Muzikos keliu – su armonikomis

„Kalta“ aplinka?

Atsitiktinumų gyvenime nebūna, viskas turi savo priežastį. Taip ir muzikavimo pradžia. Iš Panemunėlio kilęs G. Viduolis sako: „Ačiū Dievui, dar teko susiliesti su tikru kaimu, kuriame žmonės dainuodavo liaudies dainas, teko girdėti grojant armonika. Tai pirmas potyris. Nebuvo taip, kad skatino ar mokė vienas žmogus. Armonika buvo „dūšioje“, ji traukė. Grojau akordeonu. Muzikos mokyklos nelankiau. Panemunėlyje dirbo mokytojas Algis Bagdonas, jo vadovaujamame estradiniame ansamblyje man teko mušamieji. Bagdonas – pirmasis mokytojas, atvedęs į muziką. Paskui mokiausi Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas – aut. past.) ir norėjau tapti muzikos mokytoju.“

Vėliau jis susipažino su folkloro ansamblio „Gastauta“ įkūrėju A. Svidinsku ir pats pateko į šį ansamblį, kuriame, pasak Giedriaus, reikėjo groti armonika, tad pamokė pats Algirdas. Bet tuo metu pats armonikos dar neturėjo. Su tikrąja liaudies muzikos maniera susidūrė per ekspedicijas.  Giedrius skaičiuoja, kad „Gastautoje“ jis sukasi  daugiau nei 20 metų.

Tėčio ir sesers įtaka

Skemuose gyvenantis Mindaugas, kaip ir Giedrius, muzikos mokykloje mokslų nekrimto. Tačiau šeimoje buvo į ką lygiuotis – armonika grojo tėtis. Deja, dvylikamečio paauglio tai nedomino. Pasak Mindaugo, lyg ir „sarmata“ buvo griežti liaudies instrumentu.

Tačiau viskas apvirto, kai prieš trejus metus gavo armoniką dovanų. Tada ir pradėjo rimtai mokytis. „Bandžiau bandžiau ir ėmė sektis“, – nedaugžodžiauja Mindaugas. Į  „Gastautą“ maždaug prieš dvejus metus atvedė kiti keliai – jo mama ir šio ansamblio vadovė Nida Lungienė dirba vienoje darbovietėje. Mama paprašė, kad priimtų Mindaugą pasimokyti. Priimtas ir priprato, ir išmoko. „Tačiau ant kelio užvedė Vytautas. Jis turėjo kūrinių natas. Aš iš natų nelabai groju, todėl melodijas įsirašydavau į telefoną ir taip mokydavausi. Grodavau iš klausos. Kas ne taip, pataisydavo Giedrius“, – prisiminė Mindaugas.

Dabar armonikų turi net tris: dovanotą ir dvi paties pirktas. Dar muzikuoja jungtinėje Bajorų ir Skemų kaimų kapeloje įmantriu pavadinimu „Bajorskemis“, todėl trečiąją  įsigijo dėl tinkamos tonacijos. Pasak jo, pagrotą armoniką galima įsigyti už 300 eurų, naują – už 800. Patinka griežti ir polkas, ir valsus, ir maršus. Savarankiškai mokosi groti akordeonu, bet „juo ne taip limpa, kaip armonika“.

Vytautui muzikavimo pradžia susiklostė kiek kitaip. Jam knietėjo akordeonas, mat  sesuo lankė Rokiškio muzikos mokyklą. Jos pėdomis pasuko ir Vytautas. „Paskui į rankas atsitiktinai pakliuvo padovanota armonikėlė. Pamėginau, patiko labiau nei akordeonas. Taip ir liko“, – sako Vytautas, nors muzikos mokykloje teko mokytis pūsti ir saksofoną. Jis „Gastautoje“ groja apie trejus metus.

Kuo skiriasi grojimas iš natų ir iš klausos?

Giedrius turi mokinių, nes tuometėje Rokiškio kultūros mokykloje dėstė etnomuzikos specialistams – mokė groti armonika. Tačiau „Gastautoje“ savęs mokytoju nelaiko. Apskritai armoniką jis vadina įdomiu dalyku, nes senieji muzikantai muzikinio rašto nepažindavo, dažniausiai grodavo iš klausos, todėl melodijos ir įdomiai vystėsi. Muzikiniame rašte viskas tikslu, o grodamas iš klausos vienas pagražina, kitas prikuria. Kūrinys lyg ir tas pats, bet kiekvienas muzikantas jį skirtingai atlieka, savaip interpretuoja. Atsitinka taip, kad iš vieno kūrinio gimsta du.

Neskolinama

Giedrius ir Vytautas į redakciją pagroti atsinešė ne nuosavas, o „Gastautos“ armonikas „Čaika“, mat jos suderintos tarpusavyje. Pasak vyrų, įsigijus naują instrumentą, prie jo irgi tenka pratintis, gerokai paniurkyti. Tai jautrūs instrumentai. „Pypkė ir žmona neskolinami, taip pat ir armonika. Nebent geram draugui“, – ir visai rimtai, ir juokais sako Giedrius. Tai susiję su skirtingomis grojimo manieromis, mat kai kurie muzikantai armoniką tempia labai energingai, gali net suplėšyti… Armonikos dyla, jas remontuojančių meistrų mažėja. O ir meistras meistrui nelygu – kartais po jo prisilietimo esą nelabai galima pagroti. Visa laimė, kad, pasak Giedriaus, Rokiškyje turime tokius dalykus išmanantį gerą meistrą Antaną Dranevičių. Kitas rimtas meistras gyvena Birštone. Be to, armonikas, kaip ir kitus instrumentus, tenka derinti.

Armonikos atkeliavo į Lietuvą XIX a. viduryje. Smetonos laikais norint nusipirkti ją tekdavo parduoti karvę. Tokia buvo jos vertė.

Dabar norint įsigyti užtenka žvilgtelėti į internetą arba muzikos prekių parduotuvę. Populiariausios yra vokiškos ir rusiškos armonikos. Viena priežasčių – jos pigesnės. Itališkos – rimtos, kainuoja ir po keletą tūkstančių, bet pas mus nelabai paplitusios. Yra kolekcininkų, kurie šiuos instrumentus superka, suremontuoja, saugo, brangina. Yra „maklerių“, kurie pataisytas parduoda.

Nebesistebi

Armonikieriai nesiskundžia dėmesio stoka ar kreivais žvilgsniais, jų atliekama muzika priimtina tiek savame rate, tiek koncertuose. Giedrius pastebi, kad kai kas klaidingai įsivaizduoja, jog šiuo instrumentu įmanoma pagroti tik polką, valsą ir maršą. Ne vien folkloro ansamblyje besisukančio muzikanto nuomone, tai netiesa – armonika įmanoma groti ir grupės „Rondo“, ir kitų atlikėjų šiuolaikines dainas.  Šventėse jaunimas tuo nebesistebi, puikiai įsijungia į šokius ir žaidimus. Atgimimo pradžioje vyko folkloro atgimimas, po to susidomėjimas atslūgo, dabar viskas išsikristalizavo ir stojo į savas vietas – jaunimas puikiai priima armoniką.

Patvirtino amžiną tiesą – geriau pačiam dalyvauti

Ar folkloro ansamblio pasirodymuose dėvimi tautiniai kostiumai tarsi neatskiria koncertuojančiųjų nuo žiūrovų? Ar nesukuria supratimo, kad vieni privalo linksminti, o kiti tik žiūrėti ir klausytis?

Pasak Giedriaus, stebėti gerai, tačiau pilnatvė sukuriama, kai nebelieka atstumų, tad geriau dalyvauti pačiam, įsijungti į dainas ar ratelius. Malonumas ir grožis atsiskleidžia, kai atlieka polkas, tuomet atsiranda sąskambiai, vibracijos, kurios paliečia žmogaus vidų, jį išvalo. O klausytis yra visai kas kita. „Kaip ir muzikantams: kai susigroja, tai grožis ansambliškume“, – reziumavo pašnekovas.

Projektą iš dalies remia