Istorija tapo gyvenimu
A. Dručkaus gyvenimo šūkis buvo: „Svarbu ne gyvybę už tėvynę atiduoti, o gyvenimą.“ Laisvės kovų istorijos metraštininkas gimė 1928 m. Vaičėnų kaime, Obelių seniūnijoje, neturtingų mažažemių šeimoje. Žuvus vyresniam broliui Baliui, Andrius nusprendė duoti partizano priesaiką. Tuo metu jam buvo tik 17 metų. Po metų būrio vado Balio Vaičėno įsakymu jis išėjo iš partizanų būrio. Jam patikėta užduotis išsaugoti Vytauto apygardos Vyties kuopos Lokio rinktinės partizanų archyvą. Užduotį jis įvykdė ir visą gyvenimą rinko kolekciją, kurią 2010 metais padovanojo valstybei. Kolekcija dabar eksponuojama Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose. Joje – partizanų archyvas, numizmatika, tautodailės kūrinai, Baltijos šalių apdovanojimai, daugiau kaip 1 000 knygų bei katalogų apie rezistenciją, tarpukario ir atkurtos Lietuvos kariuomenę. Ekspozicija nuolat pildoma naujais eksponatais, susijusiais su šių kraštų istorija, partizaninio pasipriešinimo ir rezistencijos dalyviais. A. Dručkus mirė savo įkurtame muziejuje, būdamas 90-ies metų.
Aktyvus visuomenės narys
Per savo įtampos bei iššūkių kupiną gyvenimą A. Dručkus ne tik sukaupė įspūdingą kolekciją, bet ir išgelbėjo nuo sunaikinimo lakūnų Dariaus ir Girėno karstus. Dėl savo tvirto, neprisitaikėliško būdo jis už antisovietinę veiklą 1974 m. buvo pašalintas iš mokytojo pareigų. Nuo 1988 m. A. Dručkus aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, vėliau tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos ir valdybos nariu, Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu, pelnė keturis valstybinius apdovanojimus – Dariaus ir Girėno, Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Gedimino ordino medalius. Taip pat yra parašęs knygą „Laukit, sugrįšim laisve nešini“ bei yra knygos „Obeliai, Kriaunos“ bendraautorius. Po A. Dručkaus mirties jo idėjas tęsia keturi vaikai (Audrė, Birutė, Jūratė, Gintaras), septyni anūkai bei penki proanūkiai.
Dukroms tapo pavyzdžiu
Į mirties paminėjimą atvyko trys A. Dručkaus dukros: Audrė Dručkutė (vyriausioji dukra), jauniausia dukra Jūratė Kelečienė, vidurinioji – Birutė Dručkutė. „Buvau mažiausia ir turbūt mylimiausia dukra. Galbūt dėl to kažkiek dėmesio atimdavau iš sesių. Pamenu, kad visas tėčio kambarys buvo užimtas dabartiniais muziejaus eksponatais. Namuose buvo daug knygų. Mes visi tame augome. Tėtis buvo ramus, santūrus, smalsus, humoro jausmo nestokojantis žmogus. Istorija jis domėjosi nuo neatmenamų laikų. Visi galvojo, kad jis yra istorikas, o iš tiesų pagal išsilavinimą jis buvo mokytojas, baigęs tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą“, – pasidalijo atminties nuotrupomis dukra Jūratė. Birutė sakė, kad jos tėčiui labai svarbi buvo lietuvybė. Įstrigęs vaikystės momentas – A. Dručkus mergaitę vesdavosi prie Dariaus ir Girėno pilkapio. Kiekvieną savaitgalį istorijos entuziastas eidavo į kraštotyrininkų klubą. Birutė tėvo prašydavo iš ten parnešti atvirukų su gyvūnėliais. Pasak Kaune gyvenančios moters, jos tėčio judėjimo pirmyn variklis – tikėjimas tuo, ką daro. „Tai yra pavyzdys, kaip vienas žmogus gali padaryti labai daug“, – apie tėvą kalbėjo Birutė.
Perėmė iniciatyvą
Renginyje penkerių metų mirties metinėms paminėti dalyvavo trys anūkai iš septynių: Mantas, Agnė ir Tadas. Turbūt aktyviausias senelio atminties įamžinimo procese – Mantas Kelečius, kuris, kaip pats pripažino, yra „labiausiai matomas“. Gyvenantis Kaune vaikinas dažnai lankosi Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose. Tiesa, paskutiniu metu jis – Lietuvos kariuomenės savanoris. Kariu jis bus nebeilgai, vos porą savaičių. Tada, kaip sakė Mantas, grįš į darbą ir tęs teisininko karjerą. Mantas nenorėjo sutikti, kad būtent jis daugiausia perėmė senelio pomėgius, dvasinį palikimą. „Vieni iš mūsų labiau įsiliejame į veiklas, kiti esame ramesni, bet kiekvienas iš anūkų kažką darome. Visus mus vienija siekimas atrasti save, puoselėjant tautiškumo, patriotizmo vertybes. Aš turbūt esu labiau bendraujantis, todėl matausi labiau“, – kukliai apie savo indėlį A. Dručkaus atminimui išsaugoti kalbėjo jaunuolis. Lietuvos patrioto artimieji įkūrė asociaciją „Andriaus Dručkaus iniciatyva“, kuri skirta palaikyti muziejaus Obeliuose dvasią. „Žiūrėdamas į muziejų, galiu pasakyti, kad senelio dvasia niekur nedingo, tik pakeitė formą“, – kalbėjo apie muziejaus prasmę Mantas. Kaip sakė A. Dručkaus anūkas, senelio mirtis jam buvo smūgis, nors garbaus amžiaus žmogus ruošė artimuosius savo išėjimui iš anksto. Esą ši netektis vaikinui buvo postūmis pačiam dalyvauti įvairiose veiklose, kuriose anksčiau tik būdavo kartu su seneliu.
„Sekė pasakas“ iš gyvenimo
Paprašytas pasidalinti prisiminimais apie senelį, Mantas patvirtino, kad jį gerai atsimena. Kai A. Dručkus mirė, Mantui buvo 24-eri. Ryškiausi prisiminimai – iš vaikystės. „Prašydavau tėvų, kad leistų nuvažiuoti pas senelį. Vasaromis mane Kaune įsodindavo į autobusą ir išvažiuodavau į Obelius. Senelis man buvo tarsi geriausias draugas, greta nuo mažumės. Jis buvo labai ramaus ir šilto būdo, nerodydavo pykčio, susierzinimo. Pavyzdžiui, su Elena (Kazlauskaite) jis pragyveno daug metų ir nebuvo nė karto susipykę. Atvykusius į muziejų lankytojus jis priimdavo kaip senus pažįstamus. Pamenu, senelis pasakojo, jog didžiausias sukrėtimas jam buvo, kai žuvo vyresnysis brolis. Jo žūtis taip paveikė, kad apsisprendė išeiti į mišką ir atkeršyti už brolio mirtį. Ne veltui jis pasirinko slapyvardį Kerštas. Nors senelis buvo gana ramus, tačiau, kalbėdamas apie tuos laikus, jis jausdavo nerimą. Būtent jis rado savo brolio kūną. Supratau, kad tai paliko gilų pėdsaką. Senelis turėjo labai gerą atmintį. Kartą ėjau per muziejų ir radau jį sėdintį liūdną, net su ašaromis akyse. Paklausiau, kas nutiko. Pasakė, kad būtent tą dieną žuvo jo bendražygiai ir jis tai prisimena, regėdamas jų veidus. Senelis pradėdavo pasakoti partizanų istorijas su užsidegimu, vėliau jausdavai, kaip keičiasi jo balsas“, – dalijosi prisiminimais Mantas. A. Dručkus vaikaičiams sakydavo skaitantis pasakas iš knygelės, tačiau iš tiesų pasakojo tikras partizanų istorijas. Po to jo rankose turėtą knygelę paėmę tėvai perskaitydavo visai kitą tekstą. Vaikai supratę, kad A. Dručkus „pasakas“ sekė iš savo galvos ir kad tai buvę tikri įvykiai.
Apsigynė antrą disertaciją
Kad su A. Dručkumi nė karto nesusipyko, patvirtino jo gyvenimo draugė Elena Kazlauskaitė:
– Su A. Dručkumi pradėjome bendrauti 1985 metais ir aš 33 metus buvau šalia jo. Manau, kad tai buvo geriausias laikotarpis mano gyvenime. Kai išėjau į pensiją, norėjau veiklos. Atsirado galimybė padėti Andriui ir taip įprasminti savo buvimą pensijoje. Likti Kaune ir gyventi daugiabutyje man neatrodė įdomu. Atvykau į Obelius ir apsigyvenome kartu su Andriumi muziejuje. Man toks buvimas, dalyvaujant Andriaus veiklose, tapo dvasios atgaiva. Kartu dalyvaudavome mitinguose, įvairiuose patriotiniuose renginiuose. Pati buvau tiksliųjų mokslų atstovė, dirbusi mokslinį darbą, o tokia veikla praplėtė mano akiratį ir padarė mane humanitare, istorijos mylėtoja. Kai pradėjau bendrauti su Andriumi, ėmiau domėtis pokario partizanų veikla, Lietuvos istorija. Pasidariau patriotė ir, galima sakyti, apsigyniau antrą disertaciją. Tas laikotarpis man buvo labai šviesus, daug davė ir psichologiškai, ir žinių prasme. Andrius buvo tolerantiškas žmogus, gero charakterio, per tuos trisdešimt kelerius metus nebuvome susipykę. Jis man buvo kaip brolis, mane globojo. Andriaus nebėra, tačiau aš ir toliau domiuosi istorija, taip pat tuo, kas vyksta Lietuvos, pasaulio politikoje. Tai, kad sutikau Andrių, mane pastūmėjo iš gana rusiškos aplinkos lietuvybės link.
Giminingos sielos
Prisiminimais apie A. Dručkų paprašėme pasidalinti Obelių Šv. Onos bažnyčios kleboną kun. Laimoną Nedvecką. Jis papasakojo:
– A. Dručkų sutikau prieš 11 metų, kai mane vyskupas paskyrė į Obelių bažnyčią. Kaip ir kiekvienas žmogus, atsidūręs kitame krašte, pamažu su kitais susipažinau. Mačiau jį iš tolo, kartais pusiau besišypsantį, tokį romų, taurų žmogų. Neklausiau to žmogaus nei vardo, nei pavardės. Tada kiti pasakė, kad tai Andrius Dručkus, muziejaus įkūrėjas. Įdomus žmogus. Po kiek laiko, gal po metų, jis pradėjo mane kalbinti. Susipažinome. Po truputį pradėjome bendrauti. Ateidavau pas jį į muziejų. Kartais tuos susitikimus vadindavome „cepelinų diena“. Kalbėdavome įvairiais klausimais, ne tik apie partizanus, bet ir apie aktualijas, vertybes, apie Lietuvą, apie šį kraštą, tikėjimą, bažnyčią. Be abejo, užsimezgė bendrystė.
Per dvidešimt dvejus kunigystės metus pastebėjau, kad su tuo, kuris iš karto puola bendrauti, šypsotis, turi būti atsargus. Gilesni, aukštesnių vertybių žmonės nepuola iš karto būti draugais. Žinok, kad toksai neturės savo tikslų, nesieks naudos. Andrius buvo iš tų, kurie nepuolė iš karto draugauti. Jam bendrystė turi užsimegzti savaime, pamažu pradedant kalbėti, dalintis. Kitas A. Dručkaus bruožas – nors jis tiek daug patyręs nerimo, siaubo, matęs neteisybės, tačiau išlaikė ramybę sieloje, tvirtumą. Įspūdį man paliko tai, kad, nepaisant to, jog A. Dručkus buvo kovotojas, jis nebuvo linkęs į kraštutinumus, kaip kartais kovotojams būna, kai jie suserga karo liga ir visur regi priešus. A. Dručkus to tikrai neturėjo. Iš jo elgesio galiu pasakyti, kad jis – labai nuoseklus žmogus, turėjęs vieną tikslą – išsivaduoti iš „raudonojo“ palikimo. Jis tokio savo tikslo siekė labai kilniai, tauriai. Manau, siekdamas savo tikslo, nedarė kompromiso su savo sąžine, vertybėmis. Man labai patiko, kad A. Dručkus buvo giliai tikintis žmogus, tačiau niekada garsiai nešaukė, kad yra katalikas. Jis tikėjimą nešiojosi širdyje, gyveno tikėjimu. Tikėjimas jam buvo jėga, stiprybė, paguoda ir tais laikais, ir, be abejo, visą gyvenimą. Na, o aš pats jaučiau jo palaikymą. Mes buvome giminingos sielos.
Požiūriai sutapdavo
Prisiminimais apie A. Dručkų pasidalino ir rajono vicemerė, TS-LKD Rokiškio skyriaus pirmininkė Audronė Kaupienė:
– Mūsų pažintis prasidėjo 1997 metais. A. Dručkus puoselėjo idėją įkurti istorijos muziejų. Šiuo klausimu užsukdavo pasitarti pas tuometinį Seimo narį Petrą Šalčių. Susitikimų buvo daug. Jis man paliko labai mandagaus, korektiško, dalykiško, diplomatiško, pagarbiai bendraujančio, tikro inteligento įspūdį. Buvo daug susitikimų, aptariant būsimo muziejaus viziją, būtinų teisinių sprendimų priėmimą bei rengiantis muziejaus atidarymo šventei. Vėliau teko aptarti tvirtą Andriaus apsisprendimą dėl jo surinktos kolekcijos dovanojimo valstybei. Andrius mus noriai kviesdavosi į muziejuje vykstančius susitikimus, parodas, renginius, paminėjimus. Mano šeimoje buvo nukentėjusių nuo okupacinio režimo, todėl mūsų mintys ir požiūriai dėl laisvės kovų įamžinimo sutapdavo. Kadangi mane domino neatskleisti, nežinomi su tremtimis susiję dalykai, Andrius man tapo pirmuoju konsultantu.
Jis buvo geras mokytojas. Turėjo deimantinę atmintį – aiškiai, išsamiai papasakodavo visas istorinių įvykių aplinkybes, detales, prisiminė, kaip jo kolekcijoje atsirado kiekvienas eksponatas, kokią riziką teko patirti, juos išsaugant tuometėmis sovietų režimo sąlygomis. Be to, jis buvo eruditas, puikus pašnekovas. Jo buvo įdomu klausytis. Andriui buvo svarbu užmegzti ryšį su jaunimu. Stengėsi ne tradiciniais pasakojimais, bet per kilnojamas parodas mokyklose sudominti moksleivius. Nepaisydamas skaudžios partizaninės kovos paliktų randų, sovietinio režimo persekiojimų, sugriautos pedagoginės karjeros, Andrius savyje neturėjo nė krislelio pykčio tiems, kas jo asmeniui bei šeimai paliko gilių nuoskaudų. Ne visi laikotarpiai ir mūsų krašte Andriui buvo palankūs. Pats būdamas geranoriškas ir atviras dialogui, jis patyrė kai kurių rajono politikų ignoravimą. Narystė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, TS-LKD partijoje Andriui netrukdė be jokios priešpriešos ar išankstinių nusistatymų pagarbiai bendrauti su kitokių įsitikinimų žmonėmis. Jo slapyvardis Kerštas niekaip neatsispindėjo jo charakteryje, veiklose bei bendravime. Jo visą gyvenimą kauptos ir valstybei padovanotos unikalios kolekcijos faktas yra retas ir vertas pagarbos.
Projektą iš dalies remia:
