Jau šio mėnesio pabaigoje Lietuva planuoja priglausti pirmuosius karo pabėgėlius iš neramumų krečiamų Irako, Sirijos ir Eritrėjos. Per pora metų įvairiose šalies savivaldybėse jų turėtų būti apgyvendinta per tūkstantį. Kokiomis nuotaikomis pabėgėliai būtų pasitikti mūsų rajone? Rokiškėnų nuomonės labai įvairios: vieni juos priglaustų net po savo stogu, kitiems baisi vien mintis apie galimą svetimšalių kaimynystę. Yra galvojančiųjų pragmatiškai ir atskleidžiančiųjų, kad pabėgėliams žadamos mokėti nemenkos socialinės išmokos (dažnu atveju didesnės nei vietos gyventojų per kelis dešimtmečius užsitarnautos pensijos) gali tapti užslėptu nesutarimų kirviu…
Ar mūsiškiai yra pasirengę išlaikyti pilietiškumo egzaminą – pamatysime netrukus.
Pirmiausia reikia pažinti ir tik tada daryti išvadas
Lukas AUDICKAS
Didžiojoje Britanijoje studijuojantis ir dirbantis rokiškėnas
Kalbant apie pabėgėlius, labai svarbu tiksliai suprasti, ką šis žodis reiškia: tai žmonės, neturintys pasirinkimo. Jie, siekdami užtikrinti savo ir šeimos saugumą, priversti palikti gimtąją šalį. Dabartinės „pabėgėlių krizės“ problema yra ta, kad ekonominio emigranto ir pabėgėlio apibrėžimai dažnai supinami į vieną. Tiesa, dalis į Europą vykstančių žmonių yra ekonominiai emigrantai, ieškantys geresnių gyvenimo sąlygų, didesnio užmokesčio ir t. t. Turime suprasti, kad jų prašymai gauti pabėgėlio statusą nebus patenkinti. Mano nuomone, pabėgėlis – žmogus, turintis daug mažiau nei mes ir kuriam reikia mūsų pagalbos. Reikia laikytis nuostatos, kad nėra svarbi jo odos spalva ir kokią religiją jis išpažįsta.
Sąvoka „musulmonas“ dažnai siejama su dar daugiau klaidingų apibrėžimų: tai žmogus, išpažįstantis islamo religiją. Kaip ir krikščionių, stačiatikių, judėjų ar bet kurios kitos religijos atstovai tai gali būti patys įvairiausi žmonės. Organizacijos, atsakingos už įvykius Paryžiuje ir kitus išpuolius, siekia skleisti baimę. Svarbu nepasiduoti jų spaudimui ir realiai vertinti esamą situaciją, nes tikrieji pabėgėliai palieka savo namus būtent dėl tų pačių organizacijų veiksmų jų šalyse. Man teko bendrauti su ne viena dešimtimi islamo religijos atstovų: tai savo papročius ir tradicijas puoselėjantys šilti ir nuoširdūs žmonės. Nėra dviejų vienodų šalių, kaip ir dviejų vienodų religijų, bet mus visus vienija tos pačios vertybės. Kol jas puoselėsime – religija, tautybė ar odos spalva bus nesvarbu.
Įprastai žmonės bijo to, ko nepažįsta. Studijuodamas universitete ar keliaudamas, dar besimokydamas mokykloje, aš kasdien bendraudavau su žmonėmis iš dešimčių skirtingų šalių. Tai padėjo suprasti, jog mūsų skirtumai – vertingos pamokos, kurių galime vieni kitus išmokyti, o mūsų panašumai – galinga jėga, parodanti, kad pasaulis daug mažesnis, nei mums atrodė. Todėl pabėgėliai, kurie atvyks į Lietuvą, bus puikus šansas išbandyti mūsų toleranciją ir mokytis iš skirtingų kultūrų.
Tikiu, kad mes, gimę nepriklausomoje Lietuvoje ir gyvendami Europoje, kuri leido nevaržomai keliauti į visas mus supančias šalis, išmokome būti daug atviresni ir lengviau priimti skirtingas kultūras. Manau, daugelis mano bendraamžių vadovaujasi principu – pirmiausia reikia pažinti pačiam ir tik tada daryti išvadas.
Aš suprantu, jog Lietuva, kaip ir kiekviena Europos šalis, turi daug socialinių problemų. Dažna savivaldybė daugybę metų negali pasiūlyti socialinio būsto Lietuvos gyventojams. Turime suprasti, kad atvykusių šeimų integracija į mūsų visuomenę taip pat bus nemažas iššūkis. Kiekviena šeima, kaip ir valstybė, turi savo problemų, bet juk į duris pasibeldus gaisro užkluptam kaimynui, mes pasiūlytume savo prieglobstį. Lygiai taip ir Lietuva, kaip auganti Europos valstybė, turi atlikti garbingą pareigą priimdama 1 tūkst. iš 750 tūkst. pabėgėlių, atvykusių į Europą.
Turiu pripažinti, kad Didžiojoje Britanijoje atsargiai žvelgiama į imigraciją. Tai susieta su ekonomine situacija ir artėjančiu referendumu dėl narystės Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė ir prieš pabėgėlių krizę susilaukė vieno didžiausių imigrantų iš Europos šalių antplūdžio. Tai buvo didelė našta šalies socialinei sistemai, dalis žmonių linkę manyti, kad imigracija yra viena iš ekonominės krizės priežasčių. Dėl šių veiksnių Jungtinės Karalystės (JK) politikai, veikiami visuomenės spaudimo, pasiryžę priimti daug mažesnį pabėgėlių skaičių, palyginti su Vokietija ar kitomis ekonomiškai stipriomis šalimis. Nepaisant to, JK lenkia kitas Europos valstybes lėšomis, skirtomis malšinti konfliktą Sirijoje ir aplinkinėse šalyse.
Blogiausia, jeigu pabėgėliai nebūtų integruojami ir gyventų tik iš pašalpų
Dalius TRUMPA
Verslininkas, AB „Rokiškio sūris“ direktoriaus pavaduotojas
Problemų dėl darbuotojų – neturime: eilinių darbininkiškų profesijų darbuotojų randame. Kartais trūksta specialistų ir technologų, bet, mano nuomone, tarp pabėgėlių tokias specialybes turinčių žmonių vargu ar galėtume rasti.
Jei kalba suktųsi apie darbininkiškų profesijų darbuotojų paiešką, pirmenybę teiktumėme saviškiams, nes įdarbinant užsienio piliečius nepatogumų kiltų dėl kalbos barjero.
Mano manymu, blogiausias pabėgėlių priglaudimo scenarijus susiklostytų tuo atveju, jeigu Lietuva juos priimtų ir nepasirūpintų visapuse jų integracija ir šie turėtų gyventi iš pašalpų. Tada būtų blogai. Ką manau apie galimą pabėgėlių apgyvendinimą Rokiškyje? Galvoju, kad tikslingiausia juos būtų apgyvendinti tuose šalies rajonuose, kuriuose trūksta darbininkiškų specialybių darbuotojų. Rokiškyje tokio stygiaus nėra.
Tegu valdžia pirma pasirūpina savais, o tik po to galvą suka dėl svetimų
Kristina BARUSAITĖ
Juodupės gyventoja
Apie pabėgėlius musulmonus žinau tiek, kad jie daug meldžiasi savo dievui ir dažnai religiniais sumetimais pateisina agresiją.
Mane papiktino vienas dalykas: girdėjau per televiziją šnekant, kad vienam pabėgėliui Lietuva numato skirti beveik minimalaus dydžio mėnesinę pašalpą. Būtų neteisinga: pati viena auginu vaiką, šiuo metu esu motinystės atostogose ir turiu kažkaip verstis iš gaunamų varganų 130 Eur, o jie gaus beveik triskart daugiau nieko nedarydami. Kodėl aš, Lietuvos pilietė, norėdama gauti papildomus keliolika eurų, man priklausančių kaip mamai, vienai auginančiai mažametį vaiką, turiu nueiti kryžiaus kelius, o svetimiems bus viskas padėta ant lėkštelės? Tegu visų pirma valdžia pasirūpina savais, o tik po to galvas suka dėl svetimų. O dar kalbama apie lygias teises…
Tuo tarpu skirtingi požiūriai į kitą religiją išpažįstančiuosius manęs nejaudina. Tokiame nedideliame miestelyje kaip Juodupė, be abejo, pabėgėliai sulauktų daug dėmesio ir apkalbų, bet lygiai tokius pat kelius tenka nueiti ir grįžusiesiems iš kalėjimo, išsiskyrusiesiems, vienišiems ir kitiems, peržengiantiems kažkieno įsivaizduojamas normas.
Jei turėčiau sąlygas, sutikčiau pati priglausti
Regina SKETERSKIENĖ
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio filialo sekretorė
Be jokių kalbų – pabėgėliams padėti reikia. Juk ne nuo gero gyvenimo žmonės bėga, o nuo karo, bado, skurdo. Jei turėčiau galimybę, pati sutikčiau priglausti bent šeimyną. Visada pagalvoju, o kas būtų, jeigu panašios bėdos prispaustų mus pačius ir aplinkui matytume tik nepatiklius žvilgsnius?
Tam, kad galėtumėme pabėgėliais pasirūpinti tinkamai, žinoma, dar reikia daug mokytis: mūsų žmonėms trūksta tolerancijos, pakantumo, kantrybės, o reikės – visko ir daug.
Kalbai pasisukus apie pabėgėlius, mūsų rajono gyventojams į akis visų pirma krinta kitokia jų kūno odos spalva, su ekstremizmu siejamas jų išpažįstamas tikėjimas, ūmus charakteris ir karštakošiškumas, kalbos barjeras ir visiškai nepažįstama kultūra. Jaunesnio amžiaus žmonės, be apribojimų besinaudojantys galimybe laisvai judėti po Europą, yra šiek tiek tolerantiškesni, bet vyresnioji karta į pabėgėlius žvelgia įtariai. Daugumai jų didžiausiu galvos skauduliu yra tapusi mintis, kad čia atvykę pabėgėliai greitai susikvies savo gausias šeimynas, ims kurti šeimas su mūsų žmonėmis ir jau artimiausioje ateityje nebeliks tos grynos, ne vieną šimtmetį puoselėtos lietuvybės…
Kitus neramina pabėgėliams išlaikyti numatomos išmokos ir pašalpos. Kai kuriems atrodo, kad priglausti užsienio piliečiai „nutrauks“ kąsnius nuo jų pačių vargingo stalo. Tik vienas kitas žino, kad pabėgėliai atvyks su iš anksto Europos „sustyguotu“ krepšeliu.
Koks asilas važiuos čia gyventi, kai patys kurpiam planus emigruoti?
Audronė BALTUŠKAITĖ
Jūžintų seniūnė
Pabėgėliai Lietuvoje? Abejoju… Koks asilas važiuos čia gyventi, kai patys kurpiam planus emigruoti? Tas, kuris tikrai bėga nuo karo, gal ir atvažiuos, bet dauguma ieško geresnio gyvenimo, didesnių pašalpų, o Lietuva tam – visiškai netinkamas pasirinkimas.
Turiu pažįstamą, dirbančią Vokietijoje sesele. Kokių tik dalykų apie pabėgėlius ji nepripasakojo, pvz., kad dauguma jų sugeba pasiimti po kelis prabangius mobiliuosius telefonus, o pasą, lyg tyčia, „pamiršta“… O kur dar jų atneštos ligos: sifilis, tuberkuliozė, AIDS, ŽIV ir kt.? Tos pačios pažįstamos žodžiais, Vokietija šiomis dienomis – neatpažįstama: visur – nešvara, smarvė… Nežinau, gal ir perdeda, bet panašių pasakojimų – ne vienas. Kodėl tie patys pabėgėliai veržiasi į Vokietiją, Norvegiją, o nenori, pvz., į jiems prieglobstį siūlančią Prancūziją? Spėju, atsakymas paprastas: traukia tik ten, kur didesnės pašalpos, nes nori lengvo gyvenimo. Tuos, kurie iš tiesų bėga nuo skurdo ir karo, kurie yra priversti gyventi po atviru dangumi – labai užjaučiu…
Pačiai nekliūna nei jų tikėjimas, nei kultūra – tegu melžiasi savam dievui, laikosi savų tradicijų, bet jeigu jau atvyko į svetimą šalį – tegul ją gerbia. Girdėjau, kaip Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė gyrė musulmonų vyrų gerumą, šių pagarbą moterims… Ką gali žinoti? Neišbandęs – nepasakysi.
Man keista tik dėl vieno dalyko: kodėl sirai bėga nuo karo, o ukrainiečiai – ne? Jie dažniausiai glaudžiasi pas gimines, artimuosius. Su ukrainiečiais nors susišnekėti galėtumėme, o su sirais, ypač vyresniajai kartai, jau sudėtingiau.
Mūsų žmonės netiki pabėgėlių geranoriškumu ir kaskart juos minėdami jaučia nuoskaudą, kad pabėgėliai gaus didesnes pašalpas, nei jie gauna pensijos ar kitų socialinių išmokų. Kita vertus, mažai kas tiki, kad atsiras norinčiųjų važiuoti į Lietuvą. Dažnai net juokaujama, kad Lietuvai paskirtą pabėgėlių kvotą teks parsigabenti prievarta…
Šiandien pabėgėliams dažnai priskiriame tokius siekius bei savybes, kokiomis patys nuskambėjome per pasaulį pradėjus ristis pirmajai emigracijos bangai: garsėjom kaip vagys, plėšikai, lengvo gyvenimo ieškotojai…
Musulmonas kaimynystėje? Nenorėčiau
Marytė ŠARKAUSKIENĖ
Juodupės gyventoja
Teisybę sakant, kaimynystėje turėti musulmoną – nenorėčiau. Baisu. Nemažai laiko reikia, kol pripranti prie iš kitų Lietuvos miestų atvažiavusių žmonių, o čia – iš nežinia kur atvykę ir dar kito tikėjimo. Nuo seno pas mus panašus požiūris ir į „čigonus“: žmonės jų vengia, nes šie dažnai siejami su apgavystėmis ir noru pasipelnyti.
Apie pabėgėlius galiu pasakyti taip: jeigu valdžia jų atveš – niekur nesidėsim, turėsim taikytis. Žinau, kad nederėtų jiems klijuoti išankstinių etikečių, tarp jų gali būti daug geresnių žmonių už tuos pačius lietuvius.
Nesu iš tų, kurie atsivertę laikraštį ar įsijungę televizorių, imtų ieškoti blogas emocijas keliančių žinių. Visi terorizmo atvejai, sprogdinimai ir kitos agresijos mane sunervina, todėl nelabai seku su tuo susijusių nei pasaulinių, nei vietos įvykių. Kai mažiau žinai, neskauda galvos.
Iš esmės, nesu nusistačiusi prieš pabėgėlius, nes kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu tokia situacija susiklostytų mums patiems ir į mus žiūrėtų kreivai. Kita vertus, žinant ekonominę Lietuvos situaciją, besiveržiančių čia gyventi iš kitokių paskatų vargu ar atsiras.
Agnė Mackuvienė
