Samdysime ekspertus ir sukursime vietos ženklą
Ramūnas GODELIAUSKAS
Negalime susikoncentruoti į vieną kurį mūsų krašto išskirtinumą, turime kalbėti apskritai apie vietos prekės ženklą ir sukūrimą. Vietos ženklas turėtų būti kooperatyvinis, jame neturi atsispindėti vienas dalykas, viena išskirtinė veikla. Netikslinga sutelkti viso dėmesio vien į kultūrą, nes po dešimties metų vaidinsime ar koncertuosime tik vienas kitam. Lygiai taip pat negalime orientuotis vien į pramonę, nes toje pramonėje nebus kam dirbti. Mes turime atsiskleisti kaip įvairių galimybių miestas, kuriame žmonės jaučiasi patogiai, laisvai, nevaržomai, gražioje gamtoje, gražioje aplinkoje. Tą mes turime išgryninti ir iš to susikurti vietos ženklą. Jauniems specialistams, jaunoms šeimoms, kurios galėtų atvažiuoti čia dirbti, reikia ne tik gerai apmokamo darbo, bet ir turiningo laisvalaikio, patogios infrastruktūros, gerų švietimo sąlygų, darželių.
Kas yra tas vietos ženklas ir kam jis reikalingas? Iki šiol mes to neturime. Iki šiol kaip savo miesto identitetą visur naudojame Rokiškio herbą. Tačiau herbas yra tik istorinis simbolis, jis mena praeitį, bet nieko nekalba apie dabartį. Herbas neatspindi miesto tapatumo ir situacijos šiandien. Tiek vietos gyventojams, tiek turistams, tiek užsienio svečiams sunku suprasti iš herbo, ką mūsų mieste galima rasti, pamatyti.
Lietuvoje turime tokių vietos ženklų, tokių pavyzdžių. Kai kurios savivaldybės yra sukūrusios sėkmingus vietos ženklus. Pvz., Klaipėdos savivaldybės prekės ženklas „Atveria horizontus“. Jame pavaizduotas vanduo, o užrašas kalba apie daugybę šiame krašte atsiveriančių galimybių. Be to, Klaipėda save pozicionuoja kaip miestą laisvu stiliumi. Arba Šiauliai. Visi pasakys, kad tai – „Saulės miestas“.
Žvalgantis po pasaulio miestų ženklus, irgi kyla įdomių minčių. Tarkim, išskirtiniai, pripažinti vienais geriausių yra Amsterdamo – „Aš esu Amsterdamas“, arba Singapūro – „Jūsų Singapūras“.
Grįžtant prie Rokiškio ženklo sukūrimo. Einame to link. Atskyrėme kultūros ir komunikacijos skyrius. Tai pirmas žingsnis į Rokiškio identiteto išgryninimą ir sukūrimą. Susikurti vietos ženklą ir jį išpopuliarinti – sudėtingas procesas, labai rimtas žingsnis, bet mes pasiruošę jį žengti ir tai padarysime. Neapsiribosime vien tik pamąstymais, diskusijomis su visuomene, samdysime šios srities ekspertus ir sukursime vietos ženklą.
Ne viską vienodai gerai pavyksta išnaudoti
Vaiva KIRSTUKIENĖ
Rokiškio kraštas jau ir šiandien išskirtinis, įdomus, atpažįstamas. Keliaujant po Lietuvą visada su pasididžiavimu prisistatome esantys iš Rokiškio. Ir visada sulaukiam malonios reakcijos, o pokalbis išsirutulioja apie sūrį, dvarus, kultūrinius reiškinius.
Be abejo, vystant šiandieninius projektus, susijusius su mūsų krašto paveldu, ne viską vienodai gerai pavyksta išnaudoti. Vienareikšmiškai sėkmingiausių projektų lyderis –Rokiškio dvaras. Deja, kitų mūsų krašto dvarų tinkamai dar neišnaudojame, todėl reikėtų stiprinti jų žinomumą, vykdyti juose įvairias kultūrines veiklas.
O tarp įvairių tapatybės ženklų blaškosi ne tik mūsų kraštas… Tam reikia laiko ir nuoseklių diskusijų, žinoma, ir profesionalų pagalbos, kad būtų galima teisingai sudėlioti akcentus.
Rokiškis galėtų tapti net kurortine vietove
Lina VALOTKIENĖ
Krašto pozicionavimo prioritetai turistams ir vietos gyventojams šiek tiek skiriasi. Čia gyvenantiems – ramus, žalias kraštas/miestas ir viskas arti su draugiškais žmonėmis ir saugomomis tradicijomis.
Turistams kai ką viena išskirti – sudėtinga. Natūraliai taip pat neišsikristalizavęs krašto išskirtinumas, todėl kasmet yra bandoma Rokiškį pristatyti ir sudominti vis kažkuo nauju arba tuo, kas dar buvo mažai žinoma. Juk turistai yra smalsūs, naujoves vertinantys žmonės.
Turistams mūsų krašto išskirtinumas gali būti medžio drožybos tradicijos – L. Šepka kaip pagrindinė ašis. Miesto veidą apibūdina ir tapytos langinės. Reikėtų šią temą plėtoti ir mieste, ir rajone, labiau įsitraukiant patiems gyventojams ar kitoms organizacijoms.
Kaipgi be klasicistinio komplekso – dvaras–aikštė–bažnyčia. Aikštė dažnam atvykusiajam sukelia nuostabą dėl savo architektūros, dydžio, Tie, kas klausosi gido, lieka be žado išgirdę šio architektūrinio paminklo istorijas.
Kita krašto išskirtinumo kryptis turistams gali būti maistas. Į nematerialiojo paveldo sąrašą įtrauktas Jūžintų krašto alus, tautinio paveldo sertifikatus turi L. Sadauskienės kepami šakočiai ir grybukai bei „Rokiškio mėsinės“ rūkyti ir vytinti mėsos gaminiai, kulinarinis paveldas – Nerijaus ledai. Visa tai galėtų būti sujungta į kulinarinį maršrutą ir pasiūlyta miesto svečiams. Išskirtinumas ir „Rokiškio karvutės“, kurios, deja, nebegaminamos.
Labiausiai pavykę projektai – Rokiškio dvaras ir Šv. Mato bažnyčia. Nuo architektūrinių pamatų iki minčių ir idėjų. Langinės – kaip istorijos ir dabarties simbiozė. Pastaruoju metu „ant bangos“ – karpiniai, kuriuos kuria ir mūsų krašto sertifikuota amatininkė Gita Kolosovienė. Paveldo ir šiuolaikinio meno pirmoji sintezė pavyko – Rokiškio gyventojai džiaugiasi karpiniu ant namo sienos. Labai džiugina ir tai, kad šiuo projektu pavyko sudominti jaunimą. O tai, kad karpinys sukurtas kraštietės, projektui suteikia dar daugiau svarbos ir pasididžiavimo. Tokios sėkmės įkvėpti, namų puošimo karpiniais idėją plėtosime.
Ilzenbergas labai žinomas ir dažnai prieštaringai vertinamas, tačiau vis vien pavykęs projektas. Sartų (Baršėnų) apžvalgos bokštas – vienas iš lankomiausių objektų, nors nėra paveldo objektas. Tikslinėse vietose jų galėtų būti dar keletas – pvz., netoli Čedaso ežero (paukščiams stebėti), ant kalvos prie Apvalaso (savomis akimis LT kontūrą pamatyti). Tai vietos, kuriose atsiveria mūsų labai tolima krašto istorija, ant kurios pagrindo formavosi krašto kultūrinis, nekilnojamasis paveldas.
O ko nesugebame išnaudoti? Vietinių smulkiųjų verslų, kurie daro gražius dalykus, užsiima įdomiomis veiklomis, tačiau kažko bijo, nenori viešumos, nenori būti matomi. Pasaulyje ir Lietuvoje turistai vis dažniau ieško naujų potyrių, įdomių žmonių, jų istorijų, t. y. populiarėja lėtasis turizmas.
Neišnaudojame ir kulinarinio paveldo, kuris galėtų tapti Rokiškio „skoniu“. Turime lengvai įgyvendinamą sūrelių edukacijos-degustacijos idėją. Rokiškio krašto muziejuje vyksta sūrio degustacija, tai kodėl mažiesiems ar šeimoms su vaikais nepasiūlyti AB „Rokiškio sūris“ gardėsių.
Verta sujungti Rokiškio ežero rekreacinę teritoriją ir dvaro parką į bendrą pramogų ir poilsio erdvę. Taip ratu susijungtų miesto pasivaikščiojimo trasos, atsirastų daugiau galimybes laiką leisti gamtoje, o šviečiantis fontanas viename iš tvenkinių būtų akstinas Rokiškyje pasitikti vakarą.
Salų dvaras paliktas gyvuoti kažkaip – tai jis lankomas, tai ne. Susidomėjimas juo auga, tad būtų tikslinga jį atverti ir pritaikyti lankyti bei pramogauti. Gal vasarą čia galėtų vykti Nerijaus ledų edukacija ar degustacija? Juk ledus mėgsta visi. O šis produktas puikiai tinka kurti Rokiškio „skonį“.
Visi rokiškėnai puikiai žino legendą apie miesto pavadinimo kilmę, tačiau kiškių miestu vadintis dar negalime. Turime kiškį miesto centre, „Kiškių skverelį“ prie dvaro, „Kiškių ulyčią“ Duokiškyje. Kol kas tai tik pavieniai projektai.
Stengdamiesi nors šiek tiek išnaudoti tai, ką davė mūsų kraštui legenda, šiais metais Rokiškio TTAIKC aktyviai skatins savarankiškai keliauti maršrutu po miestą „Rokiškis pėsčiomis. Pagauk kiškį!“ Projekto tikslas – miestą pamatyti dar plačiau, kitokiu žvilgsniu ir sudominti mažuosius. Į „kiškio“ naratyvą galėtų įsilieti ir kavinės (į meniu įtraukti netikrą kiškį, kiškio pyragą ar kt.), ir kiti paslaugų teikėjai.
Turime menininkų klubą ir išskirtinių kūrėjų, tačiau jų veiklos rezultatų mieste beveik nepastebime (teigiamas pavyzdys yra Telšiai).
Rokiškis, išnaudojęs ir sukoncentravęs jėgas bei veiklas, gamtinius išteklius, galėtų tapti kurortine vietove, nors skamba utopiškai.
Esame kaip baltoji mišrainė be majonezo – toks pošventinis palyginimas. Rokiškis lankomas gamtos, kultūros mėgėjų. Turime daug turistinių išteklių, kuriais, deja, nemokame didžiuotis, jų prižiūrėti ir reklamuoti. Vadiname save sūrio, kiškių, dvarų, kultūros vingių, 99 ežerų kraštu, tačiau niekaip neprieiname prie vieningos nuomonės – kas mes esame? Gal dėl to, kad vis dar neišmokstame bendradarbiauti, kalbėtis ir vieningai siekti to paties tikslo.
Mūsų krašte pramonė persipina su paveldu. Tas pats „Rokiškio sūris“ jau tapo tradicija, rengiamos degustacijos, sūris derinamas su Rokiškio krašto vynu ir pan. Galėtų jo būti dar daugiau, kad pateisintume sūrio sostinės vardą.
Tai, kad Rokiškis siejamas su psichiatrijos ligonine, netenka girdėti jau bemaž 20 metų.
Kito šeštadienio „Gimtojo…“ numeryje pratęsime diskusijas apie tai, kokį Rokiškį matome šiandien ir supažindinsime su ne mažiau įdomesnėmis pašnekovų mintimis.
Projektą iš dalies remia:
