Kartais publikaciją ar pokalbį su žmogumi, kuris nėra skandalingas, nesišvaisto populistinėmis mintimis ar nėra rodomas televizoriaus ekrane, komentatoriai puola vertinti, „kam to reikia?“, „kuo jis toks svarbus?“ Tačiau kiekvieną kartą mano pašnekovai man patvirtina, kad pokalbis ir mokėjimas išgirsti gali nuvesti labai plačiu, filosofiniu, egzistenciniu keliu. Su kraštiečiu Andriumi Saliamonu sutarėme kalbėti apie fotografiją ir apie tai, kaip vyko evoliucija nuo būsimo termoinžinerijos daktaro laipsnio iki savos fotostudijos įkūrimo. O kur šis pokalbis nuvedė? Į vidinės ramybės siekimą ir jausmų, istorijos archyvavimą, kuris įvyksta tik nuspaudus fotoaparato mygtuką. Na, ir pasakykit, kodėl tokių pokalbių nereikia?
– Iš karto noriu griebti jautį už ragų: studijuoji termoinžineriją, bet esi ir fotografas. Kaip tai atsitiko?
– Studijavau ir tebestudijuoju termoinžineriją. Jeigu viskas klosis gerai, po metų prie savo vardo galėsiu prisirašyti „dr.“ O fotografija… Na, galiu pasakyti, kad aš visą gyvenimą užsiimu kuo nors dar šalia mokslo ir darbų. Kartais rašydavau, kartais grodavau. Dabar sustojau ties fotografija. Kaip sakoma – „prilipo“.
– Atradai ir įsimylėjai? Ar domėjaisi tuo ir anksčiau?
– Fotografija, kaip mokslu arba, sakykim, menine priemone, domėtis pradėjau tada, kai į rankas pakliuvo pirmasis „rimtesnis“ fotoaparatas. Kaip žiūrovas, kaip stebėtojas turbūt visą gyvenimą vertinau kokybiškas, įdomias, meniškas nuotraukas. Stipriausiai meilė įsiliepsnojo turbūt tą akimirką, kai supratau, kad ir pats galiu ką nors tokio sukurti, pasidalinti. Atbundantis kūrybingumas yra labai malonus jausmas.
– Kaip manai, kodėl būtent fotografija save realizavai?
– Matyt, charakteris toks. Pasaulis yra įdomus ir gražus, tačiau visi jį mato per savo suvokimo ir patirčių prizmę. Fotografija leidžia be žodžių papasakoti tai, ką matai, perduoti informaciją be „sąlyčio su oru“ – iš minties į mintį.
– O ar pavadintum tai savirealizacija?
– Pavadinčiau tai progresuojančia liga.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
