– Žinoma, kad Rokiškio dvaro grafų sukauptas ir išlikęs menas šiandien saugomas ne tik mūsų mieste. Po kokius muziejus, dvarus, šalis išbarstyta ši kolekcija?
– Dauguma kolekcijos sukaupta Rokiškio krašto muziejuje ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Keli vertingi eksponatai pateko į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, taip pat į Anykščių sakralinio meno centrą iš monsinjoro Alberto Talačkos kolekcijos. Įdomų stalo įrankių rinkinuką turi Trakų istorijos muziejus. Šioje knygoje keltas tikslas pirmiausia „surinkti“ į vieną vietą tai, kas pabirę Lietuvoje. Tačiau kolekcijos pėdsakai, be abejo, pirmiausia veda į Lenkiją, Ukrainą, Gudiją.
– Kiek laiko rengėte knygą ir kodėl apskritai ėmėtės būtent Rokiškio dvaro meno? Buvo kažkokia pradžia, užsikabinimas, kodėl tai pradėjote?
– Rokiškio dvaro kolekcija pradėjau domėtis jau seniai, prieš keliolika metų, tačiau kryptingiau ir intensyviau pradėjau dirbti nuo 2017 metų, kai buvo surengta pirmoji paroda Kaune, kurioje kolekcija pirmą kartą eksponuota kaip visuma, t. y. lankytojai galėjo vienoje vietoje išvysti po minėtus Lietuvos muziejus išblaškytus eksponatus. O vėliau viskas pamažu „gulė“ į knygą. Domėtis šia kolekcija paskatino keli garsaus dailininko Simono Čechavičiaus, kuris yra nemažai paveikslų nutapęs Lietuvos (ypač Vilniaus) bažnyčioms, piešiniai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus grafikos rinkiniuose, su jais tuo metu dirbau. Kadangi tyrinėju sakralinį meną, šie piešiniai labai sudomino. Taip pat žinojau, kad M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugomi ne tik šie piešiniai, bet ir kita itin vertinga Rokiškio kolekcijos dalis, kuri visuomenei atskleista tik fragmentiškai. Tai paskatino imtis šio darbo.
– Kas buvo sudėtingiausia – juk daugybė eksponatų dingę, išvežta, atiduota, sunaikinta per karus ir kitus epochinius įvykius?
– Kaip žinia, į Rokiškio krašto muziejų pateko eksponatų ir iš kitų aplinkinių dvarų ar šaltinių. Rokiškio dvaro kolekcijos kūrinius, ypač tapybą (be to, kas jau žinota anksčiau), labai padėjo identifikuoti dvaro turto nacionalizacijos, vykdytos 1940–1941 metais, dokumentai, kurie saugoti Kultūros paveldo centro bibliotekoje. O grafikos, taikomosios paskirties daiktus identifikuoti buvo sunkiau, aprašymų šaltiniuose nepakako, tad teko taikyti ir kitus atrankos kriterijus, pavyzdžiui, įvairius įrašus, inicialus pačiuose kūriniuose ir pan. Kitas sunkinantis faktas yra tas, kad tuomet, kai Rokiškis atiteko Pšezdzeckiams, persipynė jų ir Tyzenhauzų kolekcijos istorija, o Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje sudegė Pšezdzeckių biblioteka, kurioje centralizuotai kauptos pagrindinės giminės vertybės ir archyvas. Jei jis būtų išlikęs, be abejo, daug daugiau žinotume ir apie Rokiškio dvaro kolekciją. Dar anksčiau, Pirmojo pasaulinio karo metais, susprogdintas dvaras Tyzenhauze, kuriame taip pat buvo nemažai giminės vertybių. Antra vertus, nepaisant to, kad knygos apimtis nemaža, ją vertinu kaip pirminį bandymą apibendrinti ir įvertinti kolekciją iš menotyrinės pusės, dar daug klausimų neatsakyta, ne viskas ištyrinėta, tad darbo ateities kartoms tikrai dar yra. Kaip artimiausią užduotį matyčiau nuoseklią kūrinių paiešką už šiandieninės Lietuvos ribų.
– Ar įmanoma spėlioti, kokia ta mūsų dvaro meno kolekcija buvo prieš daugiau nei šimtą metų? Kokia jos vertė buvusi tuomet ir kokia šiandien?
– Apie kolekciją, kuri buvo prieš daugiau nei šimtą metų, nemažai byloja Konstantino Tyzenhauzo žento Aleksandro Pšezdzeckio 1842 metais publikuotas straipsnis apie kolekciją, kuri tuomet dar koncentravosi Pastovyse. Gan svari dalis tuomet minėtų kūrinių yra išlikusi iki šių dienų. Tai žinomų Vakarų Europos dailininkų tapybos darbai. Tačiau, laikui bėgant, muziejams konsultuojantis su įvairiais specialistais, daugelio kūrinių atribucijos keitėsi – Rubenso, Breigelio ar kitų garsių dailininkų vardus keitė kiti, tačiau ne mažiau įdomūs vardai. Pavyzdžiui, Gabrielės Giunterytės-Puzinienės vienas mėgstamiausių kūrinių buvo Rubenso „Nuėmimas nuo kryžiaus“, kuris šiandien priskiriamas Diepenbeeckui. Ne visi šaltiniuose minimi darbai ir vardai išlikę, tad jų nebepatikrinsi. Labai nedaug išliko giminės portretų, o jų Rokiškyje būta tikrai daugiau – minėtini, pavyzdžiui, dailininkų Rustemo, Winterhalterio tapyti giminės portretai.
angelui nuleisti kalaviją. XVIII a.
– Kokia grafų sukaupto meno dalis labiausiai neįkainojama?
– Kolekcijoje yra itin vertingos Vakarų Europos tapybos – dėmesio verti ankstyviausiai datuojami Lucaso van Valckenborcho, Palma Vecchio, Ludovico Pozzoserrato, Antoine Mirou, Guido Cagnaccio, Salvatoro Rosos, Cornelio Huysmanso, Marcello Bacciarellio ir kitų darbai. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai, kurių grafas savo rinkinyje turėjo itin daug. Vertingas minėtas S. Čechavičiaus religinių piešinių rinkinys – paruošiamieji eskizai tapybos darbams. Grafai taip pat turėjo gausius „Vilniaus albumo“ litografijų, Lietuvos ir Lenkijos valdovų antkapinių paminklų Krokuvoje vaizdų rinkinius ir kt. Vertingas sidabrinių įrankių ir indų rinkinys, Meiseno, Berlyno karališkosios manufaktūros porceliano indai. Rokiškiečiai itin didžiuojasi, ir pagrįstai, grafų drabužių kolekcija.
– Ilgai dirbant prie tokio leidinio, žinoma, „atkasama“ iki šiol nežinomų istorijų, detalių, versijų. Ar atradot kažkokią paslaptį, ko iki šiol muziejininkai neįtarė, nežinojo?
– Mano atradimai, įžvalgos yra daugiau susijusios su kūrinių, ypač grafikos, atributavimu. Pavyzdžiui, kėliau versiją, kad Rustemui priskiriamas „Vankavičienės“ portretas gali būti K. Tyzenhauzo žmonos močiutės Onos Šventožeckytės-Vankavičienės portretas. Taip pat buvo įdomu išsiaiškinti, kad kolekcijoje yra keletas paties Aleksandro Pšezdzeckio kartu su Edvardu Rastaveckiu rengto leidinio „Senosios Lenkijos viduramžių ir renesanso paminklai…“ (1853–1855) litografijų. Reikėjo nemažai pastangų identifikuojant įvairių atspaudų autorystes ir sukūrimo laikotarpį, atrasta, nors ir nedaug, naujų pačių grafų piešinių, pavyzdžiui, Jono Pšezdzeckio ar Aleksandros Tyzenhauzaitės-Giunterienės. Muziejininkų indėlis taip pat yra labai didelis, be jų ši knyga tikrai nebūtų tokia, kokia yra – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje nuolat vykdoma identifikacija, atributavimas. Norėčiau paminėti ir padėkoti Ritai Kišonienei, Violetai Jocienei. Rokiškio krašto muziejaus muziejininkai taip pat labai gerai žino savo krašto ir dvaro istoriją, nuolat atranda, nemažai prisidėjo ir prie atradimų šioje knygoje – čia norėčiau paminėti ir padėkoti Daliai Kiukienei, istorikui Griedriui Kujeliui, kuris visuomet pasidalindavo savo pastebėjimais ar nauja medžiaga, pavyzdžiui, apie šeimos fotografijų rinkinį Krokuvos Jogailos universitete.
– Lyginant su kitais dvarais, kuo išsiskiria Rokiškio? Kokie Tyzenhauzų ir Pšezdzeckių valdyto Rokiškio dvaro kontekstai įdomiausi Jums pačiai?
– Architektūriniu požiūriu Rokiškio dvaro ansamblis yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Tačiau mane pačią labiausiai žavėjo asmenybės – Konstantinas Tyzenhauzas, jo vaikai Marija ir Reinoldas, Aleksandras Pšezdzeckis, paskutiniojo Rokiškio dvaro valdytojo Jono Pšezdzeckio šeima. Pažinti šias asmenybes buvo tikrai nelengva, tačiau vėliau jos tapo artimos ir savos. Neabejoju, jos pažįstamos ir mylimos visų rokiškiečių. Buvo įdomu sužinoti, kad tiek Tyzenhauzų, tiek Pšezdzeckių šeimos buvo turtingos, tačiau neišlaidavo ir nesipuikavo savo turtais, turėjo aiškias vertybes, tikėjimą, daug dėmesio skyrė mokslui, menui, mecenatystei ir šeimai. Nemažai giminės narių turėjo gabumų dailei, tačiau labiau juos puoselėjo K. Tyzenhauzas ir jo dukra M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė. Galbūt tai nėra išskirtiniai to meto aukštuomenės bruožai, tačiau kiekviena šeima gyveno ir veikė savaip, turi unikalią savo istoriją ir asmenybes.
– Kiek žinau, tai bus pirmoji tokio lygio monografija apie mūsų dvarą. Ką rasime ją atsivertę? Ar Lietuva turi kažką panašaus apie kitus dvarus?
– Monografinėje knygos dalyje atskleidžiama kolekcijos istorija Tyzenhauzų ir Pšezdzeckių giminės istorijos kontekste, kolekcijos nacionalizavimo procesas, analizuojami vertingiausi kūriniai. Kataloge rasite išsamius eksponatų duomenis – ne tik vaizdus, autorystę, sukūrimo datą, bet ir duomenis apie restauravimą, eksponavimą parodose, publikavimą.
Lietuvoje tikrai yra panašių darbų – dr. Aldona Snitkuvienė nuosekliai tyrinėja grafų Tiškevičių, Tilmansų giminių istoriją ir kolekcijas. Šviesaus atminimo Osvaldas Daugelis domėjosi Plungės Oginskių, Pakruojo dvaro baronų fon der Ropų kolekcijomis, esame kartu sudarę leidinius, skirtus šioms kolekcijoms. Šių tyrimų ir leidinių atsiradimą lėmė faktas, kad daug vertybių iš dvarų pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kuriame turėjome puikias sąlygas tokiam darbui.
– Kieno paveikslas ant katalogo viršelio ir kodėl būtent šis? (Mes, žurnalistai, kartais ilgai svarstom, kas bus pirmajame puslapyje).
– Viršelyje panaudotas Johanno Georgo Hamiltono paveikslo „Bajoraitis su žirgu“ (XVIII a. I p.) fragmentas. Idėją viršeliui pasiūlė knygos dailininkė bei maketuotoja Milda Kairaitienė ir jis puikiai tiko – estetiškas, tapybiškas, solidus ir kartu žaismingas. Simboliška, jog kitoje šio kūrinio pusėje yra priklijuotas lapelis su įrašu prancūzų kalba „mano brangiam sūnui Tyzenhauzui“. Tiksliai neaišku, kuris Tyzenhauzas minimas, tačiau vis tiek labai gražiai susisieja su knygos turiniu.
– Ar įmanoma daryti kažkokias išvadas, kokį meną labiausiai mylėjo Rokiškio grafai, kokią įtaką jų palikimas, puoselėtos vertybės padarė mūsų miesto istorijai, ką šiandien turėtume labiausia saugoti ir ko iš jų mokytis?
– Gilinantis į kolekcijos istoriją atsiskleidė, kad grafai prioritetą teikė Vakarų Europos renesanso ir baroko epochų tapybai, siekė turėti bent keletą garsiausių meistrų, tokių kaip da Vinčis, Breigelis, Rubensas, darbų. Daug išlikusių XVII–XVIII a. datuojamų paveikslų. Dominuojančios kūrinių temos – peizažai, religinės, istorinės ar buitinės scenos. Vertino lituanistinę ir polonistinę medžiagą, dažnai turinčią ne tik meninę, bet ir ikonografinę, dokumentinę vertę, įsigydavo piešinių, estampų, naujausių senovės paminklams skirtų albumų ir t. t.
Grafai ne tik kolekcionavo, bet daug dėmesio skyrė filantropinei veiklai, mecenatystei, savo miesto gerovei – užtenka paminėti tokį pavyzdį kaip įspūdingos naujos Rokiškio bažnyčios statyba. Jų veikla, darbai ir palikimas garsina Rokiškį ne tik Lietuvoje. To ir galime pasimokyti – dėmesio bei pastangų ne tik savo siaurai asmeninei erdvei, bet ir savo bendruomenei, miestui, Lietuvai.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
