– Visuomeninės organizacijos narių ir pirmininko darbas nėra apmokamas. Kodėl Jūs tai darote pasaulyje, kuriame daugeliu atvejų svarbiausia yra pinigai?
– Turbūt esame ne šio pasaulio gyventojai. O jei rimtai, ne viskas yra matuojama pinigais. Ir niekas taip nesujungia žmonių į vieną komandą, kaip nuoširdus darbas ne dėl finansinio atlygio, o dėl bendros idėjos. Padaryti ką nors gera savo kraštui.
– Kiek metų esi „Tyzenhauzų paveldo“ narys ir, neabejoju, kažkada jautei tą džiaugsmą – „mes tai padarėme“. Kada?
– „Tyzenhauzų paveldo“ narys esu nuo pat organizacijos įsteigimo 2013-aisiais. Esu vienas iš steigėjų. Tai padarėme kartu su Valiumi Kazlausku, Raimondu Sirgėdu, Raimonda Vilimiene, Arūnu Augučiu gegužės 18 d. 24 val. per „Muziejų nakties“ renginį Rokiškio dvare. Tada pasirašę įstatus, įsipareigojome „puoselėti ir saugoti kultūrinį– istorinį krašto paveldą, garsinti Rokiškio vardą Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurti kultūriškai išsilavinusią visuomenę“.
O mintis „mes tai padarėm“ ir pasididžiavimo komanda jausmas ateina kone po kiekvieno nuveikto darbo. Ar tai sėkmingai įgyvendintas projektas, išleista knyga, pasodintas ąžuoliukas. Mano manymu, didžiausias mūsų organizacijos projektas buvo 5 metus užsitęsę Rokiškio senosios dvarvietės archeologiniai tyrimai. Ir juos apibendrinančio leidinio išleidimas.
– Tikslai, planai, kaip ir suprantama, to, ką paliko Tyzenhauzai, saugojimas. Bet vis tiek, kas svarbiausia, kokiais darbais šiandien užsiėmęs „Tyzenhauzų paveldas“?
– Svarbu puoselėti ir išsaugoti ne tik tai, ką paliko ši Rokiškį valdžiusi grafų giminė. Tyzenhauzų pavardė yra tik mūsų identiteto simbolis. Rokiškis egzistavo daug anksčiau, nei čia pasirodė grafai. Ne mažiau svarbus ir mūsų protėvių – sėlių ir vėlesnių laikų – palikimas, kuriamos naujos tradicijos.
Šiuo metu baigiame vykdyti projektą „Sociokultūrinių paslaugų organizavimas Rokiškio miesto senyvo amžiaus asmenims“. Jo metu buvo organizuoti tapybos mokymai senjorams ir langinių tapymo pleneras. Taip pat organizuota turininga išvyka.
Rengiame ir naujus projektus. Ką tik Lietuvos kultūros tarybai pateikėme jau XVIII Rokiškio langinių tapymo plenero projekto paraišką.
Artėja Kalėdų metas, tad jau galvojame, ką gražaus galime dovanoti savo miestui.
– Kokios paramos labiausiai trūksta? Kas ir kaip galėtų Jums padėti ir kas labiausiai trukdo? Kokią galią visuomenininkai turi biurokratijos apsupty?
– Anksčiau ar vėliau, vis vien susiduri su finansiniais reikalais. Tam ir yra rengiami projektai, kad galėtume daryti tai, kas reikalinga, naudinga, ką suplanuojame. Juk pati organizacija pinigų neuždirba ir visad reikia ieškoti įvairių finansavimo šaltinių. Labai smagu, kad niekada neatsisako padėti mūsų organizacijos nariai verslininkai Raimondas Sirgėdas ir Giedrius Rimkus. Ne tik finansiškai, bet ir suteikia reikalingą techniką, pavyzdžiui, ąžuolams sodinti ar kitiems panašiems darbams.
– Pačiam kokią Tyzenhauzų paslaptį labiausiai norėtųsi „atkasti“? Kokią versiją patikrinti?
– Na, niekas dagiau taip nedžiugina istoriko, kaip ko nors naujo atradimas. Tik tas atradimo džiaugsmas ne visada yra suprantamas „paprastiems duonos valgytojams“. Kas daugeliui gali atrodyti kaip nereikšmingas mažmožis, specialistui tai gali būti viso gyvenimo atradimas.
Manau, didžiausias atradimas būtų aptikti ankstesnio Rokiškio vardo paminėjimo, nei yra žinoma iki šiol, įrodymų. Ir geriausia, kad tas paminėjimas būtų vasarą. Juk visi rokiškėnai svajoja apie Rokiškio miesto šventę šiltuoju metų laiku.
– Kur ieškai to ankstesnio Rokiškio vardo paminėjimo? Kokiais keliais bandai priartinti tą džiaugsmingą momentą?
– Rimtomis vardo paminėjimo paieškomis dar neužsiėmiau. Pagrindinis šaltinių paieškos laukas, žinoma, būtų archyvai. Bet, manau, pirmiausia reikėtų išžvalgyti Rygos ar Vokietijos archyvus, nes tuo metu Livonijos ordinas buvo mūsų kaimynai ir vis dėlto turėjo būti koks dokumentas, sudarytas anksčiau nei 1499 m.
Dažnai atradimai ateina visai netikėtai. Yra vienas galimas ankstesnis paminėjimas, tačiau jam patvirtinti dar trūksta duomenų.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomame Konstantino Jablonskio archyve yra jo ranka padarytas 1485 m. dokumento nuorašas. Tai yra Ukmergės pavieto dokumentų registrų nuorašas, kuriame minima Vilniaus vaivados dukra Bogdana Daugirdaitė Dedigaudaitė iš tėvo (Jono Daugirdo Dedigaudaičio), paveldėjusi Siesarties, Plaštakos, Svirnų, Rokiškio ir Kraštų dvarus. Painiavos įneša tai, kad „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ (Tom IX) mini kelis vietovardžius Rakiszki. 1 – kaimas Trakų paviete, priklausantis Kalvių dvarui, 2 – užusienis Trakų paviete, 3 – kaimas Vilniaus paviete, 4 – kaimas Kauno paviete, 5 – miestelis, dvaras ir kaimas Novoaleksandrovsko paviete. Tačiau visi šio dokumento nuoraše minimi vietovardžiai, išskyrus Rokiškį, yra Anykščių apylinkėse. Tad šie minimi dvarai galėjo priklausyti Pienionių ar Anykščių pavietui. Tad dokumente minimas Rokiškis galėjo būti ne mūsų Rokiškis. Tačiau originalaus dokumento kol kas nepavyko rasti.
– Tai kas tas mažmožis, kuris neįdomus eiliniam žmogui, o istorikui – gyvenimo atradimas? Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, Karolio Jurgio Krošinskio šeimos legendos (inicialų) ant koklio iššifravimas. Kai išsiaiškinau, ką jie reiškia, tai buvo kažkas tokio. Atrodė didis atradimas. Kažkam pasigyriau – sako „na ir?“…
– Tai ar buvo tunelis po Tyzenhauzų alėja, ar tai tik mitas turistams pritraukti? Vedi ekskursijas, kas labiausiai domina turistus, kada jie suklūsta?
– Jokio tunelio nėra. Mes tai įrodėme dar 2012-aisiais, kai Tyzenhauzų alėjoje vyko archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo archeologė Roma Songailaitė. Tyrimų metu buvo aptiktas supiltinis sluoksnis, keletas artefaktų (pora baltai mėlynai glazūruotų koklių šukių ir muškietos kulka) ir dveji ankstyvojo grindinio sluoksniai. Jokių tunelio požymių nerasta. Nors ir šiandien dar galime išgirsti rokiškėnų pasakojimų, esą jie buvę tame tunelyje.
Turistams labiausiai įdomios yra istorijos (ne istorija su šimtu datų ir kitų skaičių). Dažniausiai žmones domina visokie negatyvūs dalykai – nelaimės, mirtys, intrigos, neištikimybės ir pan. Dažnas paklausia, ar vaidenasi dvare? Deja, jokių siaubo istorijų Rokiškyje nėra. Arba kol kas jos neatskleistos.
– Turistams pritraukti mes išnaudojame dvarą, bažnyčią, Tyzenhauzų alėją, aikštę, sūrį? Tavo nuomone, ko šiame sąraše dar trūksta, kam per mažai skiriama dėmesio?
– Norėčiau nepritarti teiginiui, kad mes turistams pritraukti visiškai išnaudojame sūrį. Kalbame, kad Rokiškis yra sūrio sostinė, tačiau sūrio paragauti siūlo tik Rokiškio krašto muziejaus „Sūrio kelias“, „Senas grafas“, „Rokiškio krašto delikatesai“, sūrio kepsnį galime paragauti tame pačiame „grafe“. O kodėl snaudžia kitos maitinimo įstaigos? Kodėl neturime kažko panašaus, kas yra Telšiuose, „Džiugo namuose“, ar kokios „Sūrio šventės“, kuri pritrauktų būrius turistų? Džiugina nors tiek, kad nebereikia turistų siųsti pirkti sūrio į didžiuosius prekybos centrus, nes yra Rokiškio krašto gaminių krautuvėlė. Bet ir jai trūksta reklamos ir viešumos. Na, nesakau, kad visai nieko neturime, bet norisi daugiau išnaudoti šią „kortą“. Atrodo, apie šias problemas kalbėjau jau ne kartą, tačiau reikiamų ausų tai kol kas dar nepasiekia.
Taip pat nėra visai išnaudota gamta. Kiek turime pažintinių takų? Lyg ir du – Dusetų girios ir naujausias Kazliškio šilo.
– Kokia šiuo metu yra Krošinskių pilaitės būsimos renovacijos stadija? Kažkokiais žingsniais judama į priekį?
– Buvo atlikta avarinės būklės nustatymo ekspertizė, nustatytos problemiškiausios pastato vietos. Yra parengtas Rokiškio dvaro alaus daryklos avarinės būklės pašalinimo projektas. Laukiame finansavimo iš KPD ir tikėkimės, kad greitu metu prasidės pirmieji avarinės būklės pašalinimo darbai.
Tačiau perspektyvoje labai svarbu žinoti, ką mes norime daryti su šiuo unikaliu pastatu, kokias veiklas jame vystyti, kokia bus jo paskirtis. Nes investuoti į nežinią didžiules lėšas, manau, nėra tikslinga. Kad pastatas būtų gyvas, jame turi kažkas vykti.
– Kokia Rokiškio vieta Tau kelia daugiausia sentimentų, minčių, kur sustoji?
– Esu Rokiškio mikrorajono vaikas. Ten gimęs ir užaugęs. Rokiškio senamiestis būdavo kažkur toli. Sakydavom „ainam miestan“. Dabar turiu daug mėgstamų vietų. Šiltuoju metų laiku patinka pietauti ant suolelio Tyzenhauzų alėjoj. Kažkodėl mane žavi senove alsuojanti Upės tako gatvė. Nepraeinu pro šalį nepatrynęs nosytės Rokiškio kiškiui. Šiaip visad man kirba klausimas, kur yra pati Rokiškio pradžia? Nes aikštės kultūrinis sluoksnis siekia tik XVIII a.
Ta pati „pačiausia“ vieta – bažnyčios galerija, jungianti pagrindinį pastatą su bokštu. Kaip sakau, geriausia vieta asmenukei. Kur Rokiškis lyg ant delno.
– Pamenu, kaip skaitydavai eiles „Poezijos pavasariuose“. O šiandien? Rašai dar? Jei taip, kas tas eiles išprovokuoja?
– Taip, anksčiau dalyvaudavau bibliotekos organizuojamuose poezijos pavasariuose ir R. Pupelio „Anys kalbęs žodžiais“ Obeliuose. Paskui poezija kažkur pradingo iš mano pasaulio. Dabar po truputėlį grįžta. Kartais parašau ką nors muziejaus „Facebooko“ paskyroje. Toks savotiškas ryto pasisveikinimų ciklas. Kas išprovokuoja? Laikas, erdvė, vieta, vaizdas, garsas, vėjo gūsis ir dar begalė kitų dalykų…
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
