Pasirinko armoniką ir nesigaili – jos muzika linksma

Liaudies muzika gamtoje ir iš gamtos

Kauno miesto muziejuje iki kovo 28 d. vyksta rokiškėnų Romualdo Kaminsko ir Genės Šimėnienės paroda „Išteku. 1900“. Tai unikali proga pasigrožėti kraštiečių darbais ir apžiūrėti muziejaus ekspoziciją, kuri skirta pažinti lietuvių liaudies muziką. Čia pristatomos dvi pagrindinės temos: kankliavimo tradicija įvairiuose Lietuvos regionuose ir piemenavimo bei sutartinių kultūra. Ekskursijos metu galima išbandyti interaktyviąją pramogą – sutartinių ir skudučių karaokę, klausytis muzikos įrašų, susipažinti su senąja Lietuvos kaimo muzikavimo tradicija ir šiuolaikine jos kryptimi – postfolkloru. Taip pat pamatyti Lietuvoje prigijusius instrumentus ir kai kuriuos iš jų pačiupinėti.

Folkloro ansambliuose dažniausiai grojama tradiciniais liaudies instrumentais, tokiais, kokiais ir anksčiau grodavo žmonės. Tautinio meno ansambliuose, kuriuose atliekama kompozitorių harmonizuota liaudies muzika, paprastai grojama patobulintais liaudies muzikos instrumentais. Instrumentai gaminami iš šiaudų, nendrių, žąsų plunksnų (birbynės), kiaulių kaulų (kaulo ūžynė), karvių ragų (birbynės ir trimitai), alksnio žievės (trimitai), beržo tošies, karklų, molio (švilpukai, skudučiai).

Lumzdelis, kaip ir švilpa bei švilpukas, – švilpiamasis muzikos instrumentas. Grojant juo garsas susidaro orui patekus į švilpiamąją angą. Lumzdelis skamba švelniau, o garsas yra lygesnis ir švaresnis, palyginti su birbyne.

Skudučiai gali būti ir iš netradicinių medžiagų, pvz., bambuko. Muzikos instrumentų meistras Albertas Martinaitis juos gamina net iš akmens.

Žinias pritaiko praktiškai

Septynerių Dominykas Kolosovas groja armonika ir lanko pirmąją muzikos mokyklos klasę. Jis – kūrybingas, drąsus vyrukas, puikiai tarmiškai deklamuoja „Runce Vadegočius“, kuria mįsles, pasakojimus, skaičiuotes…

– Dominykai, o kaip tu atėjai į muzikos mokyklą?

– Su darželio auklėtoja Inga Šablinskiene dalyvavau „Tramtatulio“ konkurse. Mokytojai Laimai tada iš karto patikau ir ji susirado mano mamą, kuri kažkada irgi mokėsi pas ją. Taip atsiradau muzikos mokykloje. Mano mama grojo akordeonu, močiutė – armonika. Gal todėl ir aš pasirinkau būtent ją, nors tiksliai nežinau. Rokiškyje nedaug kas bemoka griežti armonika, todėl aš ir noriu išmokti.

– Ko labiausiai lauki?

– Labiausiai laukiu, kada būsiu antrokas ir galėsiu pas mokytoją Laimą ateiti du kartus per savaitę.

– Ko dar išmokai per etnokultūros pamokas ?

– Sužinojau, kaip seniau žmonės per Kūčias burdavo. Visą Kūčių vakarą bandėme įvairius burtus su šeima – aš ištraukiau ilgiausią šiaudą, o iš vaško man iškapsėjo angelas. Sužinojęs, kad per Tris karalius šventinta kreida dera užrašyti K+M+B ten, ką nori palaminti, taip ir padariau – aprašinėjau visus daiktus savo kambaryje.

– O armoniką irgi paženklinai?

– Na, ne, armonikai papuošti pats pasidariau burbulus ir dabar ruošiamės jos krikštynoms.

Kaimynai nesiskundžia

Adrijus Idas – visada linksmas, patenkintas gyvenimu, tikras gamtos vaikas.​ ​​Adrijus užaugo apsuptas muzikos ir lietuvių liaudies tradicijų, nes giminėje paisoma kalendorinių švenčių​ papročių. ​Jo močiutė Stasė Idienė nuo mažens anūkui ne tik pasakoja apie tautos tradicijas, bet ir jas​ puoselėja, todėl papročius Adrijus išmano. Visus savaitgalius jis praleidžia kaime pas senelius, padeda dirbti ūkio darbus ir pramogauja, žvejoja, važinėja dviračiu.

– Adrijau, kodėl pasirinkai armoniką?

– Mūsų giminėje yra daug muzikalių žmonių, o aš pastebėjau, kad man labai smagu groti kitiems. Žinokit, armonika labai įdomus instrumentas, jos muzika – linksma. Mama, kilusi nuo Dusetų, mėgsta liaudišką muziką, einame žiūrėti įvairių kapelų pasirodymų.

– O akordeonu groti bandei?

– Bandžiau, bet visai kito stiliaus kūrinius. Man geriau armonika. Mielai groju polkas – kojos pačios kilnojasi.

– O yra kas nepatinka?

– Nepatinka groti valsus ir dainuoti.

– Ar kaimynai nesiskundžia, kai namie repetuoji?

– Tikrai ne, netgi atvirkščiai, kai susitinkame kieme ar laiptinėje, prašo, kad daugiau gročiau.

Salietiška tarme iš klausos

Pažinties su armonika pirmuosius žingsnius žengiantis Justas Tervydis iš Salų labai gerai mokosi, dalyvauja olimpiadose, bet unikalus dar ir tuo, kad kalba salietiška tarme, kokia tekalba trys žmonės – be Justo ir jo mamos, dar viena moteris. Berniukas moka keletą pasakojimų šia tarme, bet neparepetavęs savo talento neatskleidžia. Mokytoja Laima akcentuoja, kad jis mokosi groti kaip tikras liaudies muzikantas – iš klausos. Žiūri į mokytoją ir atkartoja.

– Justai, kodėl pasirinkai armoniką?

– Mano mama labai domisi liaudies muzika, mokėsi groti daugeliu instrumentų pas mokytoją Laimą, pasiūlė man pabandyti – patiko. Įtraukė. O tada mama nupirko iš karto dvi armonikas – A-DUR ir C-DUR tonacijų. Kartais susiginčijame, kuris kuria gros.

– Kuo skiriasi tos armonikos?

– Viena labiau tinka groti instrumentiniams kūriniams, kita – pritarti.

– Kokius kūrinius pats labiau mėgsti groti?

– Maršus, suktinius, polkas.

– Ko nemėgsti?

– Nemėgstu valsų, nes jie lėti. Šiuo instrumentu mėgstu groti linksmo charakterio kūrinius.

Armonika – dumplinis liežuvėlinis aerofoninis muzikos instrumentas. 1822 m. sukurta Berlyne F. Bušmano. Lietuvoje paplito XIX a. viduryje. 1853 m. armoniką mini Antanas Baranauskas, kuria pats ir mokėsi groti. XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos. Labiausiai paplitusios dviejų eilių Vienos, dar vadinamos konstantinka (diatoninė, būna 1–3 eilių, turi paruoštus mažoro ir minoro akordus) ir trijų eilių Peterburgo armonika (diatoninė, būna 2–4 eilių). Ištempiant ir suglaudžiant abiejų šių tipų armonikų dumples, garsų aukštis kinta. Griežiama solo, kaimo kapelose, ansambliuose.

Vikipedija

Lumzdeliai: kažkada grodavo piemenys, o dabar – Rokiškio muzikos mokyklos mokiniai

„Lumzdelis turi tik šešias skylutes, o jo išgaunami garsai gali atkartoti begalės paukštelių čiulbesį. Tai instrumentas, kuris telpa į delną, į kišenę ir į širdį. Lumzdelio atliekama melodija primena čiurlenantį upelį, skraidantį drugį, besišypsantį žmogų. Tai instrumentas sielai, gamtos vaizdams žadinti“, – įsitikinusi Laima Bieliūnienė, Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja.

Kanklės, lumzdelis ir istorija

Justina Keliuotytė groja lumzdeliu, geba kanklėmis pritarti giesmėms, domisi Lietuvos istorija ir puikiai piešia. „Nuo vaikystės labai mėgau piešti, bet trečioje klasėje atėjau į muzikos mokyklą ir užsikrėčiau muzika. Vis dėlto nuo 5 klasės pradėjau lankyti ir Dailės mokyklą“, – pasakoja Justina.

Labiausiai jai patinka lumzdeliai. „Kai nuobodžiauju, namuose pasiimu lumzdelį ir groju savo malonumui“, – sako mergina. „Juk taip atsirado tirliavimas – beganydami piemenys iš nuobodulio tirliuodavo“, – priduria mokytoja.

Justinai labai patinka tautinis kostiumas. Jis jai mieliausias ir gražiausias, beje, ir puikiai tinka.

Justinos mama groja akordeonu, o močiutės padeda anūkei ruoštis konkursams, mokytis papročių.​

Pamokų konkurencija

Goda Raugaitė įvaldžiusi kelis muzikos instrumentus, tarp jų – ir didžiąsias kankleles, mokosi groti ukulėle ir pritaria dainuodama. „Geriau pamokų neparuošiu, bet būtinai pagrosiu ir padainuosiu“, – sako mergina.

„Goda augo liaudiškos muzikos apsuptyje. Jos mama groja armonika, vadovauja keliems meno kolektyvams. Taigi Godai nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik ateiti mokytis į muzikos mokyklą,“ – pasakoja L. Bieliūnienė.

 „Lietuvių liaudies turtai labai dideli, neišsemiami ir, kol tėvai, giminės, mokytojai moka vaikus jais sudominti, kol vaikai turi „gyvą kaimą“, tol šis palikimas gyvuos ir bus išsaugotas. Smagu, kad vaikai neina lengviausiu populiarumo keliu, o sąmoningai renkasi sunkius, bet įdomius ir išskirtinius dalykus“, – džiaugiasi mokytoja Laima.

Lamzdelis (lumzdelis) – lietuvių liaudies pučiamasis muzikos instrumentas. Išilginės fleitos tipo. Gaminamas iš karklo, kartais iš medžio (uosio) kamieno. Senovėje lumzdeliu buvo grojama raliavimai, dainos, buvo pritariama šokiams.

Vikipedija

Aurika AURYLĖ

Projektą iš dalies remia