Sumanymą lydėjo lėšų stygiaus karuselė
Sumanymas statyti paminklą kilo likusiems gyviems rezistentams ir žuvusiųjų artimiesiems. Jie Vilniuje surado kraštietį Danielių Gužą, o šis pasiūlė darbo imtis skulptoriui Kazimierui Kisieliui. Idėja pradėta įgyvendinti 1989 m.
Lėšas statybai rinko Vanda Mikėnienė, Antanas Bičiūnas, Lionginas Povilonis ir Danielius Gužas. Pinigai buvo renkami pagal sąrašus bei atidarytos sąskaitos bankuose. Aukojo vietiniai, aplinkiniai kolūkiai, žuvusiųjų giminaičiai, išeivijos lietuviai ir kiti.
Tačiau per keletą pinigų reformų (rublius keitė „vagnorėliai“, o juos – litai) surinkta suma smarkiai nuvertėjo, todėl stojo finansavimas. Sustodavo ir darbai. Paminklo baigimo datą menininkas atidėliojo net keletą kartų. Paminklo statybų organizatoriai netgi svarstė galimybę paimti iš skulptoriaus darbą ir jį atiduoti kitam pabaigti. Rajono spauda Panemunio „Angelą“ įvardijo kaip ilgiausiai kuriamą Rokiškio krašto paminklą. Panemuniečiai vadino amžiaus statyba. Užsitęsusios statybos reikalus pastebėjo ir respublikinė spauda.
Pritrūkus pinigų, ieškoti finansinės paramos Vyriausybėje buvo įtraukti Seimo nariai Antanas Stasiškis, Petras Šalčius. Paminklo statybomis rūpinosi rajono paminklosaugininkai ir paminklo užsakovai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Trūkstamų lėšų skyrė Vyriausybė, finansuota ir iš valstybės rezervo fondo.
Visų bendras reikalas
Paminklo statybos tapo ne tik panemuniečių, bet ir rajono bei šalies valdžios rūpesčiu. Pasidarė svarbu ne tik kaip nors pabaigti jo kūrimą, bet ir iškilmingai atidengti.
2000 m. lapkričio mėnesio Rokiškio rajono mero Vidmanto Kanopos potvarkiu netgi buvo sudaryta organizacinė komisija, kuriai pavesta rūpintis paminklo užbaigimu ir atidengimo ceremonija. Komisijos pirmininku paskirtas šviesios atminties Gediminas Matiekus, tuo metu dirbęs mero pavaduotoju. Į komisiją įrašyti rajono Architektūros ir urbanistikos tarnybos vadovė Danguolė Dagienė, Kultūros tarnybos vadovas Petras Blaževičius, Rokiškio miškų urėdijos urėdas Rimantas Kapušinskas, paminklo kūrimo iniciatoriai – Danielius Gužas (žuvusių partizanų Vytauto ir Boleslovo Gužų brolis), Vanda Mikėnienė (žuvusių partizanų sesuo), Alfonsas Varanauskas (buvęs partizanas), Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius, paminklo kūrimo kuratorius Petras Šalčius, Panemunio kraštiečių draugijos vadovas Alfonsas Šmagorius.
Atidengė tik po trylikos metų
Paminklas „Angelas“, skirtas žuvusiems partizanams, kilusiems iš Panemunio krašto, labai iškilmingai atidengtas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Paminklą atidengė kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Buvo surengta konferencija „Ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai 1944–1954 m.“ Joje bei atidengimo iškilmėse dalyvavo garbingi svečiai – Seimo nariai Vytautas Landsbergis, Rasa Juknevičienė, Antanas Stasiškis, Jonas Korenka, Vytautas Saulis, Krašto apsaugos viceministras, pulkininkas Jonas Gečas, monsinjoras, disidentas Alfonsas Svarinskas, pirmoji ponia Alma Adamkienė ir kiti. Atidengiant paminklą buvo perskaityti Respublikos Prezidento Rolando Pakso ir ministro pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko sveikinimo laiškai.
Baltą granitą pakeitė metalu
Per trylika metų keitėsi paminklo projektas. Pagal pirminį variantą, turėjo suplazdėti baltas, mažesnis, iš granito sukurtas angelas. Paskui nuspręsta keisti technologijas ir jį daryti iš nerūdijančio metalo, taigi angelas projekte ūgtelėjo. Galutiniame variante jo aukštis 5 metrai, o atstumas tarp jo išskleistų sparnų – 8 metrai.
Projekto autorius Arūnas Eduardas Paslaitis. Paminklą statė ir aplinką tvarkė AB „Skadas“, prisidėjo Panemunio kolūkis.
Kai kas ne pagal planą
Visgi K. Kisielis pripažino, kad sumanymas ne visai pavyko. Trūko pinigų iškalti Vyčio kryžiams, ant jų būtų buvusios parašytos žuvusiųjų pavardės, slapyvardžiai, žuvimo metai. Pamatęs paminklo vietą, kūrėjas turėjo priekaištų. Jam nepatiko savivaldybės lėšomis išlietas postamentas ir akmenų grindinys prie paminklo. Pastačius „Angelą“, per siūles išlindo rūdys, jas teko valyti.
Sumanymas užrašyti žuvusiųjų pavardes, gimimo ir mirties datas įgyvendintas praėjus dešimčiai metų. 2013 m. rugpjūčio 17 d., minint „Angelo“ dešimtmetį, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino keturias marmurines žuvusių partizanų atminimo įamžinimo lentas.
Pasiekė gyvenimo tikslą
Nepaisant visų kūrimo peripetijų ir netgi abejonių, bendras rezultatas pateisino lūkesčius. Pasak kai kurių panemuniečių, paminklas užbaigtas tik patrioto, buvusio partizano A. Varanausko užsispyrimo dėka. Jis dešimtis kartų važiavo į Vilnių, varstė K. Kisielio dirbtuvių ir valdžios vyrų kabinetų duris. „Angelą“ laikė savo gyvenimo tikslu ir sulaukė jo atidengimo iškilmių.
Traukos ir pagarbos objektas
Aukštaitijoje „Angelas“ tituluojamas pagrindiniu paminklu, skirtu laisvės kovotojams atminti. Jo papėdėje vyksta rajono bei Pandėlio seniūnijos, Pandėlio gimnazijos ir Panemunio kaimo bendruomenės renginiai, susiję su kovų už laisvę istorija. Monumentas įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą, kurį skelbia Rokiškio turizmo informacijos centras. Dėl to paminklas tapo ir turistų traukos objektu.
Paminklas atkreipia pravažiuojančiųjų dėmesį. Minint žymias datas, prieš Vėlines ir per jas „Angelą“ aplanko nemažai žmonių – jo papėdėje sužiba žvakelės, padedamos gėlių puokštės. Pavienių žvakelių bei gėlių žiedų čia pamatysi ir eilinėmis dienomis, kai to daryti neįpareigoja magiški žodžiai „akcija“ ar „projektas“. Vadinasi, visuomenei tai svarbu. Svarbu stabtelėti, pagerbti, prisiminti.
Tęsia vietiniai
Istorijos išsaugojimu bei paminklu rūpinosi ir tebesirūpina ne vien tie, kurių pavardės surašytos publikacijoje. Sunku išvardinti visus, kurie per trylika statybos metų ir dvi dešimtis paminklo metų prisidėjo darbu ar tiesiog rinkdami, fiksuodami informaciją, įvykius, organizuodami renginius.
Viena tokių – Pandėlio seniūnija. Iki 2020 m. rudens tamsiu paros metu „Angelas“ skendėdavo tamsoje, atsitiktinė šviesa atklysdavo nebent iš kitoje kelio pusėje esančių gyvenamųjų namų. Mintis apšviesti paminklą kilo Pandėlio seniūnui Algirdui Kuliui ir jo pavaduotojui, Panemunyje gyvenančiam Andriui Palivonui. Apšvietimo darbai atlikti seniūnijos lėšomis, elektros kaštai taip pat gula ant jos pečių. Teritoriją aplinkui paminklą irgi prižiūri seniūnija. Šįmet, artėjant „Angelo“ dvidešimtmečiui, monumentą teko „nuprausti“. Bandyta ieškoti paslaugos teikėjų, bet jie, anot seniūno A. Kulio, užsiprašė pernelyg didelės sumos. Tuomet, įsigijus aukšto slėgio įrenginį, pasikvietus į pagalbą ūkininkus ir panaudojus šie tiek cheminių priemonių, paminklą nuvalė seniūnijos darbininkai.
„Angelo“ dvidešimtąsias metines organizuoja šio krašto žmonės ir Pandėlio seniūnija. Norėdama gauti lėšų, Panemunio kaimo bendruomenė (vad. Vitalija Pivoriūnienė) rašė projektą, prie kurio prisidėjo partneriai – Pandėlio UDC. Didelę dalį organizacinių darbų atliko J. Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filialo bibliotekininkė Elena Baronienė.
Jei žiūrėtume tik formaliai…
Pokario partizanų kovos – vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. 1944 m. gruodžio 12 d. Panemunio (Pandėlio sen.) puolimas – Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų operacija, kurioje dalyvavo apie 300 partizanų iš Biržų, Rokiškio ir Panevėžio apskričių. Jam vadovavo Kazimieras Kalpokas. Partizanai užėmė Panemunio miestelį, likvidavo tarybinį partinį aktyvą ir taip buvo pasiekta trumpa pergalė. Maždaug po paros atvykęs okupantų garnizonas privertė partizanus pasitraukti. Tuo kartu žuvo tik keli partizanai. Tačiau visais pokario metais žuvo daugiau kaip 100 valsčiaus laisvės kovotojų. Durpynėlyje, esančiame už paminklo, buvo užkasami žuvusių ir nukankintų partizanų kūnai.
„Panemunio krašte išliko tų dienų atgarsiai ir gyva visuomeninė iniciatyva, – akcentavo Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas. – Ir kitur atsiranda visuomenininkų, kurie galbūt semiasi patirties iš „Angelo“ statytojų. Pavyzdžiui, taip iškilo didžiavyriams skirtas paminklas Čedasuose. Jei žiūrėtume tik formaliai, ar pastatytume tokius paminklus?“
Projektą iš dalies remia:
