Namai – tvirtovė
Su Arvydu kalbamės dalyvaujant Daivai. Mat, jeigu namuose jis būtų vienas, durų niekam neatidarytų – nesaugu. Juk ką gali žinoti, kas ten beldžiasi ir ko nori? Anksčiau bute Arvydas gyveno su mama, o jos jau pusantrų metų nebėra. „Namai – jo tvirtovė,“ – sako Daiva. Ir iš tiesų, jeigu nežinotum, kad vyras visiškai nemato, to net nesuprastum, pažiūrėjęs į tai, kaip jis be menkiausių abejonių ir ramstymosi į sienas vaikščioja po butą. Čia viskas pažįstama iki smulkmenų. Arvydas pats užsipila arbatos, mikrobangų krosnelėje pasišildo maistą. Deja, į miestą išeina retai. Nebent su reikalais ir padedamas kitų. Sako, kad laiko viskam pritrūksta – daug jo sugaištama dializėse, po to reikia atgauti jėgas, tada pasirūpinti savimi, buitimi, ramiai pasiklausyti televizoriaus, radijo, pabendrauti su Daiva. Viena dializės procedūra trunka 4 valandas… Namuose jį lanko slaugytoja Sonata, slaugytojos padėjėja Asta, masažuotoja Aušra, padeda ir drauge vadinama Virga, su kuria susipažino kaip su sesers bendradarbe. Kalbino Arvydą lankytis užsiėmimuose Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio rajono skyriuje, tačiau jis atsakė nerandąs laiko…
Sako: „Yra kaip yra“
Arvydas kalba ramiai, pagalvodamas, spausdamas žodį po žodžio. Nei nerimo, nei liūdesio ženklų nematyti. Rokiškėnas pasakoja sergantis cukriniu diabetu, kitaip vadinamu cukralige, nuo vaikystės, maždaug trejų metų. Vaikų darželį lankė Duokiškyje, ten pat – aštuonmetę mokyklą, o vidurinę – jau Kamajuose. Pasak Arvydo, vaikystėje nesijautė labai ligotas, kažkuo nuskriaustas. Liga greičiausiai nulemta paveldėto polinkio. Ja sirgo ir tėtis, po to – sesuo. Ji dėl ligos komplikacijų mirė būdama 29-erių. „Pyksi ar nepyksi, yra kaip yra. Neatsimenu, kad būčiau nesirgęs“, – kalba Arvydas. Regėjimas silpo palaipsniui, po to atšoko tinklainė ir akyse stojo tamsa. Jeigu taip būtų nutikę dabar, būtų galima operuoti lazeriu, o tuo metu tokių galimybių nebuvo. Daiva pasakoja, kad prieš porą metų buvęs laikotarpis, kai Arvydas ir iš lovos nebeatsikeldavo, tačiau, kitiems žmonėms emociškai padedant, jis ir vėl gali judėti, pasirūpinti savo aplinka.
Dažnai būna silpna
Kokia savijauta, kai tiek sveikatos bėdų? Ogi Arvydas keturis kartus per dieną geria gydytojo paskirtus vaistus, leidžiasi insuliną. Jis turi stebėti, ką valgo, atidžiai rinktis maistą. Reikia riboti skysčių kiekį, beveik nevartoti druskos. Būna, kad nukrenta cukrus. Tada muša prakaitas, būna silpna ir norisi valgyti. Visada reikia turėti saldainių, kad tokiais momentais galėtų jų suvalgyti. Arvydas prie cukraus kiekio kraujyje svyravimų įpratęs ir jaučia, kada jo per mažai, kada – per daug. Į hemodializės procedūras, kurias atlieka UAB „Nefromeda“, nuveža rūpestingi vairuotojai. Jie ateina į namus, palydi iki mašinos, po procedūros pasirūpina, kad saugiai grįžtų atgal. Žmones, kurie tuo pačiu metu atvyksta į procedūras, Arvydas linksmai vadina „kolegomis“. Po hemodializės procedūrų paprastai nukrenta kraujospūdis. Dėl šios priežasties taip pat nebūna jėgų, darosi silpna. Arvydui įstatytas kateteris, kad būtų galima atlikti dializes. Didžiausia problema – jo organizme apsigyveno kažkokia bakterija, dėl ko jis dažnai sukarščiuoja ir tenka gerti antibiotikus…
Daro tai, ką gali
Neįgalus rokiškėnas sako, kad maždaug 25 metus nėra buvęs parduotuvėse. Lydimas Daivos ar Virgos, jis nueina į kirpyklą ar tvarkyti reikalų. Daiva pastebėjo, kad be palydovo tokiam žmogui vaikščioti nesaugu, nes šaligatviai nelygūs, „duobė ant duobės“. Apsipirkinėti ar tvarkyti kitokius reikalus, susijusius su pinigais, nesaugu dėl galimo žmonių nesąžiningumo. Juk aklasis nemato, kokį banknotą laiko rankose… Arvydas kartu su individualios priežiūros darbuotoja susiplanuoja pirkinius, tvarkosi kambarius. Kaip sako Daiva, pagal taisykles, jai negalima gaminti valgyti, rekomenduojama už prižiūrimą žmogų darbų nedaryti, o įgalinti jį – įtraukti į darbus. Tad Arvydas kambarius tvarkydamas daro tai, ką pajėgia, – prileidžia vandens, sukelia kėdes, surenka kilimus. Vyriškis pats pasikloja lovą, prausiasi, skutasi. Su Daiva jie diskutuoja apie gyvenimą, politiką, įsijungę televizorių, klauso, kaip vyksta sporto varžybos. Arvydas klauso garsines knygas, kurias gauna iš bibliotekos. Tik bėda, kad tokių knygų nėra daug, jų pasirinkimas nedidelis. Paklaustas, ar netrūksta pinigų pragyvenimui, Arvydas užtikrino, jog tikrai ne, o Daiva papildė, kad, jeigu mato, jog kokiai nors būtinai prekei parduotuvėje yra taikoma akcija, būtinai nuperka daugiau, kad ilgiau užtektų, tad pinigų susitaupo.
Gauna paslaugas
Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Zita Čaplikienė patvirtino, kad A. Traką pažįsta ir laiko jį šaunuoliu. Jam teikiamos paslaugos – dienos socialinė globa namuose bei integrali pagalba. Už dienos socialinės globos namuose paslaugą klientai moka 20 proc. savo pajamų. Likusią paslaugos kainą kompensuoja savivaldybė. Na, o integrali pagalba teikiama pagal projektą, nemokamai. Dienos socialinę globą namuose paskutiniu metu gavo apie 50 Rokiškio rajono gyventojų – 34-iems paslaugas teikė Rokiškio socialinės paramos centras, o 14-ai – VšĮ „Jautri širdis“. Pasak Z. Čaplikienės, daugiausiai tokias paslaugas gauna vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra patyrę insultą, infarktą, sergantys ligomis, kurios labai riboja savarankiškumą. Na, o šaunuoliu ji Arvydą pavadino todėl, kad turėjo jėgų vėl atsistoti ant kojų. Savivaldybės darbuotoja patvirtino, jog iš tiesų buvo toks laikotarpis, kad rokiškėnas gulėjo lovoje ir nebesikėlė. Tuo metu jis buvo gydomas ligoninėje ir netgi buvo svarstoma, kad galbūt teks pasirūpinti ilgalaike socialine globa, nes Arvydas – praktiškai vienišas, giminių beveik neturi. Gali būti, kad atsikelti pavyko dvasinių pastangų dėka.
Su situacija susitaikė
Paklaustas, kokių mato perspektyvų, Arvydas negalėjo tiksliai atsakyti. Hemodializės nebereikėtų, jeigu būtų persodintas inkstas. Vis tik kyla abejonių, ar šis sprendimas – Arvydui. Mat problema ne tik dėl persodinti tinkamų organų trūkumo, bet ir dėl dažnų infekcijų. Arvydas sakė, kad tikisi nugyventi taip, kaip dabar yra, – su dializėmis. Didžiausia savo gyvenimo grėsme jis kartu su Daiva vadina galimą žmonių nesąžiningumą, o ne duobėtus šaligatvius. Tiems, kurie dažnai skundžiasi, kad gyvenimas davė per mažai, verta susimąstyti, jog kai kam gyvenimas duoda dar mažiau…
Projektą iš dalies remia:
