Danutė Daugėlienė pasidžiaugė, kad kursai bibliotekoje buvo naudingi, labai malonios bibliotekininkės. Jos pakonsultuoja ir dabar. Asmeninio archyvo nuotr.

– Dėl kokios priežasties pasirinkote lankyti kompiuterinio raštingumo kursus bibliotekoje, juk iš vaikų, anūkų ar pažįstamų taip pat galite sulaukti pagalbos bei pamokymų?

Danutė: – Pasitobulinti – geras dalykas, ypač vyresniems. Esu prašiusi ir sūnaus pagalbos. Jis greitai parodo, ir viskas. Kas žais su vyresniu žmogumi? Iš artimųjų niekas nedirbs su tavimi ir nerodys, o jei rodys, tai skubėdami, greitai. Mums to vieno parodymo neužtenka, reikia ir praktiškai, savo rankomis atkartoti. Kursai bibliotekoje buvo naudingi, labai malonios bibliotekininkės. Jei dabar ką nors primirštu ar nežinau, visada kreipiuosi, padeda.

Justina: – Dirbdama mokykloje, kolektyve pati pirmoji ėmiausi lankyti „Apple“ kursus. Jie vyko Panevėžyje. Iš pradžių su kolege net stebėjomės: negi pas mus, Pandėlyje, kada nors bus kompiuterių… Todėl iš pradžių net nelankiau tų kompiuterinių užsiėmimų, tik kursų pabaigoje visgi nuėjau (nes ką papasakosiu grįžusi?) ir sulaukiau kursus vedusių amerikiečių – vyro ir žmonos – pagyrimo, kad neblogai valdau kompiuterio pelę. Savarankiškai dirbti išmokau vėliau, su kitomis Pandėlio mokytojomis. Lankiau kursus Rokiškyje, Pandėlio gimnazijoje. Naudotis kompiuteriu pamokiau ir vyrą Joną. Jis pramoko tiek, kad net užsisakė internetu ir įsigijo motorinę valtį bei variklį. Jei ko trūksta, kažko nebežinau ar nesuprantu, einu klausti į biblioteką. Lankiau ir joje organizuotus kursus, jais visi liko labai patenkinti.

Nijolė: – Vasaras leidžiu vienkiemyje prie Pandėlio, aplinkui – plyni laukai, o artimiausi gyventojai ne ką tenutuokia apie internetą. Lieka biblioteka, į kurią labai dažnai važinėju. Ten paskaitau, pabendrauju, dalyvauju renginiuose.

– Kas yra didžiausias jūsų draugas naudojantis internetu: kompiuteris, išmanusis telefonas ar planšetė?

Danutė: – Išmanusis telefonas. Nuotraukas moku nusiųsti. Vyresnioji anūkė dirba Kauno vaikų dienos centre, kuris priklauso bažnyčiai. Naudodamasi internetu, aš palaikau su ją ryšį, seku jos darbą, „palaikinu“. Matau, kur ji su vaikučiais keliauja, ką veikia, kaip sausainius kepa… Man labai įdomu, kaip jai sekasi. Kitaip jos ir nematyčiau, nes karantinas. Net siuntinėlį prieš Kalėdas nuo jos gavau: įdėta sausainių, šokolado, „Carito“ žvakelė… Vienu kitu sakinėliu apsikeičiame su antra anūke. Telefone turėjau namų internetą, bet dabar ji dingęs… Reikėtų, kad išmanantis žmogus pažiūrėtų ir sutvarkytų… Tekstinių dokumentų neprisieina rašyti. Per kursus mus to mokė, jei labai prisireiktų, sugebėčiau. Jei reikėtų konsultacijos, nubėgčiau iki bibliotekos, man netoli. Įsijungiu feisbuką, „Messinger“ programą, paskaitinėju apie sveikatą, kartais peržiūriu patiekalų receptus… Vyras dažniausiai naudojasi kompiuteriu – žiūri „youtube“, jam įdomi informacija apie kitas šalis. Jis nelankė kompiuterinio raštingumo kursų, tačiau aš pripratinau prie technologijų.

Justina: – Pagrindiniai draugai yra du: išmanusis telefonas ir kompiuteris, bet išmaniajame man keblu įžiūrėti nuotraukas, video, todėl jungiuosi kompiuterį. Išmaniajame telefone yra ir daugiau trūkumų. Mane nerviškai veikia, kada negaliu rašyti be klaidų – nėra nei nosinių raidžių, nei taškų ant ė. Jei reikia ką nors rašyti, jungiuosi kompiuterį. Anksčiau internete netgi parašydavau komentarą, jeigu pamatydavau tokius tekstus, bet dabar sukandu dantis ir praleidžiu pro akis… Naudojuosi „Messenger“ programa. Prieš tris mėnesius tapau močiute, tai besispardantį anūkėlį Aleksą tik taip ir pamatau. Per Kūčias jungėmės „teletiltu“ Vilnius–Pandėly –Londonas (juokiasi – aut. past.). Vėliau dar Vilkaviškis prisidėjo.

Nijolė: – Šiuo metu didžiausias draugas – išmanusis telefonas, tačiau ruošiuosi įsigyti nešiojamąjį kompiuterį. Apskritai man internetas naudingas: jame skaitau spaudą, kitas žinias. „Messinger“ programa naudojuosi posilpniai. Turiu elektroninį paštą. Per kursus išmokė naudotis vaizdo programėle, bet nesinaudoju, tai primiršau. Kai nusipirksiu kompiuterį, mokysiuosi „kietai“. Reikia tobulėti.

– Galbūt naudojatės elektronine bankininkyste? Ar saugiai jaučiatės atlikdamos pinigines operacijas?

Danutė: – Nesinaudoju. Žinote, ne ten paspausiu, galiu sulaukti bėdos.

Justina: – Nesinaudoju, nes nepasitikiu pačia sistema. Stebiuosi, kaip mano amžiaus žmonės „durnai“ atiduoda savo pinigus sukčiams. Kitąkart ir pati ne vietoje galiu paspausti varnelę. Nepasitikiu elektronine bankininkyste ir su ja nedraugauju. Kaip sumoku mokesčius? Turiu spausdintuvą, man į elektroninį paštą atsiunčiama sąskaita už naudojimąsi internetu ir telefonu. Išsispausdinu ir susimoku terminale. Tai gera proga išeiti iš namų, pabendrauti (dabar trukdo karantinas). Daviau sau tokį pažadą: kol paeinu, tol mokėsiu pagal popierines sąskaitas.

Nijolė: – Ne, nepasitikiu ir kol kas nelendu į viešąją erdvę. Ir suklysti bijau, ir pati sistema man atrodo nepatikima. Aplinkui daug sukčių  (juokiasi – aut. past.). Ko gero, ir pačiuose bankuose visko yra… Ar teisingai galvoju, ar ne, nežinau, bet kol kas taip… Kiek liko sąskaitoje, pasižiūriu bankomate, kai kortele imu pinigų. Gal ateityje pasikeisiu, juk dabar XXI a., o ne XX vidurys.

– Elektronine bankininkyste nesinaudojate, tačiau, prekes įsigyjant internetu, už jas galima sumokėti ir kitais būdais – kortele, grynaisiais. Ar apsiperkate internetu?

Danutė: – Ne, nenorėčiau apsipirkti internetu, nors ir yra daugiau apmokėjimo variantų. Jei reikėtų, galėčiau. Bet man daiktų nereikia. Kaip jį apžiūrėti? Be to, mano nebe tas amžius, kad pulčiau pirkti, pavyzdžiui, drabužius.

Justina: – Nieko nesu pirkusi ir nesiruošiu įsigyti. Į senatvę pasidariau konservatyvi ir labai nedaug perku.

Nijolė: – Esu senamadiška, man svarbu prekę pamatyti, pačiupinėti, susimokėti grynaisiais arba kortele. Drabužių turiu, baldų turiu, nieko atsisiųsti nereikia.

– Kokia spauda labiau pasitikite – internetine ar gyvu laikraščiu? Ką žinote apie melagienas, t. y. sąmoningą melą?

Danutė: – Galbūt vienodai pasitikiu… Pavyzdžiui, žiūriu televiziją, ten praneša naujienas, tą patį skaitau ir internete, ir laikraščiuose. Toks jau mano charakteris – pasitikėti viskuo.

Justina: – Su vyru turime kompiuterį, išmaniuosius telefonus, peržiūrime, ką rašo pagrindiniai portalai, bet gyvą laikraštį vis tiek rūpi pačiupinėti. Todėl prenumeruojame laikraščių, tarp jų ir „Gimtąjį…“, perkame žurnalų, kryžiažodžių knygelių. Apie melagienas girdėjau. Man labai patinka žodis „melagiena“. Tiesmukai nesinori įvardyti, kad parašyta melagystė, tai pavadini melagiena… Tiesiog nujaučiu, kur nesąmonė parašyta.

Nijolė: – Skaityti reikia abi – ir internetinę, ir gyvą spaudą. Kad atpažintum melagienas, privalai turėti šeštąjį pojūtį bei žinių. Internete visko prirašo ir apie mediciną, ir politiką – kaip kam šviečia, taip ir parašo, niekas to nedraudžia. Galbūt „popierinėje“ mažiau melagienų.

– Paklaidžiojus po internetinius portalus matyti, kad kai kurie straipsniai susilaukia tūkstantinių komentarų. Ar dažnai kyla noras sureaguoti ir prisijungti prie komentatorių gretų? O gal komentavimą laikote tuščiu dalyku, laiko švaistymu?

Danutė: – Kyla noras, bet nuo komentarų susilaikau, nes mes nieko nepakeisime. Kam rūpi mūsų nuomonė? Be to, man atrodo, kad žmogus pats savęs negerbia, jei labai piktai komentuoja. Tai  nepagarba sau, juk dažnu atveju viešoje erdvėje išlieka pavardė.

Justina: – Paskaitinėju komentarus po straipsniais. Kartais dėl to skaitymo iš manęs pasijuokiama, kad surinkinėju „pletkus“. Tačiau man įdomu, ką vienu ar kitu klausimu kalba liaudis. Pati  komentarų rašyti nesiimu.

Nijolė: – Į komentarus dažniausiai nekreipiu dėmesio, nebent jie būtų labai įdomaus straipsnio. Kitais atvejais tai tuščias reikalas. Ne, nepasiduodu tai srovei.

– Galbūt besimokant, beklaidžiojant interneto platybėmis pasitaikė linksmų nutikimų, kuriozų?

Justina: – Baigus kompiuterinio raštingumo seminarą Rokiškyje, reikėjo laikyti įskaitą, kad gaučiau pažymėjimą. Įskaita. Sėdime prie kompiuterių. Kad atsisiųsčiau klausimus, reikia suvesti slaptažodį. Aš jį užmiršau (kažkur buvau užsirašiusi). Įrašau vieną – neduoda klausimų. Įrašau kitą – irgi neduoda. Griebiausi paskutinės vilties – telefonu skambinau kolegei, gal ji pamena mano slaptažodį… Taip ir grįžau namo nelaikiusi įskaitos. Kitą kartą teko važiuoti vienai ir laikyti. Nuo to karto slaptažodį atsimenu.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia:

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: