Etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė juokiasi: “Jei daugelis Kalėdų Senelio prašo ir to, ir kito, tai turbūt proto neprašo – o reikėtų. Išminties reikia, kad žmogus suvoktų, kur blizgučiai, o kur tikrosios vertybės.”
Su Gražina KADŽYTE kalbėjosi žurnalistė SVETA VITKIENĖ apie tai, kas su mumis ir mūsų namuose vyksta, kas dar bus ir kaip turėtų būti metų pabaigoje, besibaigiant adventui.
– Pačioje metų pabaigoje mes puošiame miestus, namus, stalus; statome egles, surengiame dovanų pirkimo maratoną, ieškome idėjų dvyliktam patiekalui, bet labai dažnai pamirštame, nežinome ar tingime galvoti apie tikrąją šių švenčių esmę…
– Kalėdų esmė ta, kad žmogus nuolat, kasmet gauna galimybę viltingai pažvelgti į ateitį ir atnaujinti savo gyvenimą. Mūsų protėviai, senieji baltai, dar prieš krikščionybės priėmimą tai siejo su Saulės grįžimu, o Saulę įsivaizdavo kaip elnią devyniaragį, atlekiantį ir atnešantį šviesą, žadančią šilumą, gerą derlių, būsimą gero gyvenimo galimybę. Vėliau, jau krikščioniškojoje tradicijoje, tai buvo susieta su Dieviškojo Kūdikėlio gimimu. Galima sakyti, kad tai yra metas, kai Senąjį Testamentą pakeičia Naujasis Testamentas ir žmonės pradeda gyventi pagal naujus įsakymus – ne pagal jėgos, o pagal meilės įsakymą. Dabar galime pajuokauti, kad vis dėlto kol kas gyvename pagal Senąjį Testamentą, naujojo neįsisąmoninome, nors jau pora tūkstančių metų kaip esame jį gavę. Tačiau žmonės savo gyvenime visada palieka vietos vilčiai ir galimybei tobulėti…
Plačiau – šeštadienio GR.
Sveta Vitkienė
