Kraštietė poetė Elena MEZGINAITĖ: „Žmonės man – viskas, aš be jų – niekas“

„Mes buvom, ir tiek“

Dvyliktoji Laibgalių dainų ir poezijos popietė buvo skirta kraštietei E. Mezginaitei atminti. Renginio pradžioje prie bibliotekos atidengta skulptūra. Poetės atminimą įamžinęs tautodailininkas Vidmantas Zakarka skulptūroje išdrožė kraštietės eilėraščio „Savaitė prieš mirtį“ iš rinkinio „Šaltas ginklas“ ketureilį: „Matyk, bet nesaugok / Savęs nuo lemties, / Mes buvom užaugę, / Mes buvom, ir tiek.“
Praėjo vienuolika metų, kai E. Mezginaitė iškeliavo anapilin. Kūrėjos mirtis keista ir netikėta. 2005 m. vasario 9 d. vykdama į Vilniuje vykusį Rašytojų sąjungos suvažiavimą E. Mezginaitė prasitarė: „Tikiuosi, šiame suvažiavime niekas nemirs.“ Mat kūrėja prisiminė prieš trejus metus suvažiavime staigią kolegos rašytojo Jurgio Kunčino mirtį… Tačiau jos žodžiams nebuvo lemta išsipildyti: poetė griuvo ant Rašytojų sąjungos pastato laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą. Buvo atliktos penkios sudėtingos operacijos, tačiau nukentėjusioji sąmonės neatgavo.

Lemties ženklas – laiptai

Medžio drožėjo V. Zakarkos skulptūroje kaip pagrindinis elementas pasirinktas kūrėjos lemties ženklas – besisukantys laiptai. „Elenos kūryba labai liūdna, daug juodų spalvų, mirties nuojautos. Tik trečioje poezijos knygoje radau posmą, įprasminantį jos gyvenimą… Virš laiptų išdrožta jos mėgstama knyga, paukštis, nuskraidinęs sielą, o viršūnėje – lino žiedas. Jis įprasmina ypač populiarią dainą „Baltas lino gyvenimas“, sukurtą pagal E. Mezginaitės eiles“, – susirinkusiesiems sakė medžio drožėjas.
O štai Jūžintų seniūnę Audronę Baltuškaitę ir kraštietę poetę E. Mezginaitę siejo naujausių knygų pristatymai, bendravimas su tuometine Rokiškio viešosios bibliotekos direktore Zita Jodeikiene, o Lietuvos  nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu – kova už šalies laisvę, aktyvus dalyvavimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veikloje. A. Baltuškaitė Laibgalių bibliotekai padovanojo nuotrauką, joje LPS 15 metų proga prie Lietuvos mokslų akademijos rūmų E. Mezginaitė įamžinta su poetu Justinu Marcinkevičiumi, Sąjūdžio atsakingąja sekretore Angonita Rupšyte.
Popietės dalyviai dalinosi  prisiminimais apie kraštietę, buvo skaitomos jos eilės. Jaunoji atlikėja iš Jūžintų Raminta Rimiškytė atliko E. Mezginaitės žodžiais sukurtą dainą „Mažam kalne“. Laibgalietės Aldona Balčiūnienė ir Vida Kurklietienė priminė dainą „Baltas lino gyvenimas“, kurią pagal E. Mezginaitės žodžius parašė kompozitorius Alvydas Jegelevičius. Gitaristė iš Laibgalių Ieva Krikštulytė su mama Vitalija Murnikiene atliko Laibgaliuose mėgstamą dainą apie gandrus. Pedagogė iš Laibgalių Dainora Mineikienė skaitė savo kūrybos eiles.

Sodyboje likę senosios bibliotekos daiktų

Laibgalių bibliotekininkė A. Balčiūnienė mėgino surasti poetės gimtų- Kraštietė poetė Elena MEZGINAITĖ: „Žmonės man – viskas, aš be jų – niekas“ Dalia ZIBOLIENĖ jų namų vietą Petriškių kaime. Deja, pro kaimą praūžė melioracija, nebeliko nei pastatų, nei sodybviečių, nei medžių, tik plynas laukas. Anot  bibliotekininkės, baigusi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją, 1960 m. E. Mezginaitė įsidarbino Laibgalių bibliotekoje. Tai buvo jos pirmoji darbo vieta. Biblioteką tuomet savo sodyboje buvo priglaudę Uršulė ir Matas Pautieniai. Dabar joje šeimininkauja sūnus Petras su žmona Janina. Šioje sodyboje sukaupta labai daug įvairiausių vertybių, kuria renka šeimininkų dukra Henrita ir žentas Vaclovas Kontrauskai. Gyvenamajame name dar išlikęs senosios bibliotekos stalas, spinta ir komoda, juose daiktus laikė E. Mezginaitė.

Suvaidinti gyvenimą

Laibgaliuose pirmą kartą E. Mezginaitės kūrybos vakaras buvo surengtas prieš 25-erius metus poetės penkiasdešimtmečio proga. 1999 m. poetė savo gimtąjį kraštą aplankė kartu su Panevėžio teatro aktore Genovaite Gustyte ir Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriumi Algimantu Galiniu. Jie parodė spektaklį „Suvaidinti gyvenimą…“ Šiam renginiui skirtame lankstinuke E. Mezginaitė buvo užrašiusi tokius žodžius: „Gimiau savo tėvų krašte netoli Rokiškio. Mokiausi iš senų žmonių, savo klaidų, knygų ir teatro. O galbūt daugiausia – iš gamtos, kuri visuomet teisi. Tačiau aukštaičių posakis „Gyveni, mokaisi ir durnas miršti“, be abejo, tinka ir man.“ O apie kūrybą, įtrauktą į programą „Suvaidinti gyvenimą“, ji rašė: „Suvaidinti gyvenimą – aukštą ir gryną kilimą. Tik nukritę žemyn nebemelžia kuklaus atleidimo, nes juos išperka laimė laimėt, kas nebuvo tau duota, nes juos aplenkė baimė – puikiųjų, aukštųjų Golgota.“
2000 m. į gimtąjį kraštą E. Mezginaitė atvyko kartu su kompozitoriumi Alvydu Jegelevičiumi ir pristatė savo naujai išleistą poezijos rinkinį „Šaltas ginklas“.

Sklido gera aura

Susitikimus organizavusi Laibgalių bibliotekininkė A. Balčiūnienė sakė esanti dėkinga likimui, leidusiam jai susitikti su poete. „Anksčiau teko ją stebėti iš tolo, o keletą kartų buvau greta ir galėjau iš arti pažvelgti į jos veidą, pamatyti jos geras akis. Joje nepastebėjau jokio išdidumo, vien tik gera aura sklido iš jos. Ji tokia paprasta, nuoširdi, trapi, viskuo patenkinta, netrokštanti jokio dėmesio, tiesiog ji – kuklumo įsikūnijimas, bent taip man pasirodė, net nepagalvotum, kad ji – įžymybė, poetė. Viešėdama Laibgaliuose ji prisipažino vengianti viešumos, scenos, o jaunystėje dažniau buvusi pagalbininkė, todėl nelabai į sceną ją kas leisdavo“, – prisiminimais su poezijos popietės dalyviais dalinosi bibliotekininkė A. Balčiūnienė. Po daugelio metų pertraukos Laibgaliuose ji susitiko savo jaunystės drauges Gintę Streikuvienę ir Genutę Seibutienę.

Dėkinga šiaurietiškam dangui ir miškams

Bibliotekininkė A. Balčiūnienė prisiminimuose apie 1999 m. balandžio 8 d. vykusį renginį rašo: „Ar pasivaidena buvusios svirties girgždėjimas, sunaikintų obelų žydėjimas? Praeitis mus vis traukia ir traukia pažvelgti atgal. Gal kaip į vaikystės šulinį, gal kaip į bauginančią praradimų angą.“ Sužinoję apie poetės atvykimą Laibgalių žmonės ruošėsi susitikimui, kvietė buvusias drauges, mokyklos mokytojus, mokinius. Kultūros namuose vykusiame renginyje poetė skaitė eiles, papasakojo apie žurnalistinį darbą, šeimą – dvi dukras, vyrą inžinierių, pirmąjį jos parašytų apžvalginių straipsnių kritiką.
Po spektaklio „Suvaidinti gyvenimą“ E. Mezginaitė padėkojo „šiaurietiškam Rokiškio dangui ir miškams“, kurie išmokė ją galvoti. Padėkojo seniesiems gimtojo kolūkio žmonėms, kurie savo elgesiu mokė taurumo, dažnai nepasiekiamo šiandieniniam inteligentui. Laibgaliuose ji džiaugėsi sutikusi pažįstamų žmonių, „radusi tuos pačius ir kartu laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus, brangų savo krašto žmonių būdą, išgirdusi ausiai mielą rokiškėnų šnektą“. Tąkart kreipdamasi į susirinkusius žmones E. Mezginaitė sakė: „Širdyje gera, kad negandų ir nepriteklių prislėgti žmonės randa laiko nuoširdžiai pabendrauti su manimi, pasiklausyti poezijos. Ir pačiam Rokiškyje jaučiuosi sava. Rokiškis – mano jaunystės kūrybinių polėkių miestas.“ Bibliotekininkei A. Balčiūnienei įsiminė ši poetės ištarta frazė: „Visada žinojau, kad žmonės man – viskas, o aš be jų – niekas.“