Kodėl atvažiavo Šaltenis?
Saulius Šaltenis turėjo atvažiuoti į Rokiškį pernai rudenį, tačiau dėl pandemijos planus teko pakoreguoti. Šį prozininką, dramaturgą ir scenaristą rokiškėnai išskėstomis rankomis priėmė šią vasarą, birželio 27 – liepos 4 d., vykusiame Rokiškio klasikinės muzikos festivalyje, kurį organizavo garsiosios seserys, kultūros ambasadorės, kraštietės Simona ir Justina Zajančauskaitės. Būtent jos atsiviliojo rašytoją į mūsų padangę ir festivalyje tarp kamerinės muzikos vakarų ir grafikos darbų parodos Krašto muziejuje bei vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ pasirodymo Šv. Mato bažnyčioje įsiterpė susitikimas su plunksnos meistru Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. „Galbūt mes, bibliotekininkės, nemokėjome jūsų prisikviesti?“ – primerkusi akį subtiliai paklausė literatūrinę popietę vedusi ir rašytoją kalbinusi J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė. „Rokiškis man širdyje artimas. Jei dvi seserys sugalvojo ir sukūrė tokį festivalį, tai kaip aš galiu neatvažiuoti? Net sirgdamas važiuočiau“, – šypsojosi rašytojas. Jo pasiklausyti, pabendrauti į bibliotekos salę prisirinko gausus būrys rokiškėnų.
Lėmė atsitiktinumas
S. Šalteniui artimas Rokiškio kraštas, o duokiškėnams – S. Šaltenis. Tokiu tapo visai atsitiktinai. „Milijonai žmonių miršta, taip ir nežinodami, kur yra Duokiškis“, – tai citata iš S. Šaltenio apysakos „Duokiškis“. Kamajų seniūnijoje esantis Duokiškio kaimas nuo 2011-ųjų ruošia puikiai žinomą dainuojamosios poezijos šventę Duokiškio baladės“. Jos sumanytojas – iš Duokiškio kilęs aktorius Ferdinandas Jakšys, dar vadinamas šventės krikštatėviu. O pavadinimą šventei suteikė būtent S. Šaltenis, leidęs vadinti šventę jo apysakos pavadinimu.
Į klausimą, kas jį sieja su šia vietove ir kodėl ją įprasmino kūrinyje, rašytojas atsako labai proziškai: „Įdomus pavadinimas. Iš tų kraštų kilę mano žmonos tėvai. Toks keistas žodis: „duoda“, „kiša“… Paskui aš nuvažiavau į Duokiškį pasižiūrėti ir nusivyliau. Galvojau, kad bus įspūdingesnis…“.
Tiesa, vėliau, pamatęs šventę „Duokiškio baladės“, požiūrį į šį kaimą pakeitė. Rašytojas dalyvavo dviejose „Duokiškio baladėse“ – pirmojoje ir vykusioje 2014 m.
Pirmuoju paskatinimu tapo netekties akimirką išsakyti žodžiai
Literatūrinėje popietėje rašytojas su švelniu humoru leidosi pasakoti apie vaikystę ir jaunystę. Jo giminėje buvo lietuvių literatūros klasikai – vyskupas Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis. Tai tarsi tapo ženklu, kad ir S. Šaltenio laukė rašytojo duona. Pasak jo, „buvau pasmerktas tapti rašytoju“. To labai norėjęs tėvas Rapolas Šaltenis. Visai dar jaunas priprašytas rašė mažiau raštingiems suaugusiems net meilės laiškus ar kokiai švietimo skyriaus įbaugintai mokytojai be diplomo literatūros rašinį per egzaminus, kurį paskui kaip pavyzdinį skaitė mokytojų konferencijoje. Mokytoja gavo diplomą, buvo laiminga, bet greitai numirė. „Jos vyras yra sakęs, kad aš „prailginau“ jai gyvenimą. Tai pats stebuklingiausias mano kūrybos įvertinimas“, – prisiminė S. Šaltenis.
Įvertino premija
Giminės tradiciją S. Šaltenis tęsia su kaupu. Jis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, scenaristas, kuria tekstus miuziklams, 1989 m. kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Stoma įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, keletą metų jį redagavo. 1994–1996 m. buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius. Atgimimo metais buvo aktyvus politikoje – priklausė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, išrinktas į LR Aukščiausiąją tarybą, signataras, 1996–1999 m. – Lietuvos kultūros ministras. Už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Kuria po Ispanijos saule
Nepaisant titulų, S. Šaltenis išlieka paprastas ir atviras. Šiuo metu jis daugiausia laiko praleidžia pas dukras, saulėtoje Ispanijoje, vis dar rašo ir pėsčiomis nueina ilgus atstumus. „Daug vaikštau. Dažniausiai 20 kilometrų. Būna ir 30. Ir rašau. Draugų nebėra. Nueinu į kapines (Lietuvoje – aut. past.) – ir tas miręs, ir tas miręs… Kaip bibliotekoje… Metams bėgant pasijauti kaip stagaras“, – sako rašytojas ir juokauja, kad Lietuvoje kol kas dar paviešės, o į Ispaniją išskris kartu su paukščiais – rudenį.
Gerą rašytoją perpranta iš pirmų ir paskutinių sakinių
„Mus, bibliotekininkus, baugina, kad mažėja žmonių, sykiu ir skaitytojų, tačiau daugėja rašančių“, – pastebi D. Vilkickienė. „Dėl to ir kovojom už laisvę, kad galėtų kiekvienas rašyti, – šmaikštauja rašytojas, o jo atsakymas sulaukia žiūrovų plojimų. – Tai saviraiška, aš labai gerbiu visus rašančius.“
Tačiau jam nepriimtina, kai rašytojai užsigeidžia tapti nemirtingi ir „kepa“ knygas vieną po kitos: „Nereikia amžinybės. Kurti reikia labai sąžiningai. Ypač poezijai reikia turėti absoliučią vidinę klausą, tada gal ir pavyks parašyti eilutę, kuri nenuslopsta. Gerą prozą skaitau su malonumu. Bet aš ją atskiriu. Paimu naują knygą, atverčiu pirmą puslapį, perskaitau pirmą sakinį, knygos gale – paskutinį, ir man viskas aišku. „Paragauju“, koks stilius. Ir iš karto suprantu, kas per rašytojas. Aš labai jaučiu kūrybą“.
Ką primiršta dabartiniai autoriai?
Pats nepasiduoda „rašymui bet kaip“ ir turi susikūręs tvarką – pirmiausiai parašo keletą kūrinio pradžios sakinių ir kūrinio pabaigą. „Tada imuosi vidurio. Jame visko gali būti, bet vėliau sutvarkau. Esu rašytojas. Mano svajonė – sugebėti rašyti be žodžių. Pavyzdžiui, žiūrėkite, ką daro vaikas: išeina, pamato saulę ir aikteli. O kaip pojūčius išreikšti žodžiais?“ Rašytojo pastebėjimu, dabartiniai autoriai tai primiršta ir pasiduoda žodžių srautui. Kartais beprasmiam. Iš savo kūrinių labiausiai vertina kol kas paskutinę knygą „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“.
Tikrovė tampa tik įkvėpimu
Kiek S. Šaltenio kūryboje yra tikrovės ir fantazijos? „Tiktai tikrovė. Pirmas dalykas yra pajausti. Tikrovė sukuriama iš detalių. Aš ne žurnalistas. Iš senelių ir tėvų atminties atėję personažai, mano gyvenime sutikti žmonės ir jų bruožai tampa kūrybiniu įkvėpimu“, – sako kūrėjas. Bet, žiūrėk, išleidęs kūrinį, sulaukia skaitytojų skambučių ir paklausimų, kodėl aprašė vieną ar kitą realų jų pažįstamą, atpasakojo jų patirtą įvykį. „Sutapimų būna“, – aiškina S. Šaltenis.
Dar apie sutapimus
„Ar tik ne Latėnas sėdi?“ – garsiai klausia publiką salėje nužvelgęs S. Šaltenis. Iš tiesų – iš salės vidurio mojuoja veidą po medicinine kauke paslėpęs aktorius, režisierius Algirdas Latėnas su žmona Elvyra, filme „Riešutų duona“ atlikę pagrindinius Andriaus ir Liukos vaidmenis. Šis filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo S. Šaltenio apysaką. Filme yra toks epizodas – Andrius savo mylimajai Liukai dovanoja… karvę. A. Latėnas „Gimtajam…“ prasitarė, kad, prabėgus dešimtmečiams, realiame gyvenime analogiškai pasielgė jų sūnus – savo merginai padovanojo automobilį…
Kas žino, galbūt kuriam nors rašytojui tyčia ar netyčia gims sumanymas kūrinyje pavartoti dar bent vienos mūsų krašto vietovės pavadinimą? Išloštume. Ar ne?
Projektą iš dalies remia
