Pernai „Gimtojo…“ komanda lankėsi kaimyninės Latvijos antrajame pagal dydį mieste Daugpilyje, kurio apylinkės nuo seno buvo lietuvių etninės žemės. Šį kartą neturėjome tikslo pakartoti sovietiniais laikais populiarių apsipirkimo kelionių maršruto, siekusio netoli Obelių (Rokiškio r.) esančią Subatę, kiek tolimesnę Ilūkstę. Mūsų tikslas buvo surasti Daugpilyje gyvenančių lietuvių, galbūt net kilusių iš Rokiškio, juk esame netolimi kaimynai. Nuo Daugpilio mus skiria šiek tiek daugiau nei 80 km. Be to, Rokiškis – sėliškas kraštas, o kairiajame Dauguvos upės krante yra Latvijos Aukštaitija, dar vadinama sėlių žeme. Dešiniajame Dauguvos krante – jau Latgala.
Rokiškėnų pėdsakai Daugpilyje
Sako, kad rokiškėnai į Daugpilį kaip į didmiestį vykdavo ne tik sovietiniais laikais deficitų pirkti, bet kur kas anksčiau – mūsų krašto aukštuomenė važiuodavo į ten vykstančius pobūvius. Apie tai užsimenama ir lenkų rašytojo poeto, kritiko, esteto Juzefo Veisenhofo (1860–1932) romane „Sabalas ir panelė“, kuriame įamžintos XX a. pradžios Jūžintų apylinkės, jos žmonės, tradicijos, minimos istorinės šio krašto vietos: Jūžintų bažnyčia, Šepetos durpynas, Gačionių, Salų ir Tarnavos dvarai.
Iki XIX a. pr. žmonės, gyvenę Daugpilio miesto teritorijos dalyje, esančioje Dauguvos upės kairiajame krante, kalbėjo lietuviškai. Čia yra mokęsi nemažai iškilių lietuvių, tarp jų ir mūsų mylimas poetas, kunigas Antanas Strazdas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Daugpilyje dirbo nemažai lietuvių, kurie čia atvykdavo iš Rokiškio, Švenčionių, Utenos ir Zarasų apylinkių.
Po 1934 m. Latvijos valdžios perversmo, kuris įvedė diktatūrą, lietuviai buvo iškeldinti iš Daugpilio krašto pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemę, o lietuviški vietovardžiai sulatvinti. Kiek tuomet čia liko lietuvių, sunku pasakyti, bet, matyt, būta nemažai, nes 1923–1929 m. Daugpilyje veikė Lietuvos vicekonsulatas, 1929–1940 ir 1994–2003 m. – Lietuvos konsulatas. 1926 m. Daugpilyje buvo įkurta Daugpilio lietuvių draugija, kuri tai metais vienijo apie 100 lietuvių.
Dar viena lietuvių emigrantų banga čia plūstelėjo XX a. 6–7 dešimtmečiais. Tai sovietiniai migrantai. Kai sovietų valdžia leido dar nemirusiems tremtiniams išvykti iš Sibiro, daliai jų vis tiek buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Norėdami būti arčiau tėvynės, daugelis buvusių lietuvių politinių kalinių ir tremtinių apsigyveno Latvijoje – Daugpilyje, Jelgavoje, Rygoje, jų apylinkėse.
Viena iš tokių tremtinių yra dabar veikiančios Daugpilio lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žvirblytė-Žuka.
O kiti ir savo noru, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, sovietiniais laikais atvykę į Daugpilį, jame pasiliko. Kaip Latvijos lietuvių bendruomenės Lietuvių namų vadovas panevėžietis Rimantas Klepšys, jaunystėje čia atsiųstas tarnauti sovietinėje armijoje, čia dirbo ir liko. Arba rokiškietė Liubovė Prakapavičienė, jaunystėje atvykusi į Daugpilį mokytis muzikos, o paskui šį miestą pasirinkusi kaip savo namus.
Kiek dabar lietuvių – galima tik spėlioti
R. Klepšys sako, kad niekas nekaupia tokios statistikos, kiek dabar lietuvių gyvena Daugpilyje. „Manoma, jie sudaro apie 1 proc. visų gyventojų. Vieni turi lietuviškas šaknis – senelis ar proseneliai buvo lietuviai, kiti – gimę Lietuvoje“, – sako R. Klepšys.
Skaičiuojama, kad dabar Daugpilyje yra apie 86 tūkst. gyventojų, tai lietuvių galėtų būti kone tūkstantis. „Tačiau aktyvių bendruomenės narių, kurie nuolat renkasi, dalyvauja bendroje veikloje, šoka ir dainuoja, turime tik apie 30“, – pastebi Lietuvių namų vadovas.
Daugpilyje buvo atkurta, o 1993 m. oficialiai įregistruota lietuvių draugija „Rasa“, kuri priklauso Latvijos lietuvių bendruomenei, turi savo skyrius Subačiuje (Subatėlėje) ir Alūkstoje. „Pernai šventėme „Rasos“ draugijos 25-metį. Turime ir savo folkloro ansamblį „Rasa“, kuriam vadovauja Liubovė Prakapavičienė, šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę, kurioje dirba dvi mokytojos – viena atvyksta iš Zarasų, kita vietinė – Marija Safonova. Jos visus norinčius, tiek vaikus, tiek suaugusius, moko lietuvių kalbos, etnografijos, istorijos, geografijos. Mokyklėlę nuolat lanko 26 vietiniai“, – sako Daugpilyje nuo 1978 m. gyvenantis, bet puikiai lietuviškai tebekalbantis R. Klepšys.
Lietuvių namų vadovas sako, kad su Rokiškiu juos jungia bendra veikla prižiūrint Lietuvos karių savanorių kapus Červonkoje ir kitose vietose. Vyksta ir bendrų renginių. „Pernai vasario 11 d. Daugpilyje šventėme Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo šimtmetį. Rokiškio kultūros centras atvežė mums puikų koncertą, dalyvavo choras, Rokiškio choreografijos mokyklos moksleiviai, o mes surengėme Daugpilio miesto nacionalinių mažumų meno saviveiklos kolektyvų pasirodymą. Kartu buvo pagerbti Latvijoje žuvę ir čia palaidoti Lietuvos kariai savanoriai“, – apie bendrą šventę pasakoja R. Klepšys.
Daugiatautis miestas
Tai, kad Daugpilio lietuviai į koncertą įtraukė nacionalinių mažumų pasirodymus, – nieko nuostabaus. Antrajame pagal dydį Latvijos mieste Daugpilyje latviai sudaro vos 20 proc., o Latvijos pilietybę turi trys ketvirtadaliai gyventojų. Pavadinimai ir viešieji užrašai mieste vien latviški, tačiau gatvėse girdisi praktiškai vien rusų kalba.
Iki Antrojo pasaulinio karo Daugpilyje gyveno didelė žydų bendruomenė. Sovietiniais laikais ji išnyko. Žydus pakeitė į miestą ir regioną persikėlę atvykėliai iš Vakarų Rusijos.
Dabar ne tik Daugpilyje, bet ir apskritai šiame regione gyvena labai daug rusų, baltarusių, ukrainiečių, totorių… Vien Daugpilyje yra vienuolika draugijų, todėl visų bendra kalba – rusų.
Daugpilyje – jau 36 metai
Lietuvių ansambliui „Rasa“ vadovaujanti L. Prakapavičienė „Gimtajam…“ pasakojo, kad Daugpilyje ji jau seniai – 36-eri metai. „Atvykau čia mokytis muzikos, baigiau muzikos technikumą, buvau grįžusi į Rokiškį, bet po metų vėl atvažiavau. Taip ir likau“, – sako moteris, dabar Daugpilyje gyvenanti su anūku. Dukra, kaip ir dauguma Daugpilio jaunimo, emigravo į Angliją. „Bet dažnai atvažiuoja, o anūkas pas ją į Angliją vis nuvyksta“, – sako L. Prakapavičienė.
Daugpilis ištuštėjo. Kaip pastebi čia gyvenanti rokiškietė, teliko senjorai ir vaikai. „Neliko net vidutinio amžiaus žmonių, ką jau bekalbėti apie jaunimą“, – teigia L. Prakapavičienė.
Didelis pramoninis miestas dabar merdi – vystoma vien prekyba, smulkusis verslas. „Uždarė penkias gamyklas, o neseniai ir paskutinį – chemijos kombinatą, kuriame dirbo devyni tūkstančiai žmonių. Ten dabar prancūzai įkūrė nedidelį filialą, kuriame tėra apie šimtas darbuotojų. Mieste liko vien prekyba – kioskai, prekybos centrai. Ką gi veikti darbingo amžiaus žmonėms?..“ – apie pokyčius Daugpilyje pasakoja L. Prakapavičienė.
Pasirodo, Latgaloje yra didžiausias procentas bedarbių ir žemiausias pragyvenimo lygis visoje Latvijoje.
Tačiau ji pati liūdėti neturi kada – labai daug veiklos turi vadovaudama muzikos kolektyvams. „Jie – ne tik mano veikla, bet ir mano geriausi draugai. Su ansambliu „Rasa“ labai dažnai koncertuojame Lietuvoje, o ir apskritai daug koncertuojame, todėl man tikrai neliūdna“, – tikina visą gyvenimą ansambliams vadovavusi muzikantė.
Į Rokiškį moteris atvyksta kasmet. „Ir praėjusią vasarą buvau – juk čia palaidoti mano tėvai, seneliai. Ir apskritai – gimtinė, jos niekas nepakeis, visuomet jai jausiu ypatingus jausmus“, – sako L. Prakapavičienė, kuriai Daugpilis netapo gimtaisiais namais.
Rokiškyje moteris vis dar turi daug draugų, visus juos aplanko ir jie pas ją Daugpilyje svečiuojasi. „Mūsų ansamblyje yra dar viena moteris, kilusi iš Rokiškio rajono, Kraštų. Pernai kartu buvome Aleksandravėlėje, šventėje“, – apie nepamirštą gimtinę sako L. Prakapavičienė.
Jungia bendrai prižiūrimi kapai
Kaip sako Lietuvių namų vadovas R. Klepšys, su Rokiškiu jų draugiją ir bendruomenę sieja ne tik šventės, koncertai, bet ir bendrai prižiūrimi Lietuvos karių savanorių kapai, kurie yra Subatės, Ilūkstės, Červonkos, Daugpilio Grivos kapinėse.
Į šią veiklą Daugpilio lietuvių bendruomenę įtraukė rokiškietė Rimantė Norvaišienė – Lietuvos savanorių kapų Rokiškio rajono bendrijos pirmininkė.
Kaip „Gimtajam…“ sakė R. Norvaišienė, bendradarbiaudama su Latvijos istorikais, ieškodama informacijos archyvuose, bendraudama su pasienio gyventojais, jų bendrija atrado ir iki šiol prižiūri Lietuvos karių savanorių kapus Latvijoje – Červonkoje, Subatėje, Ilūkstėje, Sventėje, Daupilio Grivos kapinėse, taip pat mūsų rajone – Aleksandravėlėje, Obeliuose, Tumasonyse, Bagdoniškyje, Degeniuose, Gediškiuose, Žiobiškyje, Panemunyje.
Nė vienas kapas nepamirštamas per Vėlinės, Vasario 16-osios šventes.
Bendrijos pirmininkė džiaugiasi, jog tvarkyti kapus visuomet padeda ir Rokiškio rajono jaunimas: kariai savanoriai, jaunieji šauliai, skautai, rajono gimnazijų mokiniai. „Daugiau kaip dvidešimt metų kasmet vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, su Rokiškio jaunimo būriu į Červonką atvykstame uždegti atminimo žvakučių. Šiais metais darbų organizavimą perdaviau Obelių gimnazijai“, – sako R. Norvaišienė.
Daugiausiai darbo ir rūpesčių Lietuvos savanorių kapų Rokiškio rajono bendrija turėjo tvarkydama vienus gražiausių Lietuvos savanorių kapų Latvijoje – Červonkoje. Reikėjo ne tik restauruoti kryželius, bet ir atnaujinti laiko apardytą žinomo skulptoriaus Stasio Stanišausko paminklą. Per daugelį metų jie, veikiami vėjo, lietaus, pradėjo irti, trupėti. R. Norvaišienės vadovaujamos bendrijos rūpesčiu viskas buvo atnaujinta ir atstatyta, o po to surengta įspūdinga šventė.
Šventė Červonkoje vyko 1995 m. Renginyje dalyvavo per 2 000 Lietuvos ir Latvijos žmonių, grojo du kariniai orkestrai, laisvės gynėjų pagerbti atvyko abiejų valstybių krašto apsaugos ministrai, o savanoriai į Dauguvą leido vainikus. Šį patriotinį renginį jame dalyvavę žmonės lygino su Baltijos keliu.
Jungia bendros kovos
Červonka – kaimas netoli Daugpilio, etninėse sėlių ir lietuvių žemėse tarp Eglainės ir Subačiaus. Čia, ant aukšto kalno, yra 31 Lietuvos kario savanorio kapas. Jie žuvo 1919–1920 m. Daugpilio apylinkėje kovose prieš bolševikus ir bermontininkus.
Lietuvos Respublikos kariuomenė, varydama bolševikus iš Lietuvos, 1919–1920 m. pasiekė šiaurinę lietuvių etninių žemių ribą – Dauguvos upę. Čia žuvo apie 100 mūsų karių. 1929 ir 1931 m. Lietuvos karių kapų tvarkymo komisija surinko palaikus iš keliolikos vietų ir palaidojo Červonkoje. Lietuvos kariai palaidoti dar šešeriose kapinėse (Subačiaus, Šventės, Daugpilio ir kt.).
1932 m. Červonkoje palaidotiems Lietuvos kariams savanoriams paminklą suprojektavo skulptorius Stasys Stanišauskas. Ant paminklo parašyta: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę.“
1932 m. spalio 2 d. įvyko iškilmingas Červonkos paminklo atidengimas, šventinimas ir mirusiųjų minėjimas. Paminklą pašventino ir šv. Mišias prie jo aukojo klebonas kunigas Stulginskas. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Latvijos karo vadovybė, dvyliktojo Ilūkstės pėstininkų pulko Garbės kuopa, įvairių organizacijų atstovai ir daugybė žmonių iš Ilūkstės, Rokiškio bei Zarasų apskričių.
Visus savanorių kapus ženklina tipiniai paminklėliai – kryželiai su saulės spinduliais. Ant atskirų kryželių įamžintos pavardės – lietuviškos ir baltarusiškos, nes su lietuviais prieš bolševikus kovojo ir gudų batalionas. Užrašas ant vieno kryželio liudija, kad čia palaidoti nežinomi lietuvių kariai – ,,kariai“ daugiskaita. Generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu 1934 m. vieno čia žuvusio neatpažinto kareivio palaikai buvo perlaidoti prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune.
Po Antrojo pasaulinio karo šioje apylinkėje veikė bendri lietuvių ir latvių partizanų būriai. Vienu laiku Balys Vaičėnas (Lordas-Liubartas-Pavasaris) vadovavo aštuoniems bendriems lietuvių ir latvių partizanų būriams. Priešais Červonkos kapinaičių vartus pastatytas kryžius netoliese žuvusiems Ilūkstės pulko lietuvių–latvių kuopos partizanams.
Projektą iš dalies remia
