Grynuoliai
Linai traukiasi iš mūsų laukų ir tradicijų, papročių. Jų vietą užima kanapės. Tai bene vienintelė pesimistinė mintis, išsakyta rudens lino darbų kultūrinėje-edukacinėje šventėje „Lino mūka“. Ji tradiciškai vyko Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje, aukštaitiškoje sodyboje. Tai puikus pavyzdys, kai asmeninė iniciatyva išauga iki tokio lygio, kai dalyvauti ir pasveikinti atvažiuoja net kaimyninio rajono ūkininkai, apie šventę žino panevėžiečiai ir tolimesni kaimynai. Stebina ir tai, jog žmones čia traukia ne komercija, o grynas jausmas, šiek tiek teatralizuotas, bet savitas ir nepakartojamas linų rovimas ir jų apdirbimo priminimas.
Tuos linus kasmet šeimininkas sėja ir prižiūri ne kam kitam, o šventei, jos lankytojams. Šįmet, kai gamta vietomis suguldė javus, pagulė ir lineliai, Romualdas Kaminskas truputį nerimavo: ar pavyks nurauti, ar nesusiraizgys? Po šventės laukas liko tuščias. Jei rovėjai bent kiek stiebelių paliko ant žemės, tai ir tuos nugraibė ir į puokštę susirišo pavieniai vaikštinėtojai, mat labai knietėjo tikrą liną parsivežti.
Apie rėmėjus ir rėmimą
Anonsuodami dešimtąją „Lino mūką“ skambinome pavojaus varpais – organizatoriai ieškojo arklio. Nes kažkaip nesmagu, jei per jubiliejinę šventę vežimą su nurautais linais tektų traukti ne ištikimam žmogaus pagalbininkui ūkyje, o susirinkusiems vyrukams. O taip yra nutikę! Šiais laikais savotišku deficitu tapusį arklį paskolino nuolatinis „Lino mūkos“ rėmėjas Dapkų ūkis (Kamajų sen.).
Buvo iškilusi ir kita problema – trūko finansinių rėmėjų. Bet jų stinga kasmet. Visgi entuziastingieji liaudies tradicijų tęsėjai Romualdas ir Irena Kaminskai niekada nepasiduoda, šventės neatšaukia ir kviečia į savo aukštaitišką sodybą.
Dar apie rėmėjus. Rėmėju tapo ir… povas. Žaižaruojančių jo uodegos plunksnų buvo prikaišiotos bent kelios vazelės, o šalia – aukų dėžutė. Rūpi plunksną parsivežti? Įmeti pinigėlį, juk už dyka nieko nebūna. Arba atvirkščiai: nori paremti – įmeti pinigėlį, o mainais pasiimi plunksną.
Vaizdai nugula į atmintį ir siužetus
Kas dalyvauja šioje šventėje, tas žino, jog daugiausiai prakaito išliejama raunant linus. Bet nuo pirmosios šventės linaroviui dainuodamos vadovauja Rokiškio kultūros centro priemiesčio padalinio Žiobiškio folkloro ansamblio „Vengerinė“ moterys, todėl linai garantuotai nuraunami, surišami į pėdus ir pakraunami įvežimą. Jos paskatina, paakina šio darbo imtis ir likusius dalyvius. Atsiliepia ne visi. Kai kurie mieliau aplinkui sukasi su mobiliaisiais telefonais rankose ar filmavimo kameromis. Bet tai irgi naudinga: apie pirmąją „Lino mūką“ yra sukurtas filmas (bendraautoriai rokiškėnai – bardė Vilija Radvilė ir operatorius Darius Baltakis), o kiti filmuotojai siužetus kaip atsiminimą parsiveža namo. Tikėkimės, ilgam. O 2019 metais į rokiškėnų šventę „Lino mūka“ kvietė netgi televizijos laida „Labas rytas“.
Per kančias
Viena iš žodžio „mūka“ reikšmių – tai kančia, kankynė, vargas. Sakoma: „Lino mūką kentėti.“ Iš tiesų apdirbami linai visaip kamuojami – ir minami, ir brukiami, ir šukuojami. Tik po to atsiduria verpimo rateliuose ir su audėjomis susitinka audimo staklėse. Lino kančią iki rūbo primena edukacijos. Jas ruošia tautodailininkai, specialią mokomąją programą „Lino keliasׅ“ turintis Panemunėlio universalus daugiafunkcis centras. Čia vyresni lankytojai prisimena, kaip mokykliniais metais ar jaunystėje darbuodavosi linų laukuose, o jaunesni pirmą kartą prisiliečia prie apdirbimo įrankių, birių spalių, pakulų kuodelio. Menamos mįslės, praeitis atgyja fotografijų parodose. Šįmet veikė dvi fotografijų parodos: praėjusių švenčių akimirkų ir paroda apie Panemunėlio linų fabriką.
Padėjėjai
Pirmoji šventė užgimė Joanos ir Antano Tunaičių sodyboje Šetekšnų kaime (Panemunėlio sen.), kur įkurtas etnografijos muziejus. Čia sukaupti unikalūs XIX–XX a. vidutinio ūkininko buities, žemės dirbimo, staliaus, verpimo, audimo ir kiti eksponatai. Dabar jie – nuolatiniai svečiai R. Kaminsko sodyboje rengiamoje „Lino mūkoje“.
Per tą dešimtmetį renginys sulaukė ir daugiau nuolatinių palaikytojų, padėjėjų. „Lino mūkoje“ dalyvauja Elvyra Gruzdevienė – tai Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinio Linų muziejaus muziejininkė, poetė, ilgametė agronomė. Ji Romualdui padėjo vesti ir šią šventę. Savo sodriu balsu pagelbsti ir himną linams – dainą „Baltas lino gyvenimas“ – veda kraštietis Arvydas Bagdonas, gitarą į rankas ima Romualdo sesuo.
Šįmet koncertavo rokiškėnai ir svečiai: R. Kaminsko sesuo Laima Kanienė, patriotinėmis dainomis garsėjantis duetas „Plieninės varlės“ (Povilas Girdenis ir penkiolikmetis sūnus Julijus), Panemunėlio UDC naujas ansamblis (vad. Rasa Petručionienė), Skemų socialinės globos namų kapela „Skemena“ (vad. Žana Kalėdienė) ir Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos ansamblis „Gelmės“ (vad. Laima Bieliūnienė).
Drabužių grožis
Prisirovę linų, dalyviai galėjo susikomponuoti dekoratyvinę, molio dirbiniais papuoštą puokštę, o iš lininių audinių gimsta įvairiausių rūbų modelių. Rokiškio profesinio mokymo centro mokytojos demonstravo pačių sukurtus drabužius iš lino. Lengvuose, vasariškuose drabužiuose ir krepšiuose atgijo įkomponuoti močiučių rankdarbiai. Beje, sodybos šeimininkas vilkėjo šių moterų pasiūtus rūbus. Begaline fantazija, kruopštumu nustebino Rokiškio lopšelio-darželio „Varpelis“ pedagogų ir auklėtinių muzikinė-floristinė kompozicija „Lino simfonija“. Ji nukėlė į senus laikus ir atskleidė, kokių tradicinių ir netradicinių rūbų įmanoma sukurti iš lininio audinio.
Norėtųsi, kad išsipildytų labai laiku ir vietoje išsakyta kupiškėno ūkininko Zigmanto Aleksandravičiaus viltis, kad linas įstrigs jaunosios kartos atmintyje ir ateityje Lietuvoje žaliuos ne kanapių, o linų laukai.
Projektą iš dalies remia:
