Provincijoje gimęs ir augęs gėjus – apie savo gyvenimo revoliuciją

– Papasakok apie savo vaikystę. Ar jauteisi tada kažkuo kitoks?

– Tai, kad esame kitokie, mes sužinome ne pažindami patys save, o pirmiausia iš kitų. Mus atpažįsta todėl, kad mes laužome lyties normas, patys dar to nesuvokdami.

Mano geriausi draugai visada buvo merginos. Dauguma bendraamžių mane laikė mergišiumi. O išties atsiradus romantiškų pasiūlymų iš merginų, slėpdavausi po religingumu. Turėjau būrį draugų, vykdavau į keliones po Lietuvos kaimus ir miestelius. Buvau skautas, aktyvus krikščionis, keliaujantis į vienuolynus, dalyvaujantis dvasinėse rekolekcijose ir skaitantis religinę literatūrą.

Vaikystėje jaučiausi gan laimingas ir priimtas. Ir tik vėliau suvokiau, kad geriau būti nemėgstamam, negu mylimam už tai, kuo nesi. Tai tik pataikavimas kitiems žmonėms ir varginanti vaidyba, besimėtant tarp vaidmenų, kontroliuojant kiekvieną savo judesį ir balso toną.

Kiek vėliau pasinėriau į teatrą, dailės parodas ir rašydavau straipsnius į vietinį laikraštį, jaunimo skiltį. Jau tada gvildendavau socialiai jautrias temas ir nebijojau kalbėti apie savižudybių problematiką ar homoseksualumą. Net dabar stebiuosi, kaip tuomet laikraštis leido apie tai kalbėti. Mąstau, gal tiesiog redaktorė vangiai ir neatidžiai skaitė jaunų žurnalistų straipsnius.

Nežiūrint aktyvios veiklos, vis dėlto patyriau nemažai fizinio ir psichologinio smurto, patyčių. Nuoskaudas slėpdavau pas močiutę kaime, o vienišumą gydydavau įdomiais pokalbiais su vyresne karta. Kiekvienas žmogus nori būti priimtas kitų ir būti bendruomenės narys, todėl patyčias išgyvenantis jaunas žmogus, remiantis įvairiais sociologiniais tyrimais, gyvena trumpiau, nes jam tampa vis sunkiau išmokti mylėti save ir jaustis pilnaverčiu.

Homoseksualaus žmogaus gyvenimas yra gan vienišas ir sunkus. Tenka rinktis, ar būti tarp tų, kurie tau klijuoja psichinio ligonio etiketę, ar palikti juos, kol toks jų elgesys neiššaukė psichologinio sutrikimo, ir kurti savo šeimą,.

–  Kokio amžiaus būdamas supratai, kad esi homoseksualus?

– Į šį klausimą visada atsakau klausimu: „O kada Jūs supratote, kad Jums patinka vyrai?“ Išties sunkus klausimas, ar ne? Iš pradžių sunku suprasti tai, ko dar nepažįsti.

Esate turbūt girdėję, kad dalis žmonių, išgirdę tragišką žinią, pradžioje sustingsta, nereaguoja ar net pratrūksta juoku. Žmogaus smegenys yra unikalios tuo, kad mes kažkiek galime užblokuoti skausmą, pabėgti nuo savo jausmų, didelių problemų, nes nervų sistema kitaip sprogtų iš nuovargio. Kartais žmonės pasirenka dešimtmečius nepažinti savęs ir užgniaužti bet kokius jausmus lytinės tapatybės atžvilgiu.

Tai yra išties ėjimas prieš gamtą, nes to, kas duota gamtos, niekas neatims. Tai ignoruojant iš lėto žūsti iš vidaus. Tad nenuostabu, kad kartais didžiausi homofobai patys yra besislapstantys, savęs neišreiškę homoseksualai. Kai jautiesi kaltas dėl kažko, geriausias būdas tampa puolimas, kaltinant kitą tuo pačiu.

Nepasakyčiau, kad pats buvau labai priimantis kitus. Maniau, kad dauguma aplinkinių degs pragare, nes nėra tokie geri ir praktikuojantys krikščionys kaip aš.

Pirmą kartą įsimylėjau, dalyvaudamas krikščioniškoje savaitgalio stovykloje, rekolekcijose. Mano jausmus sužadino aktorius, rudaakis studentas. Nors meilė buvo be atsako ir be bandymo bent jau pasidalinti savo jausmais, ši patirtis buvo puiki pradžia link savęs pažinimo. Šis žmogus dabar yra žinomas aktorius, aktyviai kalbantis ir kuriantis krikščioniškomis temomis. Gal dėl pažinties su šiuo aktoriumi ir kilo mano meilė teatrui. Teatras – ne tik puiki priemonė išmokti vaidinti heteroseksualų vyrą, bet ir didelis malonumas. Plojanti publika sukuria iliuziją, kad esi mylimas ir priimtas, nors išties galbūt žmonės, nutuokdami apie tikrąjį mane, neplotų, o apsvaidytų akmenimis.

Prieš kokius šešis metus buvau grįžęs į Lietuvą atostogų ir gavau kvietimą į draugės spektaklį dramos teatre. Jis (mano pirmoji meilė) taip pat vaidino tame spektaklyje. Nemanau, kad jis mane pamena, bet po spektaklio atnešiau jam baltų gėlių. Tuomet tai mane privertė susimąstyti, kur gyvenimas būtų mane nuvedęs, atsisakius save pažinti. Tuo metu jau mokiausi menų Anglijos universitete, gyvenau su vaikinu iš Brazilijos, kuris, beje, taip pat rudaakis.

– Kiek žinau, gyvenai nedideliame miestelyje. Ar gyvenamoji vieta tau buvo iššūkis?

– Krikščionybė man tapo puikus ginklas numalšinti apkalbas ir kompensuoti savo dar pačiam nesuprantamas nuodėmes ir kitoniškumą. Jaučiausi kaip politikas, paviršutiniškai naudodamas religiją tam, kad išbalinčiau savo nešvarius marškinius.

Visuomenės nepriėmimas homoseksualų asmenį paverčia tokiu, kuris stengiasi viską daryti dėl kitų ir teikti prioritetą kitiems. Jis taip elgiasi, nes jaučia baimę, kad žmonės, susižinoję koks jis yra, gali atstumti, atsižadėti, todėl daro viską, kad turėtų daug kitų dorybių.

Kai valstybė, politikai, mokslo sistema ir net religija nuolat demonizuoja homoseksualų asmenį, tuomet jis yra linkęs savo tariamas nuodėmes kompensuoti kitais dalykais: noru visiems padėti, būti teisiu ir pilietišku, nors tokia nenuoširdi pagalba dažnai labiau pakenkia nei padeda. Nebuvau vakarėlių siela, nes buvau „teisuolis“, kuris paskubės pakelti numestą šiukšlę ar apskųsti kitą žmogų tam, kad nors šiek tiek gautų šiokių tokių pripažinimo karmos taškų. Kai jautiesi esąs vienas blogiausių, tuomet stengiesi pasirodyti, kad yra priešingai – esi prie geriausių.

– Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai parašei laišką savo buvusiai tikybos mokytojai… Primink, kas nutiko.

– Nuoskaudų nebeturiu, tai gal nenorėčiau apie tai daug kalbėti ir suteikti galios mokytojos homofobiškoms ir mizoginiškoms idėjoms. Ji iš dalies buvo teisi, sakydama, kad jaučiasi, jog aš ją naudoju kaip atpirkimo avį už apskritai visą patirtą homofobiją mokykloje. Kalta ne mokytoja, o sistema, kuri leidžia mokytojams diskriminuoti mokinius dėl seksualinės orientacijos ir lyties. Šioje istorijoje man įdomiausia yra tai, kad, pasirodžius straipsniui, sulaukiau daug žmonių palaikymo bei žinučių apie panašias situacijas mokyklose, ką esu patyręs pats.

Noriu patikinti, kad ėmiausi kalbėti apie patyčias mokykloje ne dėl to, ką pats patyriau prieš 12 metų, o sulaukęs žinučių iš mokinių, kad mokytoja netgi šiais laikais varo vaikus iš klasės, dalinasi radikaliais postais apie gėjus bei pasisako prieš moterų teises, o be to, visą šį požiūrį atsineša  į pamokas. Tada mokyklos vadovybė atliko apklausą ir nustatė, kad patyčių dėl seksualinės tapatybės nėra. Taip pat – kad tokių (LGBT+) mokinių mokymo įstaigoje kaip ir nėra, o jei jų nėra, tad nėra ir problemos. Kalbėjau tada su vienu mokytoju, kuris man atvirai pasakė, jog dauguma šios mokyklos pedagogų manęs nepalaiko, geriausiu atveju supranta 10-15 proc.

– Kas padėjo atsilaikyti ir nepalūžti?

– Jeigu trumpai, tai gamta ir mokslas. Man buvo įdomu gėlės ir laukiniai gyvūnai (paukščiai, voverės, sraigės), įvairūs sutikti žmonės, knygos ir filmai. Kas be ko, padėjo kūryba ir maži atradimai, kurie brandina ir keičia. Visgi nepalūžti reikia mokytis kasdien. Tai yra nuolatinis saviugdos procesas, mokymasis rūpintis ir mylėti save. Bet kokiam žmogui yra labai sunku mylėti ir priimti kitus, jei nemyli pats savęs.

– Ar apsisprendimą išvykti iš Lietuvos lėmė priklausymas LGBT+ bendruomenei?

– Taip, tai buvo pagrindinė priežastis. Lietuva didžiuojasi, tarp Europos valstybių būdama viena geriausių mokslo, verslo ir gyvenimo kokybės srityse, , tačiau vis dar turime įstatymus, diskriminuojančius LGBT bendruomenę ir vis dar nėra išspręstas nė vienas socialinės gerovės klausimas.

Man asmeniškai yra gėda dėl mano šalies, švenčiančios Nepriklausomybę ir laisvę jau daugiau nei 30 metų, bet neleidžiančios visiems piliečiams būti laisviems. Dėl to tie, kuriems nepavyko užgniaužti savo seksualumo, išvyko svetur, kur nors šiek tiek galima jaustis laisviau.

Sovietmečiu būti homoseksualiu buvo nusikaltimas. Dabartinėje Rusijoje tokie įstatymai vis dar galioja. Norime būti išsivysčiusia Vakarų pasaulio dalimi, bet nenorime atsikratyti sovietinio palikimo ir užtikrinti žmogaus teisių visiems piliečiams. Sovietinė ideologija  mus išmokė, kad esame nieko verti ir neturime tikėtis pozityvių pokyčių. Mūsų bendruomenė išmoko nesiskųsti ir kentėti, todėl, kai pamato kitą žmogų, kuris kovoja – supyksta.

Kol Vakaruose vyko žmogaus teisių protestai, vystėsi demokratija, Lietuva buvo okupuota. Praradome galimybę išvysti politiškai aktyvų individą, kuris nebijotų ginti savo teisių.

Tai, kad šitie mano žodžiai būtų publikuojami laikraštyje arba tai, kad Jūs galėtumėte būti žurnaliste, pasiimti atostogų, pabūti su šeima, yra ilgos ir didelės kovos pasekmė. Žmogaus teisės nėra padėtos ant lėkštutės. Tai kiekvienos kartos indėlis, nes teisės visada gali būti ir vėl atimtos, vos tik užsnūsime.

– Žinau, kad užsiimi kūryba. Kokioje meno srityje?

– Save pristatyčiau kaip menininką – aktyvistą. Naudoju įvairias vizualaus meno technikas, kurios priklauso nuo projekto ir idėjos. Mane domina 1970-ųjų feminisčių meno technikos bei idėjos. Pvz., asmeninio gyvenimo sugretinimas su politika ir tai, kaip tai įtakoja mus bei ekosistemas. Ateityje planuoju kurti meninius dokumentinius filmus. Dėl techninių kliūčių, trukdančių filmuoti, paskutinius metus esu paskyręs tiriamajai žurnalistikai Škotijoje. Praktiškai baigiu metus trukusį tyrimą apie benamių socialines problemas bei psichologinės sveikatos iššūkius.

– Gal turi patarimų, kaip turėtų keistis požiūris Lietuvoje į LGBT bendruomenę, kokių reikėtų žingsnių, kad tai įvyktų?

– Pokyčiai turėtų ateiti iš Lietuvos politikų. Jie turi būti pagrįsti įstatymais, suteikiant tas pačias teisines ir socialines garantijas LGBT+ bendruomenei. Įstatymas, apsaugantis nepilnamečius nuo neigiamos informacijos, mano nuomone, yra neadekvatus, kadangi naudojamas cenzūruoti viešą informaciją apie mūsų bendruomenei svarbius klausimus.

Didžiausi homoseksualų priešininkai yra religinė bendruomenė ir Šeimų maršo judėjimo dalyviai, kurių didžiausia koncentracija yra kaimai ir maži miesteliai. Nors esu homoseksualus, suprantu jų pyktį, nes pats esu kilęs iš provincijos ir buvau krikščionių bendruomenės narys. Šeimos gynėjų nepasitenkinimas valdžia ir ekonomine situacija yra pagrįstas, bet nukreiptas neteisinga linkme, kaltinant ne tuos asmenis, kurie nėra už tai atsakingi. Jau yra tapę klasika, kad didelė visuomenės dalis, bijodami valdžios, naudoja silpnesnę visuomenės dalį kaip ginklą pasiekti savo tikslams. Taip pat tai yra išsilavinimo spragų pasekmė, kaltinant gėjus už visas pasaulio problemas, kai tuo tarpu verslininkai ir valdžios elitas ploja rankomis, nes šūkaliojimai apie gėjus užgožia pagrindinę problemą, kad gyvenimas sostinėje ir mažame mieste skiriasi kaip diena ir naktis.

Gal ir sunkiai įgyvendinama, bet jeigu norime išties rimtų pokyčių, turėtume apskritai panaikinti kapitalizmo sistemą, kuri yra pastatyta ant gamtos naikinimo, seksizmo, homofobijos ir klasių nelygybės pamato. Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta aukštesniosios klasės, sostinėje gyvenančių, atvirų homoseksualų raginimai imtis pokyčių. Deja, retai tokie pokyčių siūlymai atspindi visų LGBT bendruomenės narių interesus. Dažnai neatsižvelgiama į mažesnių miestų LGBT gyventojų patirtis ir ekonominę padėtį. Galbūt Lietuvoje pasiturintis homoseksualus vyras gyvena gan gerai, bet mes vis dar mažai kalbame apie lesbietes, moters teises ar translyčius asmenis.

Kapitalizmo ideologija ir žmogaus teisės negali būti suderinamos. Pasisakyti, kad esi kapitalistas, reiškia prisidėti prie nelygybės ir klimato kaitos katastrofos pateisinimo tam, kad išreikštum tik save kaip individą, nepaisant gamtos ir platesnės bendruomenės gerbūvio.

Projektą iš dalies remia: