Ne daryti už jį, o padėti tapti labiau savarankiškam
IRMA RUTKAUSKIENĖ
– Iš Jūsų patirties: ar šiems žmonėms tenka pajusti neigiamų emocijų dėl aplinkinių priešiško nusistatymo?
– Kaip bebūtų gaila, tikrai šią negalią turintiems žmonėms tenka patirti neigiamų emocijų dėl aplinkinių priešiško nusistatymo. Dirbdami su šią negalią turinčiais asmenimis, dažnai kalbame šia tema ir jie dažnai pamini, kad vis dar jaučia tą priešiškumą. Dažnai man pačiai kyla klausimas: o gal būtent mes turime ko pasimokyti iš neįgaliųjų, ne tik jie iš mūsų?
– Ar kitiems žmonėms lengva bendrauti su tokią negalią turinčiais?
– Dažnai žmonės nežino, kaip bendrauti su tokią negalią turinčiais asmenimis. Kartais tenka susimąstyti, kad mes patys turėtume mokytis iš neįgaliųjų šiltesnio bendravimo, gyvumo ir gebėjimo džiaugtis gyvenimu. Pripažįstu, kad labiausiai mane įkvepia, kai šalia esantys neįgalieji patiria pilnatvę, yra laimingi, įsitraukę į veiklą, įgyja naujų įgūdžių, dirba savarankiškai ar net pasiūlo idėjų, kaip kažką padaryti tobuliau. Tai suteikia prasmę dirbti toliau ir motyvuoja.
– Kokią išeitį siūlytumėte šiems žmonėms, o gal ir jų artimiesiems, kad gyvenimas keltų kuo daugiau šviesių emocijų?
– Prisimenu tokį atvejį iš socialinės reabilitacijos neįgaliesiems veiklų. Vienam atlikti darbą labai gerai sekėsi, o kitam niekaip nepavykdavo, tad jis vis ieškodavo dirbti ką kita. Tada tas žmogus, kuriam pavyko pirmasis darbas, priėjo prie kolegos ir pasiūlė pamėginti dirbti drauge. Buvo smagu tai, kad ne darbuotojai jiems tai pasiūlė, o patys rado sprendimą. Tokių mažų dalykų pasitaiko dažnai – tereikia pastebėti. Reikia tiesiog nebijoti veikti ir dalyvauti įvairiose veiklose, užsiėmimuose ir pan. kartu su kitais to paties norinčiais žmonėmis. Tai plečia bendrystės ir draugystės ratą. Aš laikausi nuostatos padėti žmogui su proto ir psichikos negalia taip ir tiek, kad jis galėtų pats sau padėti. Labai svarbu ne daryti už jį, o padėti tapti labiau savarankiškam: kad pats sugalvotų, pats įgyvendintų. Trumpai tariant, kad pats įsipiltų mėgstamos arbatos, nusipraustų, pasirinktų, ar nori eiti į koncertą, ar mieliau likti namuose. Pastebiu, kad tokiems žmonėms tik sunkiau, kai ateina darbuotojas su nuostata viską už juos padaryti. Tai nėra pagalba, o greičiau – meškos paslauga, kuri niekur neveda. Neretai tenka išgirsti, koks sunkus socialinio darbuotojo darbas. Neneigsiu, kad šis darbas ne iš lengvųjų, tačiau jis kartu ir labai prasmingas. Manau, keičiantis socialinio darbuotojo įvaizdžiui, keisis ir visuomenės požiūris į įvairias socialines grupes. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad tam tikriems žmonėms jau niekas negali padėti. O jeigu pamėgintume pakeisti savo požiūrį ir padėti? Manau, būtų protinga padėkoti socialiniams darbuotojams už tai, kad jie nueina ten, kur galbūt aš, kaip pilietis, turėčiau nueiti, bet negaliu, nes bijau, nespėju, turiu kitų darbų, negaliu savanoriauti, prisidėti prie silpnesnės mūsų visuomenės grandies.
Visuomenės požiūris gerokai pasikeitęs
JOLANTA PAUKŠTIENĖ
– Kiek tenka susidurti pačiai bei pastebėti socialiniame darbe, visuomenės požiūris į psichinę bei proto negalią turinčius asmenis yra gerokai pasikeitęs. Dabar juos priima palankiau, be baimės, išankstinio nusistatymo. Dabar daugiau informacijos, koks šios negalios pobūdis, kaip ir kiek tokie asmenys turi galimybių prisitaikyti šiandieninėje visuomenėje, kokios jiems galimybės gauti tinkamas paslaugas, ko galima iš jų tikėtis, kaip jiems padėti. Socialinius mokslus studijuojantiems yra aiškiai išdėstoma programa. Viena iš jos dalių apie įvairias ligas bei negalią. Pabaigę studijas darbuotojai turi pakankamai žinių, kaip tinkamai įvertinti, kokius metodus taikyti sėkmingo darbo rezultatams pasiekti. Jie ateina dirbti jau turėdami žinių. Vieniems sekasi lengviau, kiti pradžioje mokosi iš kolegų, patys domisi bei gilina žinias.
Šios negalios žmones bei jų artimuosius skatinčiau labiau domėtis ir naudotis galimybėmis, išdrįsti dalyvauti visuomeniniame gyvenime, naudotis socialinėmis paslaugomis, dalyvauti mūsų įstaigos veiklose ir burtis. Tada mažesnė tikimybė jiems patirti neigiamų emocijų bei aplinkinių priešiškumą. Bendrose veiklose šių asmenų psichologinė būsena pagerėja, socialiniai įgūdžiai išlavėja. Žmonės suranda draugų bei smagių užsiėmimų. Artimieji kviečiami atvykti į atvirų durų dienas ir susipažinti su centro galimybėmis.
Tai juk žmogus, nesvarbu, kad kitoks
ZITA SKVARNAVIČIENĖ
– Dėl visuomenės požiūrio, kuris buvo prieš 30 metų į psichikos ar intelekto negalią turinčiuosius, sunku ir pasakyti. Jie buvo atstumti, ignoruojami, mažai kas juos vertino kaip žmones. Pradėjus dirbti socialinį darbą (tuomet tai buvo nauja profesija), labai skaudu buvo girdėti žeminančius žodžius. Po truputį įsibėgėjant socialiniam darbui ir šviečiant visuomenę, ypač kai atsirado daugiau technologinių priemonių, požiūris keitėsi. Viskas ėjo tik į gerąją pusę ir visuomenė palankiau ėmė žiūrėti į neįgaliuosius. Nuostatos labai keičiasi, kai tokių žmonių atsiranda artimoje aplinkoje. Ne visi vienodi ir žmonių nuomonę pakeisti ne taip paprasta. Ir šiais laikais, nuvykus į gydymo įstaigą su žmogumi, kuris turi psichikos negalią, prie kabineto laukdamas girdi, kaip aptarinėjama jų išvaizda ar elgesys. Bet tai juk žmogus, nesvarbu, kad jis kitoks. Tad tenka pripažinti, kad neigiamas požiūris išliko, bet tai jau vienetiniai atvejai. Kartais aš juokauju, kad mes visi esam socialiniai darbuotojai: ar kaimynui pagelbėjom jam aktualiu klausimu, ar draugui problemą padėjom išspręsti. Neturint nors minimalių žinių apie psichikos negalią, sunkiau bendrauti su tokiais žmonėmis, tačiau darbo patirtis rodo, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę duoda vaisių ir bendravimo kokybė gerėja. Visada sakau, kad bendravimas, nuomonės išsakymas išlaisvina žmogų. Kalbant apie susirgusių psichikos liga neįgaliųjų artimuosius, jiems praverstų specialūs mokymai, kaip reikia elgtis su ligoniu, kaip reaguoti į aplinkinių replikas, kaip patiems patirti mažiau diskomforto dėl pasikeitusio gyvenimo. Iššūkiai gyvenime visada lengviau įveikiami, kai reikiamu momentu gali sulaukti pagalbos. Šiuo metu psichiatrai išskiria psichikos, psichosocialinės negalios sutrikimų ir intelekto (proto) negalias. Esminis skirtumas, kad intelekto negalia yra ilgalaikė ir trunka visa gyvenimą, o psichosocialinė gali kisti.
Mes pasaulį matome kitaip nei jie
ELITA PETRAUSKAITĖ
– Kiek teko girdėti, anksčiau neįgalieji buvo neleidžiami į viešumą, slepiami nuo visuomenės, apleidžiami tėvų. Dabar žiūrima palankiau, jie integruojami į bendruomenes, įdarbinami. Integracija pradedama nuo mažų dienų, vaikai lanko darželius, mokyklas, nelieka atskirti.
Deja, vis dar kyla daug baimių, kalbant apie žmones, turinčius psichinę bei proto negalią. Kai kurių asmenų neišprusimas ar išankstinės nuomonės susidarymas apie neįgaliuosius nulemia priešiškumą. Apie psichinę bei proto negalią reikia kalbėti kuo daugiau, kad visuomenė išgirstų ir susipažintų, suprastų, kas tai yra. Vis dar nėra įprasta kalbėti atvirai, be baimių, nusistatymo.
Problema yra tai, kad mes neįgaliųjų nepažįstame, turime savų įsivaizdavimų. Retas kuris, atsiminęs savo pirmąjį susitikimą su neįgaliuoju, gali pasakyti, jog nesijaudino. Dažniausiai visiems reikia laiko, kad tokius žmones pažintų. Mes pasaulį matome kitaip nei jie. Iš to atsiranda baimė bendrauti.
Siūlau vengti visuomenėje vartoti menkinančius žodžius, įvardijant šiuos žmones kaip patiriančius psichikos sveikatos sunkumų. Reikia stengtis kuo daugiau juos integruoti į visuomenę, rengti susitikimus, popietes, dalyvauti renginiuose, edukacijose, kad tiek visuomenė, tiek patys naįgalieji susipažintų, pamirštų savo baimes. Taip pat – padėti rasti darbą, integruoti į darbo rinką, kad šie žmonės būtų užsiėmę, plėstų akiratį, susirastų draugų.
Kalbama, kad Vakaruose požiūris į neįgaliuosius ir būtent į psichikos bei proto negalią turinčius yra pažangesnis. Ar pavyks mums pasiekti tokį lygį ir surasti tiek resursų, dar nežinia.
Projektą iš dalies remia:
