelkimo pavyzdys. Apskritai, visa tai, ką pradėjo grafai, yra vadinamojo tvarumo įrodymas. O tvaru yra tai, kas gali būti tęsiama“, – sako naujoji Rokiškio krašto muziejaus direktorė A. Gudgalienė. Ji beveik neabejoja, kad jei ne dvaras, kažin, ar turėtume tokią empatiją menams, istorijai, mokslui, estetikai.
„Kažin, ar šiuolaikinių grafų, kilmingųjų gyvenimo ypatumai labai skiriasi nuo prieš kelis šimtmečius gyvenusių? Ir tada, ir dabar kilmingieji, ko gero, labiausiai investuoja į aplinką, kurioje gyvena, siekdami sukurti jos išskirtinumą. Negaliu įvardyti konkrečiai, kaip puoselėsime grafų kultūrą, nes man grafų ar dvarų kultūra tai ne kažkoks materialus, konkretus daiktas, tai labiau intencija ar mintis, požiūris. Man dvaras – reiškinys, liudijantis evoliuciją. Ir ko gero, nesvarbu, ar mes dvarą (dvaro ansamblį) suvoksime kaip architektūrinį statinį, ar kaip kultūros židinį, visa tai yra didžiulės pažangos įrodymas. Vadinasi, negalime atsilikti. Turime būti ne tik aktualūs, bet ir proaktyvūs. Įsivaizduoju, kad dvarų kultūrą geriausiai galima pristatyti pasitelkiant menus ir mokslą. Taigi, gal kitomis priemonėmis, formomis, prietaisais, bet į tą patį tikslą – prisidėti prie žmogaus istorinės, kultūrinės, socialinės patirties formavimo. Ir tai jau vyksta. Pavyzdys – atkuriami gėlynai, atsodinami ąžuoliukai Ąžuolų gatvėje, rengiamos parodos, organizuojamos konferencijos, atliekami moksliniai tyrinėjimai, kviečiami menininkai ir pan.
Konkretus pavyzdys? Šiandien gyvename bėgime. Ir nors kartais norisi grįžti į tą metą, kai viskas sukosi daug lėčiau, ramiau. Tokia vieta – dvaro parkas. Pasyvaus poilsio oazė, patogi, saugi, be pašalinio triukšmo, įkyraus kvietimo būtinai kažką daryti. Tiesiog vieta, kur gali atsisėsti skaityti knygą, pasidėti molbertą piešimui, apsikabinęs medį medituoti ar vaikščioti ir mėgautis kiekvienos dienos nauju rožės žiedu, čiobrelių pieva, bręstančiomis ąžuolo gilėmis“, – sako A. Gudgalienė.
Projektą iš dalies remia:
