Tingesni turistai paprastai renkasi rytinę Rodo pakrantę, kur paplūdimiai labiau smėlėti, Egėjo jūra mažiau banguota ir turizmo infrastruktūra su vandens pramogų parkais bei kitomis atrakcijomis labiau nuteikia sėsliam atostogavimui. Bet aš ne iš tų tingiųjų – rūpėjo ir po antikinius griuvėsius pasižvalgyti, ir po salą pakeliauti, jos gamtą bei istoriją apžiūrėti, tad pasirinkau vakarinę salos pakrantę, kur vėjai didesni, kur paplūdimiai iš žvyro ir smėlio, akmenuoti. Ją labiau pamėgo jėgos aitvarų, burlenčių ir kitokių pajūrio sportų entuziastai. Aš tais sportais neužsiimu, bet paplūdimyje ar, dar blogiau, prie viešbučio baseino kaip dalis atostogautojų, ilgai taip pat nesiruošiau drybsoti. Tad viešbutis nedideliame Teologo miestelyje už 15 kilometrų nuo salos sostinės Rodo ir apie 18 km nuo Turkijos krantų buvo pats tas. Ir jūra šalia, ir pakeliauti po salą galima. Tiesa, tikrasis Teologas yra koks kilometras į salos gilumą nuo pakrantės, palei kurią įsikūrę viešbučiai ir prekybos bei maitinimo taškai.
Gamta
Žaliuojančių pievų Rode neišvysi, nebent laistomas pieveles prie gyvenamųjų namų. Laukus išdegina kaitri saulė, kuri vasarą išdžiovina ir drėgnuoju metu čiurlenančias upes. Kai kurie krūmai bei medžiai žydi ir spalį, kiti šiuo metu nokina vaisius – granatus, citrinas, mandarinus, alyvuoges. Beje, pastarųjų nuo medžių skinti ir ragauti nuoširdžiai nerekomenduoju – pabandęs gerą pusdienį burnoje jutau niekuo nenuplaunamą aitrų kartumą. Užtat kitų vaisių, vietinių ir atvežtinių, jums dosnūs verslininkai atveš net į paplūdimį, kaip Palangoje legendinių karštų čeburekų ir šalto alaus.
Nedideliais atstumais keliaujantys pėsčiomis pakeliui gali rasti ir patogiai įrengtų poilsio vietų, kuriose galima bent vandens atsigerti. Tiesa, į tokius žygius leistis, bent jau karščiausiu metų laiku, reiktų labai atsargiai – spauda jau rašė apie ne vieną turistą, mirusį nuo perkaitimo ir dehidratacijos.
Graikai moka reklamuoti ir išnaudoti savo gamtos grožybes. Viena grasiausių Rodo gamtos atrakcijų – drugelių slėnis. Nors išgarsintų baltajuosčių meškučių spalio viduryje tame slėnyje jau nėra, turistų srautas vis dar nemenkas, o iškylautojai pereina ne tik apatine slėnio dalimi, garsėjančia šiomis peteliškėmis, bet ir užkopia į šalia esantį kalną, ant kurio įsikūręs vienuolynas, pakeliui grožėdamiesi siauručiu kalnų upeliu su jo kriokliais bei skaidriame vandenyje ir ant pakrantės akmenų ropinėjančiais nedidukais upiniais krabais. Beje, graikiškai žodis „peteliškės“ skamba panašiai kaip lietuviškai – „petaludes“.
Pernai Rodo saloje, ypač pietinėje jos dalyje, siautė dideli miškų ir pievų gaisrai. Jų pėdsakų, bent nuo pagrindinių kelių, jau nesimato, bet priešgaisrine apsauga susirūpinta stipriai. Vaikštant Drugelių slėniu palei visą taką matyti naujai pastatyti priešgaisriniai skydai.
Įspūdingas ir pietinis salos taškas, didžiulis Prasonisio paplūdimys, dėl ten vyraujančių palankių vėjų tapęs jėgos aitvarų, banglenčių, burlenčių mėgėjų rojumi. Šalia jo esanti Prasonisio sala sausuoju metų laiku tampa pusiasaliu, į kurį paprasta nužygiuoti smėlėtu paplūdimiu. Žingsniuodamas juo mačiau ir aptvertas vietas, kuriose kiaušinius sudėjo jūros vėžliai – vėjo ir bangų mėgėjai šiems gyvūnams netrukdo.
Griuvėsiai
Graikija man patinka ir dėl daugybės antikinių statinių liekanų. Paslaptingos ir nepaprastai žavios jų kolonos bei tūkstantmečius stovinčios pastatų liekanos žadina vaizduotę ir nepalieka abejingų nors kiek istorija besidominčių. Rode tokių antikinių griuvėsių irgi nemažai. Išlikę didžiųjų miestų – Rodo, Jalisio (Triantos) tvirtovės ant kalvų – akropoliai. Bet didžiausias ir didingiausias – Lindo akropolis. Nuo gretimos kalvos, ant kurios savo automobilius ir autobusus statosi atvykę turistai, jis atrodo ranka pasiekiamas, bet taip tik atrodo. Pirma turi nusileisti į slėnį, o jau iš jo siauromis senamiesčio gatvelėmis tarp tradiciškai baltų nedidelių pastatų, kurių pirmuose aukštuose beveik visur parduotuvėlės ir restoranėliai, kyli į aukštą kalvą, ant kurios stūkso didžiausias salos akropolis su Lindo Atėnės šventyklos liekanomis, romėnų šventyklos, skirtos imperatoriui Dioklecianui likučiais, pirmųjų krikščionybės amžiaus bažnyčios griuvėsiais, joanitų ordino pilies, turkų statytos tvirtovės sienomis. Kiekvienas amžius, visi užkariautojai paliko šios kalvos viršūnėje savo pėdsakus.
Daugiau „Gimtajame…“
