2003 metais baigęs Obelių vidurinę mokyklą, Saulius studijavo Muzikos ir teatro akademijoje profesorės Algės Savickaitės aktorių kurse. Muzikos akademijoje įgijo bakalauro, o paskui ir magistro laipsnį.
Žmona Inga Mikutavičiūtė taip pat aktorė, muzikė, dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šeimoje auga sūnus Rapolas.
Nuo 2008-ųjų Saulius dirba ir vaidina NKDT. Ryškiausi vaidmenys teatre: Tėvas ir Mokytojas spektaklyje „Kartoteka“, Kaligula to paties pavadinimo spektaklyje, Robertas Skurvis spektaklyje „Batsiuviai“, Botanikas Aleksandras spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“, daktaras Veineris, liudytojas Alfonsas, geto kalinys spektaklyje „Getas“, Laertas, Reinaldas spektaklyje „Hamletas“, vilkas Akela, beždžionių vadas Lui spektaklyje „Mauglis“, Anupras, Raupys, Šešelga spektaklyje „Baltaragio malūnas“. Nemažai vaidmenų kine bei televizijoje.
2003 metais baigiau Obelių vidurinę mokyklą, dabartinę gimnaziją. Metams buvau įstojęs į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, studijavau civilinę inžineriją, nes baigus mokyklą nerinko aktorių kurso. Po metų mečiau studijas VGTU ir įstojau į vaidybą. Mano kurso vadovė buvo šviesaus atminimo profesorė Algė Savickaitė. Ta pavardė gal daug kam nieko nesako, nes ji nebuvo režisierė, buvo teatro pedagogė. Galėčiau pavardinti, kokie studentai baigė pas ją studijas: Vytautas Šapranauskas, Valentinas Masalskis, Vytautas Rumšas (vyresnysis), Adolfas Večerskis, Vytautas Kernagis ir daugybė kitų. Profesorės dėka aš pamilau teatrą ir myliu iki šiol. Iki stojant man ta profesija atrodė kaip didžiulė paslaptis, o studijuodamas suvokiau, jog tai labiau misija. Gal aš kiek sudievinu tą profesiją, bet tik dėl to, kad ją labai myliu ir gerbiu. Negalėčiau jos išduoti.
Negaliu nepaminėti ir Obelių, nes šita terpė užaugino, kaip sakydavo kurso vadovė, gerą molį, iš kurio galima kažką lipdyti. Šita žemė, visi žmonės, kurie supo, visi mano mokytojai užaugino mane tokį, koks esu šiandien. Ačiū jums visiems.
– Kada suvokei, kaip pasirinkai, kad nori būti aktorium? Ar tai įvyko netikėtai?
– Būti aktorium aš gal ir nesvajojau. Tiesą sakant, nė nežinojau, kad galima studijuoti aktorystę. Galvojau, kad žmonės, kurie mėgsta būti scenoje, tiesiog eina, repetuoja ir vaidina. Taip mąsčiau, kol kraštietis, mano geras draugas Antanas Kišūnas įstojo į vaidybos studijas, pradėjo studijuoti aktorinį meną. Tada ir sužinojau, kad to galima mokytis. Tik būdamas dvyliktoje klasėje festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ pamačiau pirmą profesionalaus teatro spektaklį – Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Hamletą“. Jis man padarė labai didelį įspūdį. Tada nusprendžiau, jog vis dėlto norėčiau pabandyti studijuoti aktorystę. Buvo smalsu, bet tikrai dar nesupratau, kas yra teatras. Mąsčiau naiviai, kad tai tiesiog lengvas darbas. Ir labai apsigavau.
– Ar pameni patį pirmąjį savo vaidmenį?
– Žinoma, pamenu. Mes ir studijų metais gana nemažai vaidinom, bet tai daugiau mokymo tikslais statyti spektakliai. O profesionaliam teatre visą laiką po studijų labai norėjau pavaidinti su vyresnės kartos aktoriais – ir pasimokyti iš jų, ir truputį pakeisti erdvę ir partnerius, kolegas, nes visą laiką vaidindavom su tais pačiais kursiokais ketverius metus, paskui dar dveji metai magistrantūroje. Pirmą spektaklį Kauno teatre statėm vėlgi tik su kursiokais. Mano vienas kursiokas papuolė į kitą tuo metu statomą spektaklį, kurį repetavo visa Kauno trupė. Su tokiu baltu pavydu į jį žiūrėjau, kad paskui galvojau, ar tik nepripavydėjau, nes jis išsisuko koją, nebegalėjo tęsti repeticijų ir mane pakvietė pakeisti jį. Taip išsipildė mano svajonė.
– Koks buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrei?
– Kiekvienas naujas spektaklis yra naujas iššūkis. Visą laiką pradedi nuo balto lapo. Kaskart vėl esi tas pats pirmakursis, kuris nieko nežino – nežino, nuo ko pradėti, kaip žengti į sceną pirmą žingsnį, nežino, kokia medžiaga, kas tas režisierius. Turi su juo susipažinti, turi suprasti jo kalbą, nes kiekvienas režisierius turi savo teatrinę kalbą. Tad iššūkis yra kiekvienas naujas spektaklis. Ir apskritai kiekvienas spektaklis, nes kaskart vis nauja publika. Mūsų darbas – nuolatinis iššūkis. O tokių iššūkių, kad reikėtų kaip nors ypatingai peržengti per save arba būtų visai nepažįstami, gal ir nebuvo. Arba jų vis mažėja.
– Gal turi kokį sceninį vardą?
– Ne. Mane teatre kažkodėl iki šiol visi vadina Sauliuku.
– O kaip ruošiesi naujam vaidmeniui? Ar nesunku išmokti tiek daug teksto?
– Tai pagrindinis visų žmonių klausimas. Sunku taip tiksliai apskaičiuoti, bet manau, kad teksto išmokimas yra tik kokie 10 procentų vaidmens. Visa kita yra analizė, personažo psichologija, personažo buvimas tam tikrose aplinkybėse, santykiai su kitais personažais ir panašiai. Vieno spektaklio repeticijos trunka maždaug nuo dviejų iki trijų mėnesių. Bet analizės periodas, kada visi kartu sėdim prie stalo, skaitom pjesę, analizuojam vaidmenis, trunka apie 2–3 savaites. Per tą laiką tu tiek kartų perskaitai tą pjesę, kad tekstas, atrodo, savaime jau būna galvoje. Tad tekstas yra labai maža dalis aktoriaus darbo. O didžioji dalis darbo yra su savimi, su savo emocijomis, su savo mintimis, su tuo, ką tu nori pasakyti žiūrovui, ką perduoti.
– Šiuo metu intensyviai repetuoji. Kokiame spektaklyje išvysime tave artimiausiu metu?
– Laukia premjera – Luiso Kerolo „Alisa veidrodžių karalystėje“. Ją stato režisierius Žilvinas Vingelis, o aš vaidinu Baltųjų Karalių. Baltųjų dėl to, kad tai šachmatų figūra.
– Pereikim prie linksmesnių situacijų. Gal kada buvo nutikusi linksma istorija? Nebūtinai spektaklyje, gal repeticijoje ar filmavimo aikštelėje.
– Jų kasdien tiek apstu, kad sunku atsirinkti. Anksčiau man labai greitai iš nosies imdavo bėgti kraujas – truputį stipresnė emocija ir pasipila. Nežinau kodėl. Repetavom tokią sceną, kur aš prievartauju merginą. Vaidinam ir matau, kaip jai ant veido laša kraujas. Tai vienas toks atsitikimas. O kitas buvo, kai vaidinau tokį 86 metų senuką, pas mane ateina dukra ir aš turiu ją išvaryti, berods (seniai buvo, nebelabai pamenu), klumpu ant kelių, tada pakilęs turiu pasakyti pora sakinių ir išeinu iš scenos. Suklumpu ant kelių ir jaučiu, kad man vėl pradeda bėgti kraujas. Susiėmiau už veido, bet rišlaus teksto jau nebeišėjo – pilnos rankos kraujo. Ačiū Dievui, jau reikėjo išeiti iš scenos, gal žiūrovai nieko nepastebėjo. Iki kitos scenos susitvarkiau.
O pokštų teatre būna visokių. Pavyzdžiui, jeigu aktorius vaidina šalia kulisų, o tu esi už jų, tai ir batraiščius surišam, ir dar kažką sugalvojam. Kad būtų linksmiau, jeigu rodomas linksmas spektaklis. Rimtuose tokių nutikimų vengiam.
Aktoriaus profesija nuostabi tuo, kad nė vienos dienos nėra tokios pat. Net jeigu tą patį spektaklį repetuoji, niekada niekas nesikartoja – visada pats ieškai kažko naujo, režisierius ieško kažko naujo.
Daugiau „Gimtajame…“
