Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro pedagogė Violėta Deksnienė lankėsi Sirijos pabėgėlių stovyklavietėje Turkijoje.
Gyveno metaliniuose konteineriuose
2013 m. V. Deksnienė viešėjo Turkijoje: dalyvavo Gaziantepo mieste vykusiuose mokymuose. Rokiškėnė kartu su kolegomis iš Lenkijos, Latvijos, Slovakijos, Estijos nagrinėjo, kaip reikėtų elgtis stichinių nelaimių atveju.
Gaziantepas įsikūręs pietinėje Turkijos dalyje, netoli sienos su Sirija. 2013 m. labai daug sirų plūdo į Turkiją. Migrantai buvo apgyvendinti specialiai jiems įrengtoje stovykloje Kilyje – didžiulėje teritorijoje pastatytuose metaliniuose konteineriuose.
„Stovykloje veikė nedidelės parduotuvėlės, mokykla, darželis, biblioteka, paštas, virtuvės, jose įrengtos skalbyklės. Pabėgėliai gyveno šeimynomis. Užsukome į mokymo centrą, kur vyko turkų kalbos pamoka, o darželyje turėjome galimybę pabendrauti su vaikais. Tiesa, susikalbėti su jais sunku, nes net suaugę sirai nemoka anglų kalbos, o ką kalbėti apie vaikus“, – pasakojo pedagogė.
Netvarkos nematė
Rokiškėnei į akis krito sniego baltumo skalbiniai, kabėję prie pabėgėlių namelių. „Apie migrantus neretai sakoma, kad jie palieka daug šiukšlių. Sirų stovyklavietėje buvo tvarkinga, šiukšlyno tikrai nesimatė“, – tikino V. Deksnienė. Jai buvo keista ir tai, kad stovykloje draudė fotografuoti, filmuoti, nors vaizdų, kurie sukrėstų, ką reikėtų slėpti, tikrai nebuvo.
Po stovyklavietę vedžioję žmonės pasakojo, jog pabėgėliams leidžiama dienos metu išeiti iš stovyklavietės, tik būtina registruotis, o vakare grįžti atgal. Tačiau dauguma sirų nenori gyventi stovyklavietėje. „Vaikščiodami po Kilį, matėme daug emigrantų, moterys veidus slėpė po burkomis. Pabėgėliai buvo įsikūrę gatvėse, parkuose, pasitiesę ant vejų antklodes, pasidėję daiktus, sėdėjo ir kažko laukė“, – prisiminė V. Deksnienė.
Situacija pasikeitė
Šių metų vasarą V. Deksnienė vėl lankėsi Turkijoje: du mėnesius Iskenderūno privačioje mokykloje dirbo anglų kalbos mokytoja. Nuo Iskenderūno iki Gaziantepo – vos 100 km. Per dvejus metus čia situacija pasikeitusi – pabėgėlių nematyti. „Gal jie apgyvendinti šeimynomis butuose, gal kitur iškeliavo? Sunku suvokti, kas ten iš tiesų vyksta“, – sakė V. Deksnienė.
Pasak rokiškėnės, vietos gyventojai mano, jog neramumai susiję su religiniais įsitikinimais ir kova dėl žemių.
Sužinojusi apie prasidėjusius neramumus Turkijoje, teroro aktus, išvydusi virš Iskenderūno skraidančius malūnsparnius, V. Deksnienė kolegų teiravosi, ką jai daryti – viską mesti ir skristi į Lietuvą ar įvykdyti įsipareigojimus mokyklai? Nusprendė pasilikti. „Iskenderūne buvo ramu. Tik vakarais gatvėse padaugėdavo policijos pareigūnų. Išgirdusi virš miesto ratus sukančius malūnsparnius, įdėmiai sekiau žinias. Girdėjau, kad ieškoma kalnuose pasislėpusių teroristų“, – pasakojo rokiškėnė. Ji turi kvietimą ir kitą vasarą dirbti Turkijoje, tačiau dar neapsisprendė, ar juo pasinaudos.
Dalia Zibolienė
