Legenda „susidėliojo“ intuityviai
Per šių metų Antanines, birželio 12 d., Juodupės bendruomenei pristatyta legenda „Juodosios saulutės“. Ji atiduota su teise naudoti kaip savojo miestelio legendą.
,,Galiu tik papasakoti, kas vyko. O kodėl vyko, papasakoti neįmanoma“, – taip glaustai legendos atsiradimo aplinkybes apibūdino jos kūrėja Luana Masienė, pasirašanti Anos Lu pseudonimu. Pasak jos, legenda apie juodąsias saulutes vaizduotėje susidėliojo vėlyvą 2019 m. rudenį, važiuojant autobusu maršrutu Juodupė–Rokiškis–Kaunas–Marijampolė. Kaip tai įvyko, paaiškinti esą labai sudėtinga. Kūrėja įžvelgė ir dar vieną dalyką – ji gimusi Anykščiuose, kurie neatsiejami nuo rašytojo Antano Vienuolio legendų, padavimų, todėl tikėjusi, kad „kažkokiu būdu ir joje legenda prasiverš. Aš ne sau ją susikūriau. Sukūriau kitam“.
Beje, legendos veikėjas kalvis Vitalis realybėje turi savo prototipą – tai Vitalis Grigas, keramikas ir skulptorius, pagal senovinius brėžinius atkuriantis autentiškas plienines saulutes. Jos dengiamos keraminiais dažais, lazeriu pjaunamos, šlifuojamos, dildomos. Keletą jų L. Masienė atvežė parodyti ir juodupiečiams.
Ar prigis ši legenda Juodupėje, pasakys patys gyventojai. Galbūt ateityje Juodupė taps žinoma kaip kalvystės plenerų vieta? Malonus sutapimas – legenda buvo pristatoma bendruomenės salėje, kurioje eksponuojami tautodailininko, kalvio, kryždirbio Sauliaus Kronio iš Velžio (Panevėžio r.) kaltiniai kryžiai, o susitikimas su jų autoriumi numatytas liepos 6-ąją.
Ieško archyvuose
Juodupės centre stovi 2007 m. pastatytas akmuo, žymintis tais metais švęstą miestelio 100 metų jubiliejų. Kraštietis Alvydas Karalius įsitikinęs – vietovei ne per 100, o daugiau kaip 300 metų. Tą patvirtina bažnytinėse knygose rastas įrašas apie vaiko gimimą. Jis datuojamas 1690 m. kovo 19 d. Ko reikia, kad ši data būtų pripažinta kaip miestelio įkūrimo data? Pasak A. Karaliaus, stinga dokumentų, įrodančių, kad tuo metu čia jau buvo gyvenvietė. Savo svajonės rasti įrodymų neatsižada, trūksta tik laiko raustis archyvuose, mat istorija tėra pomėgis.
Legenda „Juodosios saulutės“
Legenda pasakoja, kad seniai seniai, kai Lietuvos vardas dar nebuvęs paminėtas metraščiuose, toje vietoje, kur dabar įsikūrusi Juodupė, gyvenusi darbščių žmonių bendruomenė. Nei karo, nei maro, nei kitų didelių bėdų nepasitaikę. Iš dievų nei malonės laukę, nei koronės bijoję, nes dieviškumą regėję gamtoje. Nebuvę nei rašytinių įstatymų ar įsakymų, nei visuotinai deklaruojamų taisyklių, mat kaip elgtis, žinoję intuityviai. O jei ir kildavę nesutarimų ar bent vieną šeimą nemalonumai užklupdavę, susirinkdavę bendruomenės vyriausieji ir ieškodavę išeities. Galutinį žodį tardavęs vyriausiasis, jam visi nuolankiai paklusdavę. Gyvenimas riedėjęs ratu įprastu cikliškumu, net sielvartas sakralumo žymę turėjęs – palaidojus artimąjį, žmonės tris dienas nekalbindavę gedinčiojo, nes buvę sakoma: „Dabar šventu Tylos taku į amžinybę jis eina, o kai grįš, pats prabils…“
Būtent tokiame Tylos take kalvis Vitalis ir išgirdęs krebždesį prie lazdyno krūmo ir pamatęs mažą mergaitę juodais, susitaršiusiais plaukučiais. Rūbelis virtęs skarmalais, tik veidelyje gyvos akelės žibėjusios. Pamačiusi nepažįstamąjį, mergaitė neišsigando, atvirkščiai, rankelę su riešutu ištiesė, kad žmogus padėtų jį perskelti. Kalvis tai supratęs kaip nebylų prašymą padėti ir parsivedęs ją į pirkią. Mergaitei ir žalvarinį žaisliuką – žirgelį – atidavęs. Tą patį, kurį su meile savo sūnui buvo nukalęs, tačiau lemties karieta nusivežė vaikelį kartu su gimdyve į kitą pusę… Taip ir priglaudė kalvis svetimą mergaitę, kurios nei kilmės, nei vardo nežinojo.
Rudenį pakeitė žiema, pavasaris, vasara… Žmonės pamilo mergaitę, nors ji taip ir neprabilo, nesijuokė, tik akimis šypsojosi.
Tačiau pirmoji rudens diena atnešė netektį – anapus iškeliavo vyriausiasis bendruomenės senolis. Žmonės suglumo ne dėl mirties, o dėl neaiškaus ženklo, mat tą naktį ant senolio pirkios durų atsirado paslaptingas ženklas – juoda saulutė. Po trijų dienų dar viena saulutė atsirado ant kitų durų, dar po trijų tapo pažymėtos ir trečiosios. Kaimą apskriejo žinia – miške medis merginą prispaudė, prie pietų stalo užspringo jaunas vyras. Žmonės sunerimo suvokdami, kad čia kažkas ne taip, kad pasaulio ratas iš savo vieškelio išsuko ir tos juodosios saulutės tikrai ne laiku pateka…
Žmonės nutarė išsiaiškinti paslaptį ir budėti. Devintą rudens dieną, baigiant pilnėti mėnuliui, prie vienos pirkios pasirodė mažas siluetas, ant mėnulio apšviestų durų pasirodė juodoji saulutė, o siluetas pasuko kalvio Vitalio pirkios pusėn. Rytą juodoji saulutė vėl naują mirtį atnešė, todėl žmonės puolė į paniką ir apkaltino svetimąją mergaitę. Suošė minia, dingo atjauta ir išsiliejo pyktis. Kalvį Vitalį vyrai pargriovę ant žemės laikė, o mergaitę įmetė į seną šulinį ir užliejo akmenų kruša. Niekas nesužinojo, kada jos gyvybė užgeso, nes niekas taip ir neišgirdo jos balso. Taigi kaime vėl liko tik savi.
Gyvenimas tekėjo įprasta vaga, suaugusieji apie juodąsias saulutes tik puse lūpų prasitardavo norėdami kuo greičiau jas iš atminties ištrinti. Tik kalvis Vitalis grąžė rankas ir laužė galvą netikėdamas, kad mergaitė buvo visų nelaimių kaltininkė. Vieną vakarą, saulei nusileidus, pas jį užsuko kaimyno sūnus Antanas. Pasilabinęs ir sutrikęs padėjo ant suolo žalvarinį žaisliuką – žirgelį. Ir papasakojo, kaip budėdamas prie vienos pirkios matęs saulutę piešiančią mergaitę. Pamačiusi Antaną, ji padėjusi ant žemės žaisliuką, pažvelgusi giliomis akimis, ir Antanas tarsi išgirdęs žodžius: „Aš esu tik žinia. Aš galiu tik pranešti. Aš žinau, kas nutiks, bet tegaliu perspėti. Aš nežinau, kaip padėti. Dabar tu būsi žinia. Paskutinę rugsėjo dieną nunešk arkliuką kalviui Vitaliui. Per tris dienas jis turi nukalti dvi saulutes. Vieną iškelti ant savo pirkelės, kitą atiduoti tau. Savąją pakabink virš lango iš lauko mėnulio pusėn. Aš, atmink, buvau tik žinia…“
Tris dienas ir tris naktis kalvis Vitalis kaldino saulutes. Patekėjus pilnačiai, sename šulinyje sugurguliavo vanduo, veržėsi per sumestus akmenis, plūstelėjo galinga srove, kuri kaip gyva nusirangė per visą gyvenvietę nusinešdama ir naikindama kelyje pasitaikiusius rakandus ir derlių. Aplenkė tik dvi pirkias, juodosiomis saulutėmis pažymėtas. Saulei patekėjus, upė išgaravo. Jos vietoje tebuvo likęs juodo dumblo kelias. Baimės apimti žmonės nešė iš laukų akmenis ir šulinį iki pat viršaus jų prikrovė, lentomis užkalė ir rąstais apdėjo.
Bet atėjus pilnačiai, išsiveržė dar stipresnė srovė, juodieji vandenys net į namų vidų įsiveržė. Suprato žmonės, kad tai atlygis už mergaitę, suvokė, kad patys kalti, ir atėjo kalvio Vitalio atsiprašyti bei patarimo klausti, gal jis žinąs, kaip negandas sustabdyti. Atleido kalvis žmonėms už žiaurumą ir per mėnesį prikaldino galybę saulučių.
Artėjant pilnačiai, jos sužibo ant kiekvienos pirkelės. Niekas tą pilnaties naktį nesigulė ir tik paryčiais lengviau atsiduso. Dar keletą metų žmonės nerimastingai laukdavę pilnaties ir vis pasižiūrėdavę, ar nuo pirkios saulutė nenukritusi. Jie suprato, jog tai vienintelė apsauga nuo nelaimės, o užklydusį svetį priimdavo kaip savą suvokdami, kad žmones sieja ir nematomos gijos, kurios galinčios būti ir juodosios saulutės spinduliais.
Nuo šios istorijos pilnatis tūkstančius kartų tekėjusi, bet Juodoji upė žmonėms nebekeršijusi.
„O šulinio vietą ir šiandien rasti galite – visai šalia Latvijos sienos, šiaurės vakarų Lietuvos pakrašty, – iš ten išteka upeliukas, Juodupe pavadintas, kurio dugnas tamsus tamsus, sukrešėjusį mergaitės kraują primenantis…“ – taip baigiama legenda.
P. S. Legendos fragmentą galima perskaityti Juodupės bendruomenės tinklalapyje, o ištisai visą – miestelio bibliotekoje. Taip pat galima kreiptis į bendruomenės vadovą Zenoną Viduolį.
Projektą iš dalies remia:
