Volungė. Kaip man ji patinka. Tai irgi tautodailininko, kalvio iš Skuodo darbas. Šitas prizas man labai patinka. Sakė, jau metai kaip yra tie apdovanojimai. Volungė teikiama būtent tautodailininkams.
– Tai Jūs dabar jau esat profesionali tautodailininkė? Gyvenat iš to?
– Ne. Tai tik hobis. Bet jis taip išsirutuliojo, kad visai nebėra laisvo laiko, po darbo viskas atiduodama jam.
– O ką dar dirbat?
– Dirbu „Sodroje“, esu finansininkė.
– Tai finansų niekaip nepaliekat?
– Kol kas nepalieku. Jei pasilikčiau vien hobį kaip pagrindinę veiklą, būtų labai sunku, nes iš tiesų vilnos vėlimas yra sunkus fizinis darbas, reikalaujantis daug jėgų. Kol turi darbą, nesinori imti ir išeiti. Gal ateis ta diena, kai išeisiu. Kartais atrodo, kad nedaug trūksta, nes veiklos tikrai labai daug. Bent jau šie metai buvo ypatingai intensyvūs. O viskas prasidėjo nuo to, kad sausio mėnesį gavau individualią valstybės stipendiją etnokultūrinei veiklai vykdyti. Buvau parašiusi projektą, kad parengsiu kepurių parodą-kolekciją ir pristatysiu ją užsienio lietuvių bendruomenėms. Todėl šiemet buvo daug kelionių, susitikimų, pristatymų. Visos šitos kepurės, kurios ant stalo, ką tik buvo nukeliavusios su mumis į Vokietiją.
– To projekto pilnas pavadinimas „Istorinė kepurių raida. Vyrų tautinio kostiumo galvos apdangalų pagal Lietuvos etnografinius regionus kolekcijos sukūrimas“. Tai ar skiriasi atskirų regionų vyrų kepurės?
– Šiek tiek skiriasi. Tie skirtumai nėra labai dideli, bet, pavyzdžiui, klaipėdietiškos turi platesnį brylių. Aukštaitiškos kepurės viršus toks kaip nukirstas. Tokios kepurės kituose regionuose nerasi. Gali skirtis spalva. Bet iš tikrųjų labai didelių skirtumų nėra.
– Medžiagai surinkti tikriausiai reikėjo baisiai daug visko peržiūrėti, išsistudijuoti?
– Reikėjo. Bet muziejuose, kiek aš jų apvažiavau, labai mažai išlikusių kepurių. Nes jų medžiaga nėra patvari. O greičiausiai nelabai kas jas ir saugojo – sudėvėjo ir išmetė. Daugiau galima rasti fabrikinių fetrinių kepurių, kurios tvirtesnės ir geriau laikosi. Tų senesnių beveik nėra, todėl daugiausiai teko remtis piešiniais, brėžiniais, senų veikalų ikonografine medžiaga. Iš tikrųjų dabartinės vyrų tautinio kostiumo kepurės sukurtos mūsų tautinio kostiumo specialistų pagal senąsias kepures. Ir didžioji dalis folklorinių ansamblių dėvi tokias.
– Jeigu imsim istorinę raidą, kepurės turbūt konservatyvios, mažai keitėsi?
– Liaudies, valstiečių kepurėms įtaką darė aukštuomenė. Jie nusižiūrėdavo formas nuo bajorų. Tik bajorų kepurės būdavo iš aksomo, kitų prabangių audinių, o valstiečiai veldavo iš paprastos vilnos, bet forma būdavo labai panaši. Kepurių mados vystantis prekybai irgi atkeliaudavo iš kitur. O nuo turtuolių nusižiūrėdavo ir valstiečiai.
– Grįžkim dar į pradžią. Kas Jus atvedė į vėlimą? Galima pagalvoti, kad turėjot avių bandą, neturėjot kur dėti vilnos ir pradėjot velti.
– Ne, avių neturėjom ir neturim. Gal ir įdomu būtų turėti porą avyčių, bet tik akmeninės ganosi kieme.
Aš labai mėgstu visus rankdarbius. Nuo pat vaikystės ką nors dirbdavau. Dar visai mažytė mezgiau, nėriau. O su vilnos vėlimu pirmą kartą susipažinau 2007 metais. Tada Rokiškio suaugusiųjų mokymo centre buvo organizuojami kursai. Jie truko gal pusantro mėnesio. Lankiau juos, pasimokėm ir šlapio, ir sauso vėlimo, bent jau susipažinom su technika. Bet tuo momentu tai buvo tik vienas iš užsiėmimų – šiek tiek mezgi, šiek tiek neri, šiek tiek veli, šiek tiek siuvi. O prieš kokius 8 metus sugalvojom su vyru, kad reikia papildomai gauti pajamų. Ir nusprendėm, kad užsiimsim vilna, nes vyras yra iš vėlėjų giminės, jo tėtis ir senelis buvo vėlėjai, vėlė veltinius. Vyras prisimena visą tą procesą. Kaime ant klėties susiradom įrankius, sudėtus į didelę pintinę. Ir pradėjom velti. Abiem tai tiko. O kai abiem tinka, viskas einasi gerai. Ir šita mūsų veikla išsirutuliojo labai plačiai. Prieš kokius 8 metus pirmą kartą išvažiavom į Kaziuko mugę Vilniuje, atsirado nuolatinių klientų ir užsikabinom. Mugėse mūsų jau ieško. Tada pagalvoji, kad gal gerai viską darom. Pastebėjom, kad žmonės labai vertina kokybę. Yra tokių, kurie ieško kur pigiau, o yra tokių, kuriems kaina nesvarbu.
– Tai ir pradėjot nuo veltinių batų?
– Pirmiausia pradėjom nuo kambarinių šlepečių. Tik paskui atsirado veltiniai. Bet tai vyko greitai – pirma šlepetės su auliuku, o paskui jau tikri veltiniai. Dabar nemažai mūsų veltinių iškeliavo į Klaipėdos etnokultūros centrą, kur įrengta tokia kalėdinė svetainė vilnos tema.
– Veliat veltinius, veliat kepures, mačiau, veliat net pirštines. Pirštinę lengviau numegzti ar nuvelti?
– Manau, kad nuvelti greičiau. Pirštines galima nuvelti per 2–2,5 valandos. Gera mezgėja per tiek gal ir numezga, nežinau.
– Ką dar veliat?
– Visokias smulkmenėles, žaisliukus Kalėdų eglutei. Šiemet didelis pasiekimas, kad surinkau medžiagą apie veltus žaislus. Tie velti žaislai yra kamuoliukai. Juos ganydami gyvulius iš vilnos arba karvių plaukų nusiveldavo piemenukai. Šiemet iš įvairių šaltinių surinkau medžiagą ir tuos žaislus mums spalio mėnesį sertifikavo kaip tautinio paveldo produktą. Tai toks labai šviežias produktas.
– Jūs dabar, ko gero, jau viską galit nuvelti. Kai kažką žmogus daro, vis susigalvoja sau naujų iššūkių – pabandyti tai, ko dar nedarė. Kas dabar vėlime būtų Jums iššūkis? Ko dar nevėlėt, bet galvojat, jog būtų įmanoma?
– Gal drabužiai. Koks nors paltas, švarkelis ar suknelė. Esu nuvėlusi suknelę, bet man tas dalykas „nelimpa“. Aš nenoriu, man nepatinka. Ir nešioti tą suknelę nepatinka. Paltas gal dar nieko, bet suknelė… Tai labai sudėtinga, o jeigu nori dar kažko pridėti, kokio įmantresnio dekoro, tikrai yra ką veikti su ta suknele. Reiktų dirbti kelias dienas. Man labai patinka velti kepures. Patinka veltinukai. Patinka tikri daiktai.
– „Suveltas stilius“ – Jūsų prekės ženklas. Kas sugalvojo pavadinimą? Nepaprastai geras. Daugiaprasmis.
– Čia ir buvo tokia dviprasmiška mintis. Gal aš sugalvojau. Visi svarstėm. Buvo variantas „veltas stilius“. Paskui pasidarė „suveltas“. Su tuo pavadinimu buvo toks juokingas nutikimas. Pirkėjas pasiėmė mūsų telefono numerį ir žadėjo paskambinti. Po kelių dienų paskambino ir klausia: „Čia „Kaltūnas“?“ Ne vienas žmogus yra pasakęs gerų žodžių apie tą mūsų pavadinimą. „Suveltas stilius“ yra kaip mūsų prekės ženklas, o dabar įregistravom tuo pačiu pavadinimu ir amatų studiją.
– Su tais veltais dalykais šiemet prasidėjo ir tolimesnės Jūsų kelionės po užsienio lietuvių bendruomenes. Bet ir anksčiau ne viena Jūsų paroda keliavo po Lietuvą?
– Prieš kelerius metus buvo mano darbų ir fotografijų paroda. Kai padarau kokį nors dirbinį, visada nufotografuoju. Ir norisi nufotografuoti kaip nors gražiai, meniškai. Iš pradžių negalvojau apie jokią parodą, bet po to, kai viskas užsidarė dėl karantino, paleidau virtualią parodą socialiniuose tinkluose. Susilaukiau labai gerų atsiliepimų ir pasiūlymo padaryti gyvą nuotraukų parodą. Pernai abu su vyru parengėm parodą „Iš praeities prisiminimų“, kurioje buvo veltinukai, kepurės, mūsų vaikystės nuotraukos, visi įrankiai. Kadangi buvo Aukštaitijos metai, sugalvojau, kad su ta paroda reikia apvažiuoti visus regionus. Tada buvom Dzūkijoj, Pivašiūnų amatų centre, buvom Suvalkijoj, Lekėčiuose, Čaikauskų etnografijos muziejuje, buvom Žemaitijoj, Platelių dvaro sodyboje, buvom Kėdainių amatų centre ir Klaipėdos etnokultūros centre – visi penki regionai apvažiuoti. Labai smagu ne tik parodą parodyti, bet ir susitikti su žmonėmis. Daug sužinai, žmonės domisi per tuos susitikimus – abipusė nauda. O šiemet jau išplaukėm į platesnius vandenis. Pavažinėjom ir po užsienius – Estiją, Latviją, Lenkiją, Vokietiją ir JAV.
– Tai dabar jau daugiau apkeliavot su „Gastauta“ ar su „veltuosenom“?
– Nežinau. Reiktų skaičiuoti. „Gastautą“ jau lankau gal 26 metus, tai net nežinau, kiek su ja užsieny pabuvom.
– Pastaraisiais metais gavot nemažai įvairių apdovanojimų – ir „Kultūros vingis“, ir Metų tautodailininkės apdovanojimas, ir kiti. Kas yra tautodailininkui tie apdovanojimai?
– Iš tiesų tai net nežinau. Mano veikla tokia, kad negaliu pasakyti, jog dirbu dėl apdovanojimų. Metų pradžioje gavau stipendiją, susiplanavau veiklą, tada važiavau, dariau – buvo tikrai labai daug veiklos. Matyt, ta mano veikla ir buvo įvertinta. Bet dirbi ne apdovanojimui. Ir tas Metų tautodailininkės vardas tikrai man nukrito tarsi iš dangaus. Prieš kokį mėnesį paprašė parašyti veiklos ataskaitą. Parašiau ir va…
– Ar yra dar ko siekti?
– Siekti visada yra ko.
– Kas dar vėlime nepadaryta? Ką dar norisi nuveikti? Dar galima kažką išmokti?
– Išmokti, žinoma, galima. Dabar yra visokiausių vėlimo būdų, velia ir šilkais, ir visaip kitaip. Bet tai yra jau šiuolaikiška, šiuolaikinės technologijos, o aš labiau orientuojuosi į senąjį veltinį. Tai man tos naujosios šiuolaikinės technologijos nėra labai įdomios. Galiu kažką nuvelti, bet man labiau patinka tikri dalykai – kepurės, veltiniai. Juos daryti patinka labiau.
– Vedat vilnos vėlimo edukacijas. O ar turit nuolatinių mokinių arba tokių, kuriuos paleidot ir jie jau patys savarankiškai dirba?
– Neretai būna taip, kad po edukacijos moterys prisiperka vilnos, apvelia gimines, šeimą ir artimuosius. Pernai darėm edukaciją prieš Kalėdas, tai viena moteris dar ir iš manęs vilnos ėmė, visai giminei dovanas nuvėlė. Gal trejus metus važinėjau į Zarasus ir vesdavau edukacijas Amatų centre. Žinau, kad tos moterys daro vėlimo vakarėlius – susirenka ir velia jau savarankiškai.
– Kiek per metus vilnos suveliat?
– Nežinau. Daug. Nežinau net, kiek mes nuveliam apskritai tų veltinių. Nes jie iškeliauja, ir viskas. Tai nesuskaičiuojama. Kai išvažiuoji į kokią mugę, tai suskaičiuoji, kiek pardavei. Bet kiek apskritai, tai sudėtinga pasakyti. Juk ir dovanoji, ir visa kita. Negaliu pasakyti, kiek mes iš viso esam ko padarę. Ypač prieš Kalėdas, kai pradeda visi skambinti ir visiems reikia.
– O iš kur vilną gaunat?
– Perkam. Atsisiunčiam iš Vokietijos arba iš Austrijos, nes ne visa vilna gerai veliasi, yra vilna, kuri skirta siūlams – ji švelnesnė ir ją suvelti tiesiog neįmanoma. Lietuvoj perkam iš „Bure bure“ – yra tokia firma Utenos rajone, kuri augina ir parduoda Tirolio vilną, tinkamą vėlimui.
– Ir kokiais kiekiais perkat?
– Štai tokio dydžio pakais (rodo rankomis – aut. past.).
– O kiek tai yra kilogramų?
– Gal kokie dešimt. Nebeskaičiuojam. Nelabai ir svarbu, kiek tos vilnos išeina. Ir šiaip nebe viską spėji. Geriau jau kažką nuvelsiu, negu žiūrėsiu, kiek vilnos sunaudoju. Kai baigiasi, užsisakom ir vėl veliam.
– Darbe nepyksta, kad Jūs važinėjat sau po užsienius?
– Nežinau, gal nepyksta. Nes aš šiaip darbo nepraleidinėju, imu atostogų dienas. O veliu savaitgaliais arba po darbo. Dar atostogų metu.
P. S.
Dar ilgokai vaikštinėjome po „Suvelto stiliaus“ amatų studiją, kurioje daug kas atsivežta iš kaimo, bet jau nebe kaimiška, o šiuolaikiškai tradiciška. Užtat turbūt ir myli žmonės ir Alę, ir Kęstutį, ir jų „Suveltą stilių“, kad jei kas ir suvelta čia, tai tik vilna, bet ne patys vėlėjai ir ne jų gražūs darbai. Nors ne, šie irgi suvelti. Bet jau ta gerąja prasme. Teisingai.
