Siauruko reikėjo vokiečiams
„Per Pirmąjį pasaulinį karą nuo 1915 m. pabaigos iki 1917 m. vasaros vidurio Vokietijos-Rusijos frontas įstrigo miškingoje, pelkėtoje Gudijoje ir palei Dauguvos upę Latvijoje (interneto enciklopedija „Vikipedija“ patikslina, kad iki Aldaunės – aut. past.). Tada vokiečiai, norėdami aprūpinti savąją kariuomenę ir išgabenti miško medžiagų, žemės ūkio produktų, kitokio turto į Vokietiją, pafrontės zonoje nutiesė nemažai geležinkelių“, – rašoma Rimanto Prascevičiaus publikacijoje „Pro Pandėlį važiavo traukiniai“ („Panevėžio rytas“, 1995 m. lapkričio 10 d.).
Kai kur buvo nutiesti laikini siaurieji 60 cm pločio ruožai, skirti privažiuoti prie plačiųjų, apie 1,5 metro pločio ruožų. Toks laikinas keliukas nusidriekė ir nuo Skapiškio stoties. Jis vedė šiaurės kryptimi pro Pandėlį, Suvainiškį, Viesytę (Latvija) ir užsibaigė netoli Dauguvos. Kol vyko Pirmasis pasaulinis karas, šis siaurasis geležinkelis, kaip ir kiti vokiečių okupuotoje teritorijoje, priklausė organizacijai „Militar Eisenbahn Dienst“. Skapiškyje vokiečiai savo krovinius iš plačiojo kelio vagonų perkraudavo į siaurojo kelio vagonėlius arba atvirkščiai – iš vagonėlių į daug talpesnius 1,5 m pločio ruožo vagonus.
Vos daugiau nei 10 kilometrų
Po karo, susikūrus Lietuvos Respublikai, sutvarkytas geležinkeliukas Skapiškis–Suvainiškis naudotas keleiviams, prekėms, bagažui pervežti. Jo ilgis buvo 39 kilometrai. Traukinukas stabtelėdavo Skapiškio II, Sriubiškių, Panemunio sustojimo vietose ir Pandėlio stotyje.
Traukiniams su vienu K4 serijos garvežiu buvo nustatytas toks svoris: 50–55 tonos vasarą ir 40–45 tonos žiemą. Dalį krovinio sudarydavo Pandėlio pieninėje pagamintas sviestas. Kelionė iš pradinio iki galutinio taško užsitęsdavo kiek daugiau nei tris valandas. Garvežys vagonus tempdavo neskubėdamas, ilgai stovėdavo tarpinėse stotelėse. Pavyzdžiui, R. Prascevičiaus straipsnyje pateikti duomenys, jog antai 1928 m. prekių-keleivių traukinys Nr. 331 išvažiuodavo iš Skapiškio stoties 5.30 val. ir Suvainiškį pasiekdavo 9.02 val. Toks pat traukinys Nr. 332 išdardėdavo iš Suvainiškio 17.38 val. ir 21.15 būdavo Skapiškyje. Metams bėgant, tvarkaraštis keitėsi.
Žiemą daugiau darbuotojų
Geležinkelyje dirbo apie 40 darbuotojų, iš jų 4 buvo mašinistai, administraciją sudarė depo viršininkas ir kasininkė. Geležinkelio infrastruktūra rūpinosi darbininkų brigada. Žiemą įdarbindavo daugiau žmonių, nes reikėdavo nuo geležinkelio valyti sniegą ir apledijimą, statyti užtvaras, kapoti nuo pabėgių ledą.
Kaip atsirado sustojimas „Suvainiškis II“?
„Vikipedijos“ duomenimis, nustačius Lietuvos–Latvijos sieną, Suvainiškio stotis atsidūrė Latvijos teritorijoje, todėl keleiviniai traukiniai kursavo iki Suvainiškio II stoties, kuri buvo Taručių kaime. Joje stovėjo stoties pastatas, depas garvežiui remontuoti. Buvo įrengtas iš stoties mechaniškai valdomas semaforas. Prieš atvažiuojant traukiniui, semaforo rodyklė būdavo pakeliama. Traukinį pasitikdavo stoties viršininkas su raudona kepure ir geltonomis vėliavėlėmis. Iš pradžių garvežys iki Skapiškio grįždavo atbulas, vėliau stotyje įrengti bėgiai garvežiui apsigręžti. Su siauruko ruožu atsisveikinta septintojo dešimtmečio pradžioje Tuometinės Lietuvos susisiekimo ministerija planavo kelio ruožą Pandėlys–Skapiškis išplatinti iki 75 cm, taipogi nutiesti tokio paties pločio ruožus Pandėlys–Biržai, Skapiškis–Svėdasai–Anykščiai ir kt. 1938 m. baigti statyti nauji depai Biržų ir Skapiškio stotyse. Deja, jau po metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir politinės permainos Lietuvoje. Pokaryje siaurukus Lietuvoje ir Latvijoje nukonkuravo automobiliai. Geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis buvo išardytas 1961–1962 metais. „Užrašai D.K.15., D.K.16., A.E.H.1916., RRUPP.1916.K.9.B., išlikę ant nurinktų bėgių, bylojo apie Vokietijos gamyklas ir gamybos metus. Kiek vėliau panaikinti „Mazais banitis“ keliai Latvijoje. O buvusioje Viesytės stotyje kaip istorinis eksponatas pastatytas miniatiūrinis garvežys, sukabintas su keleiviniu vagonu. Tokiuose vagonuose, traukiamuose panašių garvežių, apie 40 metų dardėjo keleiviai ir geležinkeliu Skapiškis–Suvainiškis“, – rašė R. Prascevičius.
Vėl skrieja per tiltą
Pandėlyje apie siauruką ir juo riedėjusius vagonus išlikę tik prisiminimai bei tilto per Apaščios upelį atramos. Iki jų įmanoma nusibrauti iš Klaipėdos gatvės, parko arba atkeliauti paupiu nuo pagrindinės gatvės. Tačiau šiais metais, minint Pandėlio 430 metų jubiliejų, per išlikusias tilto atramas sumontuotas metalinis tiltukas, ant jo pritvirtintas iš 2 mm storio metalo lakštų išpjautas garvežys ir du vagonai. Idėja nors simboliškai atgaivinti siauruką kilo pandėliečiui Valdui Pipikui. Pasak jo, pirmiau gimė mintis samdyti kalvį, kad jis pagal piešinį nukaltų garvežį ir vagonus, tačiau susivokta, jog tai padaryti būtų sunku. Be to, tokios konstrukcijos ir svoris nemažas, o tarp tilto atramų – net 9 metrų atstumas… Tuomet priimtas paprastesnis sprendimas – pagal nupieštą maketą, vagonus ir garvežį išpjauti plazminio pjovimo aparatu. Šį darbą atliko Vido Viederio įmonė (Martiniškėnų k.). Maketą nupiešė Pandėlio UDC dailės mokytoja Jolita Margelevičienė. Iki miesto pagrindinės metų šventės – Oninių – ant tilto atramų turėtų atsirasti informacinė lenta su siauruko istorija.
Padėjo
Kad tiltuku galėtume gėrėtis nuo Apaščios vagos, šalia per upę pastatytas pėsčiųjų lieptas. Jam panaudoti du originalūs siauruko bėgiai, paimti iš likučių nebenaudojamo siaurojo geležinkelio, kuriuo sovietmečiu buvo gabentos durpės. Bėgius padovanojo UAB „Legra“. Kadangi šalia tilto plyti valstybinė žemė, prie siauruko įamžinimo patarimais bei darbais prisidėjo Pandėlio seniūnas Algirdas Kulys ir tą žemę išsinuomojęs ūkininkas.
Vos judėjo, bet prilygo „Boeing“
Apie keliones siauruoju geležinkeliu sklando daug mielų istorijų. Dalis susijusios su lėta, ištęsta kelione ir pirmuoju įstrigusiu įspūdžiu. Kraštietis Jonas Vilkas prisimena vaikystę: pirmąkart traukinuką išvydo, kai važiavo arklio traukiamoje „lineikoje“, bet prieš Pandėlį pervažoje sustabdė užtvaras. Pamatyti traukinuką buvęs stebuklas: „Tokio įspūdžio nepakartojo net Amerikos „Boeing“…“ Keleiviams kelionės prailgdavo. Tarpukario spaudoje sklido pajuokavimai, kad keliaujant Suvainiškio–Skapiškio mažuoju traukinėliu pravartu turėti nuosavą lovą, nes šis vos juda ir stotyse ilgai užsibūna, pavyzdžiui, Pandėlyje stovi vieną valandą. Keleiviams per tą laiką žiovulys žandus plėšo, o traukinėlio brigada kartais ir „partiją sulošia“.
Pagal švilpimą nustatydavo laiką
Pandėlio seniūnijos Obelių kaime gyvenančio Vinco Bagužio prisiminimai apie siauruką taipogi išlikę nuo vaikystės. Pandėlyje, gretimai stoties, vykdavo turgūs. „Mes, vaikai, išgirdę atvažiuojant, lėkdavom iš turgaus. Garvežio kabina būdavo atvira. Galvodavau, kaip mašinistai žiemą nesušąla? Įdomiai atrodydavo – išlipa paišini, rodos, neeiliniai, – juokėsi Vincas. – Įsimintina, kad žmonės nenešiodavo laikrodžių, todėl laiką nustatydavo pagal traukinių švilpukus. Geru oru puikiai girdėdavosi traukinių signalai iš Skapiškio stoties, žmonės ir pagal juos orientuodavosi, kiek valandų. Signalai girdėdavosi Sriubiškių, Užubalių kaimuose. Vagonuose suolai buvo mediniai, sumontuoti išilgai vagonų. Visko būdavo – kartais vagonai nušokdavo nuo bėgių.“ Jaunystėje, 1957 m. ir vėliau, Vincui trumpus atstumus tekdavo važiuoti šiuose vagonuose vykstant iš gimtojo Obelių kaimo į studijas ir atgal. Įkalnėse ypač sumažėdavo traukinuko greitis, tad prieš Sriubiškių kaimą Vincas pirmiau ištraukdavo lagaminą, tada iššokdavo pats. Nereikėdavo sulaukti, kol privažiuos stotelę. Likusią kelio dalį įveikdavo tiesumomis pėstute. Siauruoju geležinkeliu gyventojai pasiekdavo ir darbo vietas. Pandėlietė Aleksandra Cicinskienė apie 1957 m. dirbo Pandėlio bibliotekoje ir pagal pareigybes turėdavo tikrinti kaimuose esančias bibliotekas. Kaimus pasiekdavo būtent siauruku. Deja, nė vienas pašnekovas nepamena, kiek tuo metu kainuodavo bilietas.
Tebelaukia laimės valandos
Siaurukas išardytas, tačiau Pandėlyje, Klaipėdos g., išlikę du su juo susiję pastatai – tai buvusi stotis ir sandėlis. Nepriklausomoje Lietuvoje ilgą laiką abu pastatai priklausė VĮ „Panevėžio regiono keliai“. Šios įmonės punktai veikė Kamajuose, Obeliuose. Toks punktas įkurtas ir buvusioje Pandėlio siauruko stotyje. Suremontuotose patalpose įrengtos sandėliavimo ir pagalbinės patalpos. Reorganizavus įmonę, prieš dvejus metus pastatai atiteko VĮ Turto bankui. Savo naujojo šeimininko jie dar laukia. Turto banko tinklalapyje jie yra sąrašuose tų nekilnojamojo turto objektų, kurie ruošiami pardavimui. Pradinė pardavimo kaina, aukciono data ir kitos sąlygos bus paskelbtos parengus turtą parduoti. „Gimtojo…“ žiniomis, yra ne vienas besidomintis šiais pastatais. Gal išmuš naujos sėkmės valanda?
Projektą iš dalies remia:
