Svečiuose pas dvaro virėjo anūkę
Pokalbiai, susitikimai su dvaro virėjo giminėmis vis naujomis detalėmis papildo dvaro istoriją, o muziejaus kolekcijas – dovanotais daiktais. Reikšmingas susitikimas Kaune su dvaro virėjo anūke ponia Gražina Sofija Lazauskiene. Jos namuose puikuojasi praeitį menantys senelio brolio gaminti baldai, kokie gaminti ir dvarui, apvalus stalas apdengtas močiutės Sofijos Kalpokienės nerta staltiese. Nuoširdi, elegantiška A. Kalpoko dukros Aleksandros dukra ponia Gražina Sofija mūsų susitikimui buvo atsakingai pasiruošusi: ant stalo sudėti albumai, pluoštai surūšiuotų fotografijų, į kompiuterį sudėti mus dominantys dokumentai. Skirtas ne vienos valandos laikas pralėkė akimirksniu, pašnekovės prisiminimai iš senelių Augusto ir Sofijos, mamos Aleksandros, kitų artimųjų pasakojimų pildė jų giminės istoriją. Atvertus albumą, pabiro įvairaus formato fotografijos su atpažintais ir nežinomais grafų Tyzenhauzų, Pšezdzieckių portretais, užfiksuotais jų gyvenimo momentais. Į kitus albumus tvarkingai sudėta, kruopščiai saugoma net 7 vaikus užauginusio dvaro virėjo šeimos istorija.
„Rizikavome viskuo, sovietmečiu buvo gyvenimas ant ratų, kad tik nesusektų“, – su ašaromis akyse pasakojo pašnekovė. Šeimos albume įsegta ir caro Nikolajaus II fotografija – dar nuo Petrogrado laikų, daugybė tvarkingai susegtų su įrašais fotografijų, menančių jo darbą Kurmenės dvare, Rokiškyje, gyvenimą Vilkoliuose. Be nuotraukų, krūvelė laiko nugeltonintų dokumentų ar jų kopijų. Gavome dovanų ypač informatyvią, vertingą Protokolo kopiją, bylojančią, kad 1919 m. Rokiškio apskrities karo revoliucinio komiteto nurodymu dailės poskyrio vedėjas Justinas Vienožinskis, dalyvaujant pačiam grafui J. Pšezdzieckiui ir vienam liudininkui, sudarė Rokiškio dvaro dviejuose kambariuose esančių vertybių sąrašą (paveikslai, baldai, kilimai, taikomoji dailė).
Protokole rašoma: „Visi viršminėtieji dailės veikalai, priemonės ir baldai laikinai pavedami globai piliečio J. Pšezdzieckio. Be dailės poskyrio vedėjo žinios ir pritarimo, suteikto ant rašto, nei įstaiga, nei asmuo nieko iš viršminėtųjų daiktų negali nei paimti, nei pasiskolinti.“ Vien be skaudaus fakto, kad turtas dvarui nebepriklauso, galime žinoti, kiek meno vertybių tuomet buvo, žinoti jų autorystę, vertę rubliais: „Visas surašytasai turtas apkainuotas – penki šimtai devynios dešimtis ir devynios tūkstantis, devyni šimtai rublių.“
Be padovanotų nuotraukų, dokumentų, ypač džiaugiamės trimis pagalvių užvalkalais ir paklode, kurie papuošti dailiai siuvinėtomis grafienės Hermancijos Sapiegaitės monogramomis. Tereikia padirbėti restauratoriams ir jomis galės gėrėtis muziejaus lankytojai.
Iš giminės istorijos
A. Kalpokas gimė 1883 m. Vilkolių kaime (Rokiškio r.) 12 brolių ir seserų šeimoje. Tėvai Klemensas Kalpokas, mama Viktorija Dovydėnaitė-Kalpokienė buvo paprasti valstiečiai. Augustas, matydamas sunkią šeimos dalią, paaugęs apie 1904 m. paliko namus ir išvyko dirbti bei gilinti virėjo žinių pas dvarininkus Komarus į Kurmenės dvarą (Bauskės r., Latvija). Ten susipažino su būsima žmona, taip pat kilusia iš gausios šeimos Sofija Slavinskaite (Slavinska). Šeima gyveno Rygoje, o giminės moterys buvo ištekėjusios už kilmingų, įtakingų vyrų: grafo Vorotinskio, Faberže dirbtuvių vyriausiojo menininko, simfoninio orkestro vadovo, todėl neatsitiktinai gražuolė Sofija buvo išsilavinusi, mokėjo net keletą užsienio kalbų. 1915 m. Rygoje Augustas ir Sofija susituokė. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, A. Kalpokas buvo mobilizuotas, jauna šeima atsidūrė Petrograde, Carskoje Selo. Čia Augustas įsidarbino imperatoriškosios ligoninės virėju, kur ne kartą lankėsi caro Nikolajaus II žmona su dukromis. Gyvendami Petrograde, 1916–1918 m. Kalpokai susilaukė pirmųjų dviejų dukrų – Janinos (Ninutės) ir Reginos (Renios). Augindama mergaites, Sofija padėjo badaujantiems, trūkstant maisto į produktus maišė net maltą žievę ir samanas. 1919-ųjų rugpjūtį šeima sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilkolių kaime, kur netrukus gimė sūnus Jonas. Turėdamas nemenką virėjo patirtį bei rekomendacijas iš Kurmenės dvaro, grafo J. Pšezdzieckio Augustas buvo priimtas virėju Rokiškio dvare. 1922 m. gimė dar viena dukrelė – Aleksandra (pašnekovės mama), artimųjų vadinama Olia, dar po ketverių – Marija (būsima mokytoja), o 1928-aisiais pasaulį išvydo paskutinis vaikas šeimoje – Leonas (vadinamas Lioniu). Beje, sūnus Jonas, kuris Rokiškio gimnazijoje baigė 11 klasių ir su klasės draugais 1940-aisiais pasitraukė į Lenkiją, vėliau Vokietiją, baigęs mokslus ir tapęs širdies chirurgu iki lemtingos autoavarijos dirbo ir gyveno Amerikoje.
Krašto muziejaus archyvo nuotr.
Laima SKARDŽIENĖ
Istorikė
Daugiau „Gimtajame…“
