– Dalyvavote „Širvynėje“ Degučių kaime, Panemunyje „Čiobrelių kieme“, Lašų kaimo šventėje, svečiavotės ir kitose vietose. Ar šiame sezone yra dar bent vienas rajonas, kuriame taip dažnai apsilankote su programa?
– Per savo, kaip politiko, septynerius darbo metus nepamenu atvejo, kada iš visų 60 savivaldybių būčiau taip pamaloninęs tik Rokiškio rajoną. Kad taip dažnai esu kviečiamas į šį kraštą, man įdomu ir miela, nes turiu praeities sentimentų. Tikriausiai dauguma rajono (ir Lietuvos) žmonių žino mano vaikystės istoriją, susijusią su Obelių vaikų globos namais. Jaučiu, kad mane nori pamatyti „gyvą“, pasilabinti, išgirsti balsą, poeziją, pasikalbėti. Dažnai klausia, kaip manęs nesugadina kėdė. Matyt, žmones žavi paprastumas (mandrumas nieko neduoda). Atsakau, jog tai sutiktų žmonių pėdsakas. Jie man vaikystėje įskiepijo nuostatas, kad ar gerai, ar blogai, reikia likti žmogumi, nes taip lengviau gyventi.
– Žiūrovams skaitote poeziją, dalinatės įspūdžiais, pastebėjimais. Kodėl Jūsų klausydami žmonės verkia?
– Anksčiau mano akys sudrėkdavo, jei kažkam turėdavau sentimentų. Dabar, matyt, su metais ir patirtimi visa tai išgyvenu viduje ir viskas išeina per žodį. Žodis verkia, žodis juokiasi, gyvena bažnyčioje, gatvėje, sode, namuose… Matyt, žmonės randa tam tikrų asociacijų ir tą žodį, kurio trūksta dabartyje, t. y. dvidešimt pirmajame amžiuje, – ten, kur nežmoniškas greitis, kapitalizmas. Žmonės labai išsiilgę jautrumo. Matyt, tas atsitiktinis mano atvykimas, žodis ir mintys nuneša juos į tam tikras išgyventas akimirkas.
– Renginiuose skaitote Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Sigito Gedos kūrybą, bet kiekvienąkart ji suskamba kitaip, kitur sudedate akcentus. Kaip sugebate „įšokti“ ir pajusti, kuo kvėpuoja auditorija?
– Įprastai aš nesistengiu „įšokti“. Būdamas jaunesnis, bandydavau. Bet nieko gero neišeidavo, nelabai skanu būdavo… Pats pykau ant to stengimosi. Ir tada visą sielą atidaviau jausmui – matyti, girdėti, jausti… Tas jausmas tikresnis, šiltas, ištikimas. Net jei ištinka viena kita klaida (ir profesionalams pasitaiko), ji praeina nepastebėta, žmonės galvoja, kad taip ir turėjo būti. Aš neišgyvenu, jei suklystu skaitydamas tekstą, nes viskas natūraliai teka. Net ir upė turi savas kliūtis. Upė niekada nėra ta pati, ji vis kitokia. Todėl ir mano pasirodymas vis kitoks. Kaip ir tas pats spektaklis – kaskart kitoks. Nesėkmė aplanko tuos, kurie kartoja techniškai. Tada sunku ir žiūrovui. Tu turi gyventi širdimi – girdėti ir klausytis. Taip, kaip gamtoje – girdėti miško ošimą, jausti žmogų…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Apsaugok Viešpatie, nuo karo, bado ir tokių kaip Šaknickas. Taškas