Pasidalino patirtimi
Renginyje dalintasi informacija, kas yra socialinės dirbtuvės, apsaugotas būstas, kuo ypatinga būtis grupinio gyvenimo namuose, kokios aktualiausios regiono bendruomenės socialinės problemos. Savo patirtimi dalinosi ir unikalias, nepakartojamas istorijas pasakojo neįgaliojo vežimėliu judanti Aistė Krušinskaitė, neregė Irma Jokštytė, mažaūgė Sandra Ragaišytė ir Inga Filipovič, Kauno „Arkos“ bendruomenės nariai ir jų asistentai. Šie žmonės – pribloškiančios patirties optimistai, negalią priėmę kaip neišvengiamybę, priėmę kaip dovaną ar išbandymą, o ne vargą.
Nepasidavė gydytojų prognozėms
Inga serga progresuojančia genetine liga – Morquio sindromu. Ji sveria 30 kilogramų ir yra 106 centimetrų ūgio. Gydytojai jai prognozavo trumpą gyvenimą – maždaug iki trisdešimties. Dėl šios ligos žmogaus kaulai, sąnariai ir raumenys nebeauga, o vidaus organai vystosi toliau. Ingos širdis dabar tris kartus didesnė nei turėtų būti pagal kūną. Galiausiai vidaus organai būna užspaudžiami, ir žmogus miršta.
Bet Inga nesiruošia pasiduoti ir mėgaujasi gyvenimu, nors judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu, kurį žaismingai vadina karieta. Ji juokauja: „Mano neįgalumas neužkrečiamas. Tai ne sloga. Jis nepraeis, nuo jo nepabėgsi. Todėl noriu gyventi tokia, kokia esu.“ Dalyvaudama projekte ji nori įrodyti, kad turėdamas judėjimo negalią žmogus nėra visiškai neįgalus, tiesiog tereikia neigiamus dalykus paversti teigiamais. Labiausiai ji vertina draugus. Vaikystėje jų daug turėjo, lankė įprastą darželį, specialiąją mokyklą, iki keturiolikos metų lakstė kartu su vaikais, tik vėliau vaikščioti tapo beveik neįmanoma. Tačiau negalia netrukdo svajoti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Baigusi mokyklą, ji mokėsi LMTA įsteigtoje VšĮ „Mažoji teatro akademija“. Dabar vaidina spektakliuose, užsienio režisierių filmuose (Lietuvos režisieriai dar nepakvietė),užsiima kita menine veikla, savanoriauja, rengia neįgaliųjų ir sveikųjų susitikimus, mėgsta fotografuoti, piešti, gamina papuošalus, rašo eiles. Prisipažįsta, kad kartais jai būna liūdna, tačiau tokia būsena tik trumpalaikė. Inga sako: „Jei kažkam aš atrodau keista ar tokia, kurios reikia bijoti, tai čia jau yra to asmens problema. Tačiau ir neįgalieji turi suprasti, kad kuo daugiau jie rodysis viešose vietose, kuo daugiau apie save praneš pasauliui, tuo lengviau žmonėms be negalios bus juos suprasti ir priimti. Ir visai nesvarbu, kokia yra negalia. Tik mes patys renkamės – statyti užtvaras ar tiesti tiltus…“
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
