– Štai ir praėjo pirmieji darbo mėnesiai Jūsų naujose pareigose. Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate, taip pavadinkim, bandomąjį laikotarpį? Ar pavyko susipažinti, įsivažiuoti, apsiprasti?
– Bandomąjį laikotarpį pasitinku gerai nusiteikęs. Per pirmuosius mėnesius pavyko susipažinti su kolektyvu, perprasti pagrindinius darbo procesus ir po truputį įsivažiuoti, motyvuotai žiūriu į ateitį.
– Anksčiau minėjote, kad patirties transporto srityje turite pakankamai – esate diplomuotas transporto inžinierius, anksčiau dirbote UAB „Rokauta“ ir net tame pačiame Rokiškio autobusų parke…
– Taip, transporto srityje dirbu ne vienerius metus – esu baigęs transporto inžineriją, tad šis sektorius man artimas ir gerai pažįstamas. Kai dirbau „Rokautoje“, kur pagrindinis dėmesys buvo skiriamas krovininiam transportui, jo techninei priežiūrai ir remontui, fizikos žinios buvo būtinos. Be jų tokios patirties nebūčiau įgijęs. Sunkiasvorė transporto priemonė – tarsi fizikos laboratorija ant ratų. Jei nežinai, kaip veikia bent vienas įrenginys, negalėsi tiksliai nustatyti gedimo. Taip tik pastebėsi simptomus, bet tikrosios priežasties nepašalinsi. Suprasti mechanikos, elektros ir kitų fizikos principų veikimą būtina norint užtikrinti sklandų transporto darbą.
Kai kadaise dirbau Rokiškio autobusų parke, tai pagrindinė mano darbo veikla buvo užtikrinti savalaikį detalių tiekimą ir sklandų viešojo transporto remonto dirbtuvių darbo organizavimą.
Lyginant su dabartiniu mano darbu, skirtumų tikrai yra – dabar daugiau atsakomybės, didesnis kolektyvas, plačiau tenka dirbti su dokumentacija, planavimu ir labai daug komunikacijos su įvairiomis institucijomis.
Žinot, autobusų parke labiausiai pasireiškia trečiasis Niutono dėsnis – jei keleiviams suteiki gerą paslaugą – gauni padėkas ir lojalumą. Jei kažkas nepavyksta – atoveiksmis būna greitas ir garsus, dažniausiai skundų forma.
– Ar sunku būti didelio kolektyvo vadovu? Gal jau spėjote pasiūlyti kolektyvui kokių naujovių, ar visi noriai jas priėmė?
– Vadovauti didesniam kolektyvui – tai atsakomybė ir didžiulis iššūkis, bet kartu ir galimybė augti pačiam. Stengiuosi būti ne autoritarinis, o bendradarbiaujantis vadovas – man svarbu girdėti komandą, bet tuo pačiu esu reiklus tiek kitiems, tiek sau. Manau, kad pagarba ir aiškūs lūkesčiai sukuria sveiką darbo atmosferą, nebūtina su kiekvienu kolega tapti draugais, tačiau kalbėtis atvirai ne tik apie darbą, bet pasiteirauti ir apie darbuotojo asmeninį gyvenimą, pomėgius, manau, visada yra normalu ir reikalinga. Mūsų kolektyvas didelis ir, žinoma, visko pasitaiko ir kartais būna sunkių situacijų, bet tai priimu kaip patirtį ir stengiuosi įžvelgti ir teigiamą jos pusę, stengiuosi būto geru vadovu, bet su laiku mokausi rasti ir balansą.
Jau spėjau pasiūlyti keletą darbo organizavimo patobulinimų, ir džiugu, kad kolektyvas į juos reagavo geranoriškai. Man svarbu, kad pokyčiai būtų suprasti ir priimti ne kaip spaudimas, o kaip bendras siekis dirbti efektyviau.
…pagarba ir aiškūs lūkesčiai sukuria sveiką darbo atmosferą, nebūtina su kiekvienu kolega tapti draugais, tačiau kalbėtis atvirai ne tik apie darbą, bet pasiteirauti ir apie darbuotojo asmeninį gyvenimą, pomėgius, manau, visada yra normalu ir reikalinga…
– Kokia situacija dėl autobusų vairuotojų, ar jų netrūksta? Teko girdėti, kad dauguma vairuotojų vyresnio amžiaus – ar bus kam juos, išėjusius į pensiją, pakeisti?
– Mūsų jauniausias vairuotojas – moteris! Ir galiu patikinti, kad vairuoja puikiai – svarbiausia ne metai ar lytis, o entuziazmas, energija ir profesionalumas.
Mūsų autobuso vairuotojų vidutinis amžius – 58 metai. Tai žmonės, sukaupę ilgametę patirtį, puikiai pažįstantys maršrutus ir keleivių poreikius. Jų ramybė ir atsakingumas – tikras pavyzdys kitiems kolegoms. Kiekviena kelionė – sklandi ir patikima.
Iš tikrųjų situacija dėl vairuotojų – sudėtinga, bet ne beviltiška. Taip, dauguma mūsų vairuotojų – vyresnio amžiaus specialistai, įgudę ir turintys ilgametę patirtį, tačiau su laiku neišvengiamai artėjame prie kartų kaitos. Jaunus specialistus pritraukti sunkiau – tai lemia tiek sudėtingi reikalavimai, tiek darbo pobūdis. Vis dėlto ieškome sprendimų: kalbamės su Rokiškio profesinio mokymo centru, Užimtumo tarnyba, svarstome apie motyvacines priemones, kad pritrauktume naujų darbuotojų. Tai – procesas, kuriam reikia laiko, bet jo atidėlioti jau nebegalime.
…Iš tikrųjų situacija dėl vairuotojų – sudėtinga, bet ne beviltiška…
– Bene pagrindinė bėda, su kuria susiduria dauguma autobusų parkų regionuose, – kylantys reikalavimai keleiviniam transportui, kuriuos kuo toliau, tuo sunkiau, esant ribotiems finansams, prisivyti. Kažkodėl nutilo kalbos ir apie įmonių, teikiančių pavėžėjimo paslaugas šiuolaikišku, netaršiu transportu, paieškas. Savivaldybė skelbėsi suplanavusi tokias paslaugas pirkti. Ar jau užgeso ši idėja?
– Tikrai taip – didėjantys reikalavimai viešajam transportui, ypač aplinkosaugos srityje, kelia vis didesnį spaudimą regionų autobusų parkams. Turime senstantį transporto parką, vidutinis transporto priemonių amžius yra apie 23 metus, o galimybės atsinaujinti yra ribotos, finansavimas dažnai atsilieka nuo realių poreikių.
Kalbos apie pavėžėjimo paslaugas šiuolaikišku, netaršiu transportu iš tiesų kiek pritilo, tačiau neužgeso – tokie sprendimai imlūs laikui ir per vieną dieną jie neišsisprendžia, nes tai reikalauja aiškaus finansinio modelio, politinės valios ir ilgalaikių įsipareigojimų. Idėja tikrai gera ir reikalinga, bet, taip, kol kas jos įgyvendinimas regionuose – sudėtingas. Mano manymu, sprendimas galėtų būti dalinis: derinti tradicinį viešąjį transportą su išmaniosiomis pavėžėjimo galimybėmis (manau, reikėtų dalinai kooperuoti maršrutus), ypač mažesniuose maršrutuose, kur autobusai važinėja beveik tušti. Reikia ne tik modernizuoti transportą, bet ir keisti mums visiems požiūrį – viešasis transportas turi tapti paslauga, pritaikyta gyventojui, kuriam keliavimas viešuoju transportu būtų patogesnis nei kelionė nuosavu automobiliu.
Daugiau „Gimtajame…“
