Neišskiriamas duetas – Jonas Katelė ir Panemunėlio bažnyčia

Pasirinko kunigystę, o ne šakes

Kunigas Jonas Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Kupiškio parapijoje, Suvainių kaime, Kazimiero ir Salomėjos Katelių šeimoje. Tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, baudžiavos bemaž nepažino, nes Suvainių ir kaimyninis Miliūnų kaimai buvo karališkieji sodžiai. Jonas pradėjo mokytis tik paaugęs. Dirbti labai nenorėjo. Mėždamas mėšlą, įbesdavo šakes į mėšlą ir šaudavo: „Pondiev, prisiųsk smertį.“

Apie 1845 m. baigęs Kupiškio rusišką pradžios mokyklą, pradeda mokytis Panevėžio bajorų mokykloje. Motinos skatinamas pasirenka dvasininko kelią. Varnių kunigų seminariją baigia 1855 m. ir įšventinamas į kunigus. Matydamas vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą ir pats imasi įvairiausiomis priemonėmis išsaugoti gimtąją kalbą.

Pirmoji J. Katelės kunigavimo vieta – Naujamiestis Panevėžio apskrityje. Vėliau dirbo vikaru Jūžintuose, Dusetose, klebonu ir administratoriumi Zarasuose.

1861 m. vyskupas M. Valančius dar kartą primena kunigams ir bajorams steigti sodžiuose mokyklas. J. Katelė griebiasi švietimo darbo, tačiau Zarasuose ryškesnio pėdsako nepalieka.

Dvasininkas, švietėjas, rėmėjas

Į Panemunėlio parapiją J. Katelė atvyksta žvarbų 1872 m. lapkričio vakarą. Parapijiečiai labai domėjosi naujuoju kunigu. Jie težinojo, kad naujasis dvasininkas ir klebonijos šeimininkas yra kupiškėnas, atvykęs iš Zarasų.

Jis mokėjo suderinti rimtumą su humoru, sugebėjo be jokios paruoštos pedagoginės metodikos išmokyti visą parapiją skaityti ir rašyti, suteikti matematikos, istorijos, geografijos, tikybos žinių. Įveda gegužines pamaldas, kurių anksčiau nebuvo. Per pusantrų metų įgyja visišką žmonių pasitikėjimą, kasdien pradeda lankyti parapijos sodžius mokydamas žmones. Atvykęs pirmiausiai kalbėdavo apie bažnyčios reikalus, paskui kviesdavosi jaunimą dalyvauti bažnyčios chore, dalindavo knygeles.

Uždraustų knygelių platinimas, gegužinių pamaldų įvedimas, parapijiečių skatinimas mokytis tebuvo pradžia išsaugant lietuvybę. Jo dėka parapijoje slaptų mokyklų steigimas, daraktorių ruošimas, vaikų mokymas įgavo sisteminį pobūdį. Pirmieji kunigo paruošti daraktoriai mokė rašyti ir skaičiuoti. To pramokus, buvo dėstoma tikyba, istorija, geografija. Mokslas mokyklose trukdavo trejus metus, tačiau po to gabiuosius pats mokydavo dar keliolika metų. J. Katelė asmeniškai rėmė slaptas mokyklas, tačiau nedraudė žmonėms leisti vaikų į rusiškas mokyklas.

J. Katelė knygnešių veiklą savoje parapijoje pradeda organizuoti nuo 1873 m. Nuo Zarasų laikų jis turėjo patikimų žmonių ratą, jie ir pargabendavo spaudinių. Iš Panemunėlio knygos keliaudavo į Kupiškį, Skapiškį, Kamajus, Rokiškį, Jūžintus… Vyskupas M. Paliulionis esą yra sakęs, kad rašomai medžiagai ir knygoms klebonas išleidęs daugiau kaip 3 tūkst. rublių.

Labai mylėjo vaikus – beveik kiekvieną užkalbindavo, riestainiais pavaišindavo. Nemokančių rašyti ir skaityti neprileisdavo prie Pirmosios Komunijos, todėl tėvai stengdavosi vaikus mokyti.

Naujikuose, klebonijos palivarke, 1893 m. įvyko ir pirmasis slaptas vaidinimas „Nepadėjus nėr ko kasti“. Šią dar rankraštyje užrašytą pjesę J. Katelei (vaidinimo rengėjui ir režisieriui) pasiūlė būsimasis lietuvių klasikas, tuomet dar Kauno seminarijos paskutinio kurso klierikas Juozas Tumas. Iki pat gyvenimo pabaigos senasis kunigas laukdavęs J. Tumo apsilankymų. Žiūrovai į vaidinimus būdavo leidžiami nemokamai, o spektaklių išlaidas apmokėdavo pats J. Katelė.

Kunigystės 50-osiose sukaktuvėse – posmai, spektakliai

Nuo 1904 m. pradėjo silpnėti kunigo sveikata. 1906 m. iškilmingai atšvęstos jo kunigystės 50-osios sukaktuvės, vyskupas M. Paliulionis jam suteikė garbės kanauninko vardą.

Čikagoje (JAV) leistame leidinyje „Lietuva“ 1906 m. aprašyta „nepaprasta iškilmė“ –  kun. J. Katelės 50-ies metų kunigystės jubiliejus.

Prieš šv. Mišias procesija nuėjo į kleboniją sutikti garbaus jubiliato ir nuvedė jį į bažnyčią. Procesija atrodžiusi taip: priekyje buvo nešamas kryžius, iš paskos – vėliavos ir liktarnos, po jų ėję kunigai, o 12 mergaičių tautiškais rūbais barstė gėles.

Prie altoriaus jubiliatas atsiklaupė, o dekanas uždėjo jam ant galvos iš rozmarino pintą vainikėlį, padavė į ranką „lazdelę su nedidelia viršuje kryževone“. Šv. Mišias  aukojo J. Katelė, jam asistavo kiti kunigai. Pamokslą sakė Laukesos klebonas. Po šv. Mišių prie klebonijos J. Katelę sutiko parapijiečiai ir padovanojo knygą su parašais: „Toje knygoje parašų bus apie kelius šimtus, ten galima rasti ir gražių eilelių kuriose išrokuoti kun. Katelės darbai.“ Jubiliatas sulaukė ir daugiau dovanų, o vietinis choras „iš mergaičių ir vyrų“ užgiedojo „Ilgiausių metų“, po to vietinė „arkiestra“ užgrojo maršą. Vakare „p. Sventeckio daržinėje buvo pataisytas gražus pasilinksminimas.“ Programa buvusi įvairi: grojo muzika, vaidintas veikalas „Šventas Kazimieras“, komedija „Valsčiau Sudas“ ir parodyti du gyvi paveikslai. Žmonių – apie kelis šimtus, juos sutvarkyti buvę labai sunku: visi stūmėsi į priekį, todėl ardė pirmąsias sėdinčios publikos eiles. Žinutėje atpasakojamas vaidinimų turinys, aktorių vaidyba ir patirti įspūdžiai. Publikai labai patiko veikale vaidinusios trys mergaitės, tik kad „lošikai“ per tykiai kalbėjo, klausytojai kliudė besistumdydami, žydo (personažo)  krapštymasis buvęs „nesuvisu padorus“, o Kazimieras per smarkus. Tačiau našlė-motina „gerai nudavė liudijimą“. Pageidaujama, jog panemunėliečių trupė „antrą kartą tą dramą suloštų, idant jos neužmiršti, nes tai naujas yra dalykas, reikia jį tankiau žmonėms rodyti.“ (Citatų kalba netaisyta – aut. past.).

J. Katelė mirė 1908 m. gegužės 8 d. Į laidotuves susirinko ne tik apylinkės žmonės, suvažiavo ir iš tolimesnių vietų. Kunigas palaidotas senosios bažnyčios šventoriuje. Pastačius naują bažnyčią ir nugriovus senąją, kapas liko šventoriaus pakraštyje.

Pirmoji bažnyčia

Kada įsteigta Panemunėlio parapija, dokumentų archyve nėra. Apie įkūrimą galima spręsti iš pirmųjų įrašų bažnyčios knygose. Jose randamos 1791 m. sausio mėnesio mirties ir kovo mėnesio gimimo metrikos, 1792 m. įrašytos jungtuvės.

Iki pirmosios bažnyčios pastatymo dvaro kapelionas  šv. Mišias aukodavo dvaro rūsyje įrengtoje koplyčioje. Pirmoji bažnyčia buvo medinė, pastatyta ant mūro pamatų, lentomis apkaltais šonais, pailga, dengta malksnomis. Kai stogas suiro, parapijiečiai jį perdengė šiaudais. Visi trys bažnyčios altoriai buvo su mūriniais pamatais ir su mediniais stalais.

Senieji Panemunėlio gyventojai prisimena, jog bažnyčia statyta iš pelkėje augusių pušų. Pelkė priklausė dvarui, ponas leidęs kirsti ir medžius naudoti bažnyčios statybai. Visi darbai kainavo 13 tūkst. auksinių. Pagrindinio fundatoriaus ir baudžiauninkų bažnyčia neturėjo.

Amžinoji dovana

Amžinąja kun. J. Katelės dovana panemunėliečiams vadinama 1898–1911 m. statyta neogotikinio stiliaus bažnyčia.

Ilgainiui medinė bažnytėlė netenkino augančių tikinčiųjų poreikių. 1896 m. caro valdžia leido maldos namus statyti be valdžios sutikimo. Tuo ir pasinaudojo J. Katelė. Jo rūpesčiu ir pastatyta antroji bažnyčia. Manoma, jog jis pasitarė su dvarininku Kazimieru Sventeckiu ir paprašė Rygoje gyvenančio architekto Florijono Vyganovskio parengti mūrinės bažnyčios projektą. K. Sventeckis, lankydamasis Lenkijoje ir Vokietijoje, turbūt regėjo bažnyčių, kurių bokštai baigiasi dvišakėmis smailėmis. Architekto parengtą projektą 1896 m. pabaigoje J. Katelė nusiuntė kurijai ir prašė išduoti aukoms rinkti knygą. Papildomai atlikus skliautų ir bokšto stabilumo skaičiavimus, kitų metų viduryje projektas buvo patvirtintas. Statybų vertė tuomet buvo beveik 35 tūkst. rublių. 1897 m. rudenį Obelių dekanas išrinko bažnyčios statymo vietą – šalia senosios. Darbai prasidėjo 1898 m. pavasarį.

Tačiau į naująją bažnyčią J. Katelė taip ir neįžengė. Pamaldos joje pradėtos laikyti 1911 m. gegužės 8 d. – kun. J. Katelės mirties dieną. Naujausiais duomenimis, į jos mūrus sudėta apie 1 milijoną raudonų plytų.

Manoma, kad J. Katelės paliepimu klebonijos teritorija apsodinta medžiais, užveistas sodas ir bitynas, nukasti Nemunėlio upės šlaitai.

Maironio pėdsakas

Panemunėlio bažnyčia mena Maironį. Garsusis dvasininkas keliauti nemėgo, tačiau kviečiamas draugų aplankydavo juos ir atokiausiose parapijose. 1906 m. į Panemunėlį administratoriumi buvo paskirtas kun. J. Budrikas padėti senstančiam klebonui statyti naujos bažnyčios. Jis buvo Maironio draugas. Svečias visada apsigyvendavo klebonijos mansardoje, jam pro antrojo aukšto langus atsiverdavo puiki sodo bei Nemunėlio upės panorama. 1914 m. dėl Pirmojo pasaulinio karo Kauno kunigų seminarija išsikėlė į Vašuokėnų dvarą prie Troškūnų. Rektorius Maironis apsigyveno Panemunėlyje pas kun. J. Budriką ir išbuvo beveik pusę metų. Jis mėgo sodo, ūkio darbus ir sakydavo, kad reikėtų gėdytis baltų rankų. Jo paties delnai buvę šiurkštūs. Panemunėlio bažnyčia buvo ne taip seniai statyta. Šventorius nesutvarkytas, tad kartais Maironis, pasiėmęs kastuvą ar kirvį, susiradęs talkininką, traukdavo padirbėti – krovė į karutį statybines atliekas, vežė į krūvą už šventoriaus. Maironis mėgęs kartoti, jog žmogus turi „savo veido prakaite valgyti duoną“. 1933 m. K. Tyla žurnalo „Šaltinis“ (Nr. 35) rašė: „Dainius (…) yra savo rankomis aptvėręs didoką lanko išvaizdos darželį, kuris yra kieme prie klebonijos. Pats tašęs štankietus, pats juos ir sukalęs. Ši statinė tvora dar ir šiandien tebestovi niekieno neliečiama, kaip didžiojo dainiaus rankų darbas. Tame darželyje palei tvorą yra nemažos vyšnelės, kurias dainius yra sodinęs, jo rankomis yra nukarpytos liepos, kurių smulkios šakos dabar sudaro klebonijos kieme malonų pavėsingą taką. Yra dar į Rokiškio pusę viena eglė, po kuria dainius mėgdavo sėdėti ir rašyti eiles.“ Tame pačiame žurnale užsimenama ir apie bažnyčią. Esą iš tolo ji sudaro lengvumo įspūdį, „ypač prasikiša jos bokštai“, tačiau vidus tokio lengvo įspūdžio nedaro: „Čia ir erdvu, ir platu, ir sunku, vidus išmargintas: sienos, pilioriai ir skliautai išdažyti raudonų ir baltų plytų juostomis. Tai esąs vienas Petrapilio cerkvės išdekoravimo pamėgdžiojimas. Tokį projektą davęs a. a. dainius Maironis, kuris čia statant bažnyčią buvo atvykęs praleisti atostogų.“ (Citatų kalba netaisyta – aut. past.).

Pagerbė Antanas Smetona

Laikraštyje „Lietuva“ (1927 m. rugsėjo 10 d.) užtinkama žinutė „Resp. Prezidentas Aukštaičiuose“. Joje rašoma, kad rugsėjo 9 d. Panemunėlį aplankė prezidentas Antanas Smetona. „(…) viršaičio J. Jurgelionio ir ūkininko Kubiliaus pasveikintas valstybės galva lanko bažnyčią ir kleboniją, kur nuoširdžiai priima ir vaišina vietos kleb. Mockus. Per užkandžius klebonijoje groja skudučių orkestras, pirmą kartą sutiktas kelionėje Aukštaičiuose (…). Panemunėly p. Prezidentas uždeda garbės vainiką ant kanauninko J. Katelės kapo.“ A. Smetonai čia teko lankytis ir tuomet, kai kunigavo garsusis dvasininkas.

Rašant publikaciją naudotasi Violetos Aleknienės sukaupta istorine medžiaga. „Esu kraštietė, gimusi ir augusi prie Panemunėlio bažnyčios. Tai, apie ką kalbame, man nuo mažens vizualiai buvo prieinama. Baigiau istorijos studijas, dirbau Kupiškio etnografijos muziejuje, tačiau nei širdimi, nei mintimis nebuvau atitolusi nuo gimtojo krašto“, – sako istorikė. Ji dar besimokydama 8 klasėje perskaitė V. Bičiūno knygą „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“. Tyrinėjant J. Katelės veiklą ir Panemunėlio bažnyčios istoriją, būtent profesija jai atvėrė galimybes prieiti prie archyvų. Pasak jos, labai pagelbėjo ir Venanto Mačiekaus surinkta medžiaga. O naujų faktų apie įžymųjį kunigą vis atrandama, keletas jų paviešinta ir šioje publikacijoje.

Projektą iš dalies remia: