„Į šį pasaulį atėjusiam žmogui iškeliamos svarbios užduotys. Teks jam išauginti vaikus, pastatyti būstą ir pasodinti medį. Visa tai sugebėjau įvykdyti, todėl, kol vaikštau šia žeme, turiu dar kažką padaryti“. Toks mūsų krašto garbės piliečio, Pandėlio bažnyčios bokštų atstatytojo, sostinėje gyvenančio inžinieriaus Albino Jasiūno gyvenimo kredo.
„Uždegė“ nuotrauka
Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios du bokštus Pirmojo pasaulinio karo metais nepataisomai sudarkė artilerijos sviedinys. Kadangi aukštai kybojusios nuolaužos kėlė grėsmę žmonėms, klebonas sušaukė parapijos tarybą apsispręsti, ką daryti? Sutarta juos nugriauti ir pradėti rinkti lėšas naujų bokštų statybai. Aukų buvo surinkta nemažai, tačiau jos dingo banke, kai šį nacionalizavo rusai. Pandėlio krašto žmonės per ilgus dešimtmečius susitaikė, kad jų bažnyčia liks be bokštų. Tačiau viltį atstatyti šventovės architektūros puošmeną – į dangų kylančius bokštus – įžiebė sostinėje gyvenantis žymus kraštietis, Pandėlio seniūnijos Vilkelių kaime gimęs inžinierius Albinas Jasiūnas.
Prieš keliolika metų vartydamas savo mokytojo Alfonso Gaškos archyvą, kur ieškojo duomenų rengiamai knygai apie Pandėlį, inžinierius rado l908 m. darytą nuotrauką, kurioje Pandėlio bažnyčia įamžinta su dviem bokštais. Nuo tada jis ir užsidegė noru atkurti šventovės pirmapradį vaizdą. Suradęs archyvuose daugiau žinių apie bokštų architektūrą ir kas per karą jiems nutiko, A. Jasiūnas nebenurimo – ėmėsi žygių, kad jo gimtojo krašto Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia iš tolo vėl švytėtų įstabia savo architektūra – į dangų kylančiais dviem galingais bokštais.
Žinia, imtis tokio titaniško darbo būtina komanda ir daug lėšų. Todėl A. Jasiūnas bažnyčios bokštams atstatyti 2003 m. įkūrė „Iniciatorių sambūrį“, kuriame dalyvavo tuometinis parapijos klebonas Bronius Balaiša, parapijos pastoracinės tarybos nariai, mokytojai ir seniūnijos vadovai. A. Jasiūnas prisimena, jog apie bokštų atstatymo idėją papasakojo „Gimtojo Rokiškio“ redakcijai ir sulaukė palaikymo: laikraštis paskelbė apie gražią idėją, o vėliau daug kartų domėjosi, kas ir kaip bokštų atstatymo planuose vyksta. Žinią apie tai, jog kraštietis inžinierius ryžosi didžiuliam darbui, pasigavo šalies žiniasklaida, ėmusi „atakuoti“ sostinėje gyvenantį inžinierių. „Pradėjo prašyti interviu, kodėl tai sumaniau daryti. Taigi nebebuvo kur trauktis“, – bokštų atstatymo pradžios vingius prisiminė A. Jasiūnas.
Į Ameriką
Inžinieriaus idėja atstatyti bokštus žavėjo ne visus: supratę, kad šie darbai pareikalaus ne tik didelių pastangų, bet ir lėšų, kai kurie šių statybų iniciatoriai atsitraukė. Tarp jų buvo ir parapijos klebonas B. Balaiša, suabejojęs, ar bažnyčiai tikrai būtini brangiai kainuosiantys bokštai. A. Jasiūnas sakė, jog dvasininkas „ėmė kaišioti pagalius į ratus“, bet inžinierius nepasidavė – kreipėsi pagalbos į Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, kuris pasikvietė kleboną ir „davė pylos“ dėl priešinimosi statyboms. Po vizito pas vyskupą dvasininką B. Balaišą pakirto sunki liga, o po klebono mirties šio giminaičiai priekaištavo bokštų statytojui A. Jasiūnui.
Tikslą atstatyti bažnyčios bokštus užsibrėžusio atkaklaus kraštiečio negąsdino dideli sunkumai renkant lėšas. Pinigų ieškoti jis išvyko į Ameriką: prašymai aukoti bokštams, paskelbti Amerikos lietuvių spaudoje, davė rezultatų – po pusmečio sulaukta aukų iš Tautos bei Popiežiaus Leono XIII fondų.
„Iš Amerikos parsivežiau 56 tūkst. JAV dolerių. Tai buvo dideli pinigai. Tačiau tiek neužteko bokštų statybai. Be to, tuo metu lyg tyčia smarkiai krito dolerio kursas, dėl to prarasta apie 20 tūkst. Lt iš užjūrio parsigabentų aukų. Buvau smarkiai sulindęs į skolas, o dar ir statybos ėmė brangti“, – sakė inžinierius, nė akimirkai nesudvejojęs dėl savo idėjos realizavimo. Jis į lėšų aukotojų sąrašą sugebėjo įtraukti pandėliečius, šio krašto išeivius, pinigų gauta ir iš šalies Vyriausybės. Arti pusės milijono litų atsiėjusios bokštų statybos prasidėjo 2005 m. Matydamas tokį kraštiečio inžinieriaus užsidegimą, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas kreipėsi į savo pažįstamą Vokietijos kanauninką Gerhardą Langę ir prašė padovanoti Pandėliui varpus. Nes be varpų bokštai būtų be gyvasties – tik architektūros nebyli puošmena. Praėjus metams nuo bokštų statybų pradžios šventoriuje sugaudė keturi G. Langės dovanoti varpai.
Iš kur meilės sėkla?
Kodėl saugų gyvenimą sostinėje susikūrusiam pandėliečiui A. Jasiūnui reikėjo imtis tokio sunkaus darbo – bokštų atstatymo? Ir kokia siela slepiasi už skaičiais bei datomis užfiksuotos chronologinės bokštų atstatymo sekos? Į šiuos klausimus galima mėginti atsakyti tik prisilietus prie šio žmogaus gyvenimo – ypač kuklaus nuo vaikystės iki šių dienų. Juk galėjo būti ir kitaip: A. Jasiūnas, daug metų užėmęs svarbius valstybės postus, statęs Vilnių ir vienu metu jam vadovavęs, galėtų ramiai leisti senjoro dienas prabangiuose šeimos namuose, vilose…
„Turtų nesikrovėme. Ir nesigailiu, nes turtai žmogų gadina. Su žmona Regina gyvename kukliai, bet neelgetaujame. Susitaupėme pinigų, už juos Minties gatvėje pasistatėme dviejų kambarių butą. Galėjau turėti daug. Kai buvau Vilniaus vicemeru, skirsčiau butus kitiems. Jaučiau, kad esu keistuolis. Buvo laikas, kai visi puolė kažką įsigyti, privatizuoti. Mano patarėja dažnai man sakydavo: „Vicemere, visi šneka, kad Jasiūnas kažkoks nenormalus…“ – apie šeimos pasirinktas gyvenimo vertybes svarstė įžymus kraštietis.
A. Jasiūnas augo neturtingų valstiečių šeimoje. Vienkiemį statę tėvai smarkiai prasiskolino, vėliau atsitiesti neleido užklupęs karas, tremtys, kolūkių kūrimas. Keturis vaikus, iš kurių – trys dukros ir sūnus, auginti tokiomis sąlygomis buvo labai sunku. Albinui mokslai sekėsi gerai, bet svajoti apie tolimesnes studijas vargingos šeimos vaikas nė nedrįso. Paskutiniais mokyklos metais sužinojęs, jog Kupiškyje yra karininkų mokykla, kurioje – mokslai ir gyvenimas, Albinas nutarė, kad jam tai bus vienintelis šansas įgyti profesiją. Užsiminęs apie tai draugams, šių pritarimo nesulaukė. „Pasakė, jog kartu važiuosime į Kauną, į tuometinę Žemės ūkio akademiją. Ir išvažiavome“, – pasakojo A. Jasiūnas apie būsimos karjeros ištakas. Bandė jis įstoti į miškininkystę, bet pristigo balų, tad „tiko“ mechanizacijos fakultetui. „Baigiau tą patį fakultetą kaip ir buvę Rokiškio rajono merai Vidmantas Kanopa, Almantas Blažys, Seimo narys Vytautas Saulis“, – dar vieną paralelę su Rokiškiu rado A. Jasiūnas.
Baigęs akademiją jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti Priekulės tarybiniame ūkyje. Kruopštų, smalsų ir labai sumanų darbuotoją tuometė valdžia greitai pastebėjo ir ėmė kviesti į Vilnių. „Manęs toks pasiūlymas nesužavėjo. Bet pasakė, kad duos ne tik gerą darbą, bet ir butą, tad pamaniau: „Kaipgi tu nevažiuosi?“ Įsidarbinau Vilniaus vyriausioje valdyboje inžinieriumi, vėliau – Žemės ūkio ministerijoje. Bet nepatiko man chruščiovinės žemės reformos, išėjau į Statybos ministeriją darbuotis mechanizacijos tresto valdyboje. Ten „užsikabinau“, gerai pasirodžiau ir 25 metus dirbau vyriausiuoju inžinieriumi“, – savo karjeros vingius vardijo A. Jasiūnas.
Buvo kraštietis „įklimpęs“ ir į politiką: 1993-1995 metais išrinktas sostinės vicemeru, darbavosi miesto taryboje. Bet politika, sako A. Jasiūnas, – ne jo stichija. Gabus inžinierius, pasidairęs po Vilnių, gali sakyti – daugybė svarbiausių sostinės objektų – jo darbo vaisiai. Tai – Operos ir baleto teatras, Televizijos bokštas, Dramos teatro rekonstrukcija, Vilniaus universiteto studentų miestelis, didžioji dalis gyvenamųjų namų kvartalų. Jo rankos prisilietė ir prie Druskininkų bei kitų miestų statybų. A. Jasiūno veiklos pėdsakas yra ir Rokiškyje. Tai – AB „Rokiškio grūdai“, tuometinis grūdų produktų kombinatas, ir geležinkelio atšaka nuo stoties iki šios įmonės. „Turėjome 100 kranų, daugybėje Lietuvos vietų jie dirbo“, – šypsojosi į praeitį grįžęs A. Jasiūnas.
Suvedė Priekulė
Garsaus kraštiečio gyvenimo istorija būtų nepilna be šeiminio gyvenimo štrichų. Žmona Regina, mokslininkė, parašiusi daugybę chemijos vadovėlių, – ištikima Albino gyvenimo bendražygė ir jo idėjų bendraautorė. Iš Šilalės ji, keturiolikmetė, su tėvais buvo ištremta į Sibirą, Chabarovske baigė institutą. Į Lietuvą ji grįžo anksčiau nei tėvai, bet tremtinės Šilalės valdžia kratėsi. Taip ji atsidūrė Priekulėje. Geri žmonės Reginai padėjo įsidarbinti vakarinėje mokykloje. Kadangi pedagoginis darbas jai puikiai sekėsi, gabi mokytoja priimta darbuotis dieninėje mokykloje. Priekulėje du jauni specialistai ir susitiko, įsimylėjo, sukūrė šeimą. A. Jasiūnas sako, jog didžiausia laimė yra tai, kad abiejų požiūris į gyvenimo vertybes visiškai sutapo: abu jaunystėje patyrę didelių išbandymų visą gyvenimą išliko be galo kuklūs, niekada nesiveržė materialiųjų turtų. Didžiausia poros laimė – puikiai išauklėti ir išmokinti sūnus Kęstutis ir dukra Gražina iki šiol nepamynė tėvų įskiepytų gyvenimo vertybių.
„Vaikai paveldėjo mūsų genus, abu laksto, dirba. Sūnus sukūrė lazerių firmą, nuolat važinėja po pasaulį, ten turi daug kompanijų. Su juo retai matomės. Ekonomistė dukra Gražina gyvena Kalifornijoje, yra labai aktyvi ir visuomeninėje veikloje. Džiaugiamės, kad mūsų vaikai nėra išlaikytiniai, o labai aktyvūs. Jeigu atsigręžčiau į savo gyvenimą, nieko keisti nenorėčiau. Kelias, kuriuo eita, man tinka prie širdies“, – gyvenimo filosofiją dėstė A. Jasiūnas.
Pasak jo, jeigu žmonės normalūs, jie neturi tikslo siekti didelių materialinių turtų. Kas kita – duoklė ir pareiga gimtinei – žemei, leidusiai gimti, užaugti ir suteikusiai galimybių už šį turtą atsidėkoti. Todėl idėja atstatyti Pandėlio bažnyčios bokštus – viena tų A. Jasiūno sielos padėkų. „Į šį pasaulį atėjusiam žmogui iškeliamos svarbios užduotys. Teks jam išauginti vaikus, pastatyti būstą ir pasodinti medį. Visa tai sugebėjau įvykdyti. Todėl, kol vaikštau šia žeme, turiu dar kažką padaryti“, – taip apie sumanymą atstatyti bokštus sakė Rokiškio krašto garbės pilietis.
Šilčiausi žodžiai
Šilčiausių žodžių apie A. Jasiūną – savo auklėtinį – kupina buvusi Pandėlio mokyklos mokytoja Jevdokija Prokofjeva. Jos ryšiai su garsiu kraštiečiu iki šiol labai šilti: „Kartą per vieną Pandėlio šventę Albinui sakau: „Mes gi net valso mokykloje nesušokom.“ O jis man sako: „Auklėtoja, kaipgi galėjau šokti, kad nei padorios eilutės, nei batų neturėjau.“ Anot J. Prokofjevos, Albinas mokykloje buvo kuklus, darbštus ir be galo doras, teisingas, nesivėlė per daug į politiką nei būdamas mokinys, nei žinomas inžinierius. „Ir gražus jis buvo. Tik trejais metais jaunesnis už mane, vos neįsimylėjau“, – prieš daug metų buvusias paslaptis vėrė pedagogė. Anot jos, visa, ko A. Jasiūnas pasiekė, pagal tuometines jo gyvenimo sąlygas lyg ir negalėjo būti: „Įstojęs į akademiją, jis dirbo, krovė krovinius tam, kad galėtų studijuoti. Aš juo domėjausi visą laiką ir džiaugiausi pasiekimais“, – didžiavosi garsiu auklėtiniu J. Prokofjeva. Ji iki smulkmenų prisimena šiltus pašnekesius su jau profesinių aukštumų pasiekusiu auklėtiniu, ne kartą pasilikusiu pas ją Rokiškyje pernakvoti.
„Albinas viską darė ir daro iš širdies: ir darbe, ir šeimoje, ir gyvenime. Savo vaikams Kęstučiui ir Gražinai jis yra pasakęs: „Turėsite visko tiek, kiek patys pasieksite.“ Žinote, kai per miesto gimtadienį sėdėjau muziejaus menėje per A. Jasiūno apdovanojimo iškilmes, galvoje tebuvo viena mintis: kaip Lietuvai reikia daugiau tokių Albinų, kaip mūsiškis. Tai tikrai ne panegirika“, – šiltų žodžių buvusiam auklėtiniui negailėjo J. Prokofjeva.
Jo pilna visur
Neramios sielos inžinieriaus A. Jasiūno veiklos, palikusios atspaudą mūsų kraštui, nepamatuosi, nes daug jo žygių jau nuveiktų, o priekyje – daug nebaigtų darbų. Prieš keletą metų A. Jasiūno dėka Pandėlio bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius. Jo kamiene išdrožta Motina Lietuva, ant rankų laikanti vaiką. Tokį medžio dirbinį kraštietis dedikavo Sibiro tremtiniams, politiniams kaliniams ir Pandėlio krašto partizanams. Jis renka medžiagą ir rengiamai knygai apie Pandėlį („Pandėlio monografija“), kurios sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius yra… A. Jasiūnas.
Kraštietis surengė dvi ekspedicijas po savo gimtąjį kraštą. Jose dalyvavo Vilniaus istorikai, universiteto dėstytojai, Pandėlio inteligentijos atstovai. Ekspedicijose sukaupta daug medžiagos apie šio krašto istoriją, atsiminimų apie pokarį, sovietinius metus.
Tiek daug didelių darbų sugebėjo nuveikti šis žmogus, išgyvenęs po kraupios automobilių avarijos. Dievas jam suteikė šansą išgyventi po ilgos komos, taip pat jėgų ir energijos, kurios galėtų pavydėti jaunas žmogus.
Prasminga kraštiečio gyvenimo kelionė gausi šiltų ir jausmingų prisiminimų. Tai – galybė tarnybinių ir pažintinių kelionių po pasaulį. Jis aplankė 41 valstybę, tarp jų – daug egzotiškų kraštų. „Australijoj nebuvau“, – šypsosi apie keliautojo pomėgį paklaustas A. Jasiūnas. Į daugelį kelionių jis važiavo kartu su savo gyvenimo palydove Regina, vaikais.
Kraštietis turi ir daug kitų pomėgių: tai medžioklė, sodininkystė, poilsis gamtoje, pasibuvimas su bendraminčiais ir draugais. Jo artima pažintis su Rokiškio krašto garbės piliečiu, kardiochirurgijos grandu Vytautu Sirvydžiu prie kavos puodelio sode, apsilankymas Andriaus Dručkaus istorijos muziejuje Obeliuose, bendravimas taip pat su Krašto garbės piliečiu, miškininku Leonardu Kairiūkščiu ir kitais žinomais rokiškėnais – tebegyvenančiais ar savo gimtąjį kraštą palikusiais…
„Kai pagalvoji – Rokiškio kraštas labai daug garsių žmonių valstybei davė. Čia gimė ir prezidentai, ir valstybės teisinės sistemos kūrėjai, ministrai, mokslininkai, išradėjai, garsiausi menininkai“, – savo gimtuoju kraštu nenustojo didžiuotis A. Jasiūnas. Už tai, kad jis – vienas įžymių mūsų kraštiečių, A. Jasiūnas sakė galįs dėkoti likimui ir savo šeimai.
Didžiulis jo indėlis ir Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje. O kur dar A. Jasiūno iniciatyva sostinėje suburtas intelektualų „Sambūris“! Tai – apie 100 žymių šalies žmonių, akademikų, meno, kultūros, mokslo korifėjų.
Garbės piliečio titulas –
staigmena
Kuklumu išsiskiriantis A. Jasiūnas sakė niekada negalvojęs, kad Rokiškio kraštas jam kuo nors turėtų atsilyginti. Taigi žinia, kad jis bus pagerbtas Krašto garbės piliečio titulu buvo netikėta, bet labai maloni staigmena. „Meras paskambino ir pasakė, kad rajono taryba man suteikė tokią garbę. O „Pragiedrulių“ klubo vadovas Algis Narutis pasakė, kad reikia važiuoti į Rokiškio miesto jubiliejų. Tai kaipgi nevažiuosi“, – apie džiaugsmingą žinią pasakojo A. Jasiūnas.
Garbingam Rokiškio krašto apdovanojimui jis surado ir garbingą vietą – šalia popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimo rašto, sūnaus fotografijos, kai šis už nuopelnus mokslui gavo ordiną, bei nuotraukos su šalies prezidente Dalia Grybauskaite.
Aldona Minkevičienė
