Kad inkilas netaptų spąstais sparnuočiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.
Visų pirma gaminant inkilą reikėtų vadovautis trimis rodikliais: dugno vidaus plotas, vidaus gylis ir landos skersmuo. Zylėms ir musinukėms skirto inkilo landos skersmuo – 3–3,5 cm, varnėnams – 4,5–5 cm, naminėms pelėdoms – 13 cm, o didiesiems dančiasnapiams – net 18 cm. Įdomu, kad šikšnosparniams skirtų inkilų landa – siauras plyšys inkilo apačioje.
Gaminant inkilą iš lentų, reikėtų rinktis sausas ir neobliuotas, nes kai paukščių jaunikliai yra pasirengę palikti namus, obliuotos lentos neleidžia įsikibti į sienelę. Jo nereikėtų nei lakuoti, nei dažyti, nes natūralių medžiagų būstus paukščiai pasirenka dažniausiai. Sparnuočiams lakta nereikalinga, ji tik padeda plėšrūnams patekti į vidų. Rekomenduojama įleisti dugną, o ne prikalti iš apačios – taip jis tarnaus ilgiau ir neiškris.
Inkilus geriausia kabinti gerai matomoje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3–4 m aukštyje, stabiliai pritvirtinti. Eglėse iškelti inkilai yra mažiau veikiami saulės spindulių, dėl tankios lajos mažiau šlampa ir ilgiau išsilaiko. Miške inkilus rekomenduojama kelti mažiausiai 40–50 m atstumu vieną nuo kito.
Sparnuočiai greičiau užima tokius būstus, kurių landa atsukta į rytų, pietryčių ar pietų pusę. Tuomet inkilas būna pakankamai apšviestas saulės, jame laikosi optimali temperatūra ir nesikaupia drėgmė, o dažniausiai vyraujantys vakarų vėjai nesiskverbia į vidų. Inkilai turi būti prižiūrimi – rudenį ar žiemą reikia iš naujo išvalyti, kad nesikauptų lizdinė medžiaga, drėgmė ar parazitai.
Įvairioms paukščių rūšims gali būti keliami specialūs inkilai, iškabinant juos įvairiame aukštyje pagal specifinius rūšies poreikius.
Parengė Vilma Bičiūnaitė
