– Kodėl ir kada pradėjote rūšiuoti šiukšles?
– Tiksliai nepamenu, tačiau įstrigęs vienas momentas, kai pirmą kartą nuvykau į Austriją slidinėti, apartamentuose, virtuvėje prie sienos (virtuvė nebuvo didelė), buvo pristatyta daugybė nedidelių kibirėlių su skirtingais užrašais šiukšlėms rūšiuoti. Lietuvoje to dar tikrai nebuvo, o ir dabar ne visur yra.
– Kas jus motyvuoja?
– Motyvuoja socialinė atsakomybė, kokį pasaulį ir gamtą paliksime savo vaikams. Nepritariu požiūriui, jog po manęs – nors ir tvanas. žmonės atsigręžia į tam tikras vertybes, jaučia atsakomybę už tai, kuo ir kaip gyvena. Dar vienas svarbus aspektas – organizacijų socialinė atsakomybė. Tai mane džiugina. Daugėja prosumerių – profesionalių vartotojų, kurie neperka aklai, bet renkasi atsakingai kokybiškus produktus ir ieško apie juos kuo daugiau informacijos. Manau, toks vartotojų požiūris skatins įmones permąstyti savo vertybes, gamybinius procesus, kurie susiję su mažesniu poveikiu aplinkai, skatinimu rinktis gamtai „draugiškus“ produktus ir prisidės prie taršos mažinimo, aplinkos saugojimo. Taip ir šiukšlių rūšiavimas. Tačiau, kaip ir minėjau, reikia pradėti atsižvelgti tai, kokį produktą ar kokią pakuotę renkamės, o paskui, kaip su ja elgiamės.
– Vieni sako, kad rūšiavimas užima daug laiko ir vietos namuose. Ar tikrai?
– Kadaise Austrijoje pamatyti „kibirėliai“ nesukėlė jokio diskomforto. Manau, tai tik įpratimo klausimas. Vaikams rūšiavimą galima paversti savotišku žaidimu ir pavadinti „edukacija“, pasakoti, kodėl tai darome. Galiausiai vaikai patys apie tai pradeda kalbėti ir rūšiuoti jiems tampa įprasta, kaip valytis dantis ar pasikloti lovą.
– Ar tenka dalyvauti švaros akcijose? O galbūt eidama su šeima į mišką pasivaikščioti pasiimate ir šiukšlių maišą?
– Masinėse akcijoje dalyvauti neteko, o jeigu eidama kur pamatau besimėtantį popierėlį, visuomet jį pakeliu ir išmetu. Tą uoliai daro ir vaikai – jei galėtų, visas šiukšles surinktų ir išmestų. Tą darydami, kas kartą paaiškina, kad šiukšlinti negalima. Džiugu, kad būtent tokį požiūrį akcentuoja ir darželiai. Tai sustiprina pareigos ir atsakomybės jausmą nuo pat mažens.
Į gamtą, miškus dažnai vykstame, tačiau maišų nesinešame, nepastebėjome ir poreikio, kad būtų ko nors primėtyta. Socialiniuose tinkluose yra tekę matyti neatsakingai išmestų šiukšlių krūvų nuotraukų. Ypač dukroms patiktų dalyvauti tokioje akcijoje. Juk kiekvienas geras darbas prideda karmos taškų ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokioje aplinkoje gyvename.
– Šiukšlių rūšiavimas nesvetimas ir jūsų dukroms. Ar greitai mažametės perprato „rūšiavimo sistemą“, ar tai joms įdomu?
– Manau, kad supratimas apie rūšiavimą atsirado darželyje. Tuo labai džiaugiuosi, nes kartais tėvams ne visuomet pavyksta įtikinti ar paaiškinti, šiuo atveju buvo labai paprasta tą padaryti. Kai vaikai neša ką nors išmesti, jie visuomet tai daro garsiai, kad žinotų visi namai. Tuomet kalbos lieka kalbomis, o mes jungiame „Youtube“ kanalą, kuriame yra didžiausių pasaulio sąvartynų video, pasakojimų apie tai, kaip užterštas vandenynas ir kokį poveikį tai daro gyvūnijai. Labai paveiki priemonė, kartais – net sukrečianti. Dokumentikos apie įvairius procesus, vykstančius gamtoje, randame ir „Netflix“ kanale. Tuo pačiu nušaunu du zuikius – laiką prie televizoriaus praleidžiame naudingai ir įdomiai. Ir tai jokia prievolė vaikams – apie tai jos vis žiūrėtų. Rūšiuoti vaikams smagu, manau, dukros į šį procesą žvelgia dvejopai – kaip į pramogą ir kaip į atsakingą darbą būtent dėl peržiūrėtų video šia tema.
– Ką apie šiukšlinimą ir jų rūšiavimo galvoja jūsų dukros?
– Didžiausias blogis, jų manymu, yra plastikas, kuris kenkia gyvūnėliams.
Brigita (7 m.): – Rūšiuoti reikia todėl, kad žemė galėtų lengviau kvėpuoti. Į geltoną kibirėlį mes metame plastiką, kitur dedame popierių, stiklą. Blogiausia yra plastikas, nes jį gali suvalgyti gyvūnai ir tada jie miršta. Plastikas kenkia gyvūnams, žuvytėms. Negalima šiukšlinti todėl, kad užteršime planetą.
Rugilė (5 m.): – Kai žmonės šiukšlina, jie elgiasi blogai. Reikia šiukšles paimti nuo žemės ir išmesti į konteinerį arba įsidėti į kišenę ir išmesti namuose. Rūšiuoti reikia, nes gyvūnėliai gali praryti plastiką ir numirti. Šiukšles reikia dėti į skirtingus spalvotus konteinerius. Jie skirti skirtingoms šiukšlėms.
– Kodėl paskatintumėte ir kitus rūšiuoti?
– Rūšiuodami mes tausojame išteklius ir energiją ir prisidedame prie kovos su klimato atšilimu. Juk visi norime gyventi švaresnėje aplinkoje. Kaip minėjo vaikai, rūšiuoti reikia ir dėl to, kad išsaugotume gamtą ir gyvūniją. Manau, vaikai – viena imliausių visuomenės grupių – jie ima pavyzdį iš mūsų, jų nuostatos ir vertybės dar tik formuojasi. Tačiau mokant rūšiuoti reikėtų kalbėti ir apie atsakingą vartojimą. Iš patirties galiu pasakyti, šiuo klausimu galima ir reikia su jais kalbėtis. Būtina pasitelkti vizualias priemones, nes teoriškai gali daug kalbėti, bet kai išvystame savo akimis, ateina tikrasis supratimas ir pažinimas.
Projektą iš dalies remia:
o ką mažamečiai galvoja apie medžių kirtimą?
Tie patys kalbinami veidai laikraštyje pabodo.