Velykos. Vėl (tūkstančių Nobelio premijų bus vertas žmogus, kada nors pristabdysiantis laiką). Krikščionims tai pergalė prieš mirtį. Žydams – išsivadavimas iš vergijos, daugeliui – tiesiog pavasaris ir… kažkokia šokoladinių kiškiukų, geltonų viščiukų, spalvotų kiaušinių šventė. O kas Velykos yra Jums?
Apsidairykite gatvėse – vargiai rasite bent vieną ženklą apie tikrąją Velykų reikšmę. „Parduotos Velykos“, žinoma, irgi gera tema šiam laikotarpiui, bet šįkart – ne apie tai.
Viena išmintingiausių moterų, šalia kurios man teko pabūti, kadaise pratino mane prie Biblijos. Pati ją atsiversdavo kiekvieną mielą dieną, o aš purčiausi – labai jau neįdomu, labai jau sudėtinga. Ji juokėsi: „Šita knyga – apie kiekvieno iš mūsų kelionę. Kol šito nesuprasi – neužaugsi.“ Iki šiol negaliu girtis užaugusi, bet kai kas aiškėja. Tai vieta, kur galiu rasti pamoką kiekvienam gyvenimo atvejui. Prieš Velykas Biblija mus moko drąsos, verčiančios keistis, skatinančios atgimti.
Buvo toks Nyderlandų renesanso flamandų dailininkas Piteris Breigelis. Po jo liko paveikslas „Kraštovaizdis su Ikaro kritimu“, man teko laimė jį matyti. Renesanso spalvų paveiksle – Kreta, žmonės, jūra, burės jūroje. Pačiame kamputyje – sunkiai įžiūrima balta koja, kyšanti iš vandens. Kritęs Ikaras. Greičiausiai dar gyvas, greičiausiai – bandantis išplaukti. Tik niekas nepadeda: žmonėms laivuose rūpi burėmis pagauti palankų vėją, žvejui – tik jo plūdė, piemuo spokso į varnas, artojas niūkina arklį. Ikaro paveiksle nėra, balta koja neįtikina, kad jis iš viso buvo. Kad ryžosi neįmanomam žygdarbiui, visiems laikams įamžino išsivadavimo iš vergystės idėją ir, padaręs vienintelę klaidą, pernelyg priartėjęs prie Saulės, krito kaip ir kilo – nepastebėtas. Noriu tikėti, kad jis spėjo pabūti laimingas, nes, nusprendęs kilti, nustojo būti vergu. Kad tai aplinkinius jaudina mažiausiai – ne Ikaro, o tų breigeliškų žmonių bėda…
Kodėl būtent dabar prisiminiau šitą paveikslą? Todėl, kad Breigelio Ikaro istorija iš esmės byloja tą patį, ką ir biblinė istorija apie žydų kelionę iš Egipto vergijos. Prisimenate Mozę? Dievo pakviestas Mozė, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti kviečiančiuoju, pats išėjo, kitus išsivedė – iš vergijos į pažadėtąją žemę. Visiškai nepažįstamą, pernelyg tolimą, pernelyg neaiškią, kad būtų drąsu dėl jos ilgam žengti į dykumą, bristi į jūrą, atsiverti suvokimui, kad iš vergovės – ir aplinkinės, ir vidinės – kokia įprasta ji bebūtų, reikia bėgti. Tam, kad galėtų gimti naujasis Aš, turi mirti senasis. Reikia uždaryti vienas duris, kad atsivertų kitos… Visa tai įprasta gamtoje – mirtis žiemą, atgimimas pavasarį. O žmogui reikia išmokti, kad kiekvienas iš mūsų, kaip tas viščiukas, turime prasilaužti pro lukštą (pasirinkimo, netikrumo, baimės, abejonių…), kad taptume tikresni. Štai kas man yra Velykos. Kaita iš baimių į drąsą, iš mirties į gimimą. Žmogaus kelio tikrumą liudijanti išlaisvinančios vidinės transformacijos šventė.
Mozė Sinajaus viršūnėje rado akmens luituose iškaltus Dešimt Dievo įsakymų. Kiekvienam iš mūsų, be jokios abejonės, supiltas savas Sinajus, mes irgi galime tikėtis nušvitimo, jei netingėsime užkopti. Kiekvienam iš mūsų netrūksta nei dykumų gundymų, nei kryžių, prie kurių kala gyvenimas. Spėju, kryžiai tam ir skirti, kad nužengtume tikresni ir daugiau žinodami. Tik prieš tai reikia pereiti savas dykumas, nepatikimais plunksnų sparnais pakilti į savo dangų – atsiverti permainai ir laimės bei laisvės vilčiai. Vilčiai atsikratyti ne tik svetimų tau parūpintos, bet ir paties susikurtos vergijos. Man atrodo, tai vienintelis prasmingas žmogaus kelionės tikslas. Mums kiek lengviau pasiekiamas, nes turime kelrodį, su juo lengviau apeiti Murakami paslaptingus šulinius, kurių gali išvengti tik tada, kai eini susikibęs…
Tebūna ši Išganytojo atgimimo šventė visų mūsų kaitos ir išsilaisvinimo laikas. Eikime pirmyn iš liūdesio į džiaugsmą, linkėdami vieni kitiems ramybės. Tik taip nyksta šviesmečiai, skiriantys mus vienas nuo kito. Ir mūsų „Aš“ – nuo to, koks esu, iki to, koks galėčiau būti…
Sveta Vitkienė
