Juozas Zauka – knygnešys, lietuviškų vakarų rengėjas, režisierius bei aktyvus visuomenės veikėjas. Vieninteliam savo sūnui jis parašė žodžius, tapusius jo gyvenimo pagrindu: „Pažiūrėk pro langą į tas lelijas. Ir jas piktžolės apauga, jei nenuravėsi. Taigi, turėk visuomet tyrą bei gryną sąžinę. Daryk gerai ir iš to džiaukis. Kur eini, ką darai ir ką kalbi – vis mislyk, tai nepaklysi.“
Trumpa biografija
J. Zauka gimė 1862 m. vasario 23 d. Baisogaloje (Radviliškio r.) beturčių Vinco Zaukos ir Rozalijos Luksčiūtės šeimoje.
Iki 16 m. tarnavo pas ūkininkus, vėliau – pas Baisogalos kleboną Adolfą Daugėlą.
1880 m. išvyko į Sankt Peterburgą (tuomet Petrapilį).
1882 m. jam pavyko išsisukti nuo tarnybos carinėje kariuomenėje, tapo aktyviu spaudos platintoju, visą Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenę aprūpindavo draudžiama lietuviška spauda. Kartu su Kazimieru Būga leido slaptą laikraštėlį, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenei rengė lietuviškus vakarus, režisavo vaidinimus, buvo vienas iš Lietuvių savitarpės pašalpos draugijos steigėjų, „Tėvynės sargo“, „Apžvalgos“ ir „Rygos balso“ korespondentas.
1908 m. persikėlė į Kuršo Subatę, įsteigė chorą ir artistų būrelį.
1910 m. išrinktas Obelių kooperatyvo parduotuvės vedėju. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją.
1915 m. Sankt Peterburge išrinktas mažaturčių draugijos pirmininku, organizavo lietuvių grįžimą į Lietuvą.
1918 m. grįžo į Obelius, vėliau persikėlė į Subatę, kur dirbo vargonininku, zakristijonu.
Lietuvių gimnazijos direktoriaus padedamas, Subatėje įkūrė lietuvių pagrindinę mokyklą, kur pats mokytojavo, o nuo 1920 m. dirbo Norkūnėlių (Obelių valsč.) liaudies mokykloje.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įvertino J. Zaukos veiklą – 1931 m. skyrė jam 75 litų pensiją.
Mirė 1943 m. gruodžio 3 d., palaidotas Obelių kapinėse.
Pastebėjo gabų jaunuolį
J. Zauka gimė tik panaikinus baudžiavą neturtingoje šeimoje. Apie savo vaikystę jis prisiminimuose rašė: „Užėjo dveji blogi metai. Tai 1867 ir 1868. Mane tėveliai išsiųsdavo kalėdoti, o aš dar teturėjau 6 metus. Atsimenu, kai per sniegą sušalęs vakarop sau prašydavau nakvynės, o čia negreit gaudavau prisiprašyti, nes kiekvienas nenorėdavo valgydinti. Žmonės valgė pelus, lazdynų žirginius ir krito kaip lapai.“ Kiaulių ganymas užgrūdino vaiką, o piemens uždarbis buvo parama materialiai sunkiai gyvenančiai šeimai.
Rokiškio krašto muziejaus archyvo ir D. Zibolienės nuotr.
Vietinių davatkų porą žiemų pamokytas J. Zauka žiniomis pralenkė savo mokytojas. Jis išmoko skaityti, rašyti rusiškai ir lietuviškai, iš bendraamžių išsiskyrė gera muzikine klausa, mokėsi groti vargonais. Gabų jaunuolį pastebėjo Baisogalos klebonas A. Daugėla ir pakvietė tarnauti. Šioje klebonijoje rinkosi krašto šviesuoliai, užsukę knygnešiai atnešdavo lietuviškų leidinių.
Gabų jaunuolį prelatas Apolinaras Daugėla pakvietė į Sankt Peterburgą. Išvykęs jis bendravo su ten gyvenusiais lietuvybės puoselėtojais Kazimieru Būga, Augustu Voldemaru, Petru Matulioniu, susidomėjo lietuviškos spaudos platinimu.
Dalijama patikimiems asmenis
Knygnešio J. Zaukos biografiją ir šviečiamąją veiklą nagrinėjusi Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė publikacijoje „Gyvenimas, paskirtas Lietuvai“, spausdintoje kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“, rašė, jog „caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, laikraščiai bei knygos, spausdinami dažniausia Rytprūsiuose, į Lietuvą keliaudavo per Stokholmą, Helsinkį, Vyborgą, Peterburgą. Atkeliavusi į Peterburgą, lietuviška spauda buvo dalijama patikimiems asmenis. Labai aktyviai šiame darbe dalyvavo J. Zauka, Peterburgo katedrą, kurioje tarnavo, pavertęs slaptaviete. Spaudai slėpti tiko altoriai, bažnyčios bokštai, įvairios nišos, net klierikų rūbai.“
Knygelėje „Du žymiu darbuotoju Lietuvos spaudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliūpavičius“ rašoma: „Petrapylės (taip buvo vadinamas Sankt Peterburgas – aut. past.) visą lietuvių koloniją, kunigus ir klierikus aprūpindavo lietuviškais laikraščiais bei knygomis. Gautą literatūrą J. Zauka platino ne tik inteligentams. Aktyvūs skaitytojai buvo caro kariuomenėje tarnavę lietuviai, Peterburge gyvenę amatininkai ir darbininkai.“
Slėpė katedroje už altoriaus
Obelių bibliotekininkė Gražina Deksnienė, nagrinėdama kraštiečio biografiją, publikavusi straipsnį leidinyje „Rokiškio krašto knygnešiai“ aptiko tokią detalę: „Kai išėjo Maironio „Pavasario balsai“, tai Maironis, pats negalėdamas gauti knygos, kreipėsi į Zauką. Po kelių savaičių visas ryšulys „Pavasario balsų“ pasklido po Sankt Peterburgo inteligentus lietuvius. „Pavasario balsus“ nunešęs į akademiją, J. Zauka įteikė pačiam Maironiui.“
J. Zauka rašė į lietuviškus laikraščius, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto leidžiamame „Tėvynės sarge“ spausdino apžvalginius straipsnius apie Sankt Peterburge gyvenančius lietuvius, jų veiklą. Už draudžiamos literatūros platinimą jis buvo persekiojamas, todėl knygas, laikraščius slėpė katedroje už altoriaus, jos bokšte arba sienos tarpuose. Pasitaikydavo atvejų, jog knygų neberasdavo, nes pamiršdavo, kurioje angoje padėjo. Draudžiamus leidinius knygnešio aplinkos žmonės buvo sutarę vadinti vaisiais – obuoliais, slyvomis, kriaušėmis.
Bus daugiau
