Propaganda – tikslingos ir sistemiškos pastangos formuoti suvokimą ir turėti įtakos elgesiui siekiant savo tikslų. Jos tikslas – pasakyti, kaip visuomenei galvoti ir apie ką. Pilietiškumas – viena pagrindinių priemonių kovoje prieš mūsų visuomenei nedraugišką propagandą. Kokios grėsmės atpažįstamos Rokiškio rajono savivaldybėje, kokie būdai naudojami joms užkardyti ir nuo jų apsaugoti visuomenę – pokalbyje su rajono meru. Antaną VAGONĮ (nuotr.) kalbino korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Viena pagrindinių savivaldos misijų – visuomenės saugumas. Kuriose srityse Jūs įžvelgiate galimas propagandos grėsmes mūsų rajone?
– Pasaulyje vyksta informaciniai karai, nuo mūsų valstybei priešiškos propagandos nesame apsaugoti nė vienas. Pilietiškumo ugdymas ir skatinimas – vienas pagrindinių būdų visuomenės sąmoningumui ir gebėjimui atskirti neigiamą propagandą. Rokiškyje, kaip, manau, ir Lietuvoje, vienas pagrindinių propagandos sklaidos šaltinių – televizijos kanalai, socialiniai tinklalapiai. Neturime statistikos, kiek rajono gyventojų žiūri viešuosius kanalus, skleidžiančius propagandą, tačiau dalis žmonių yra veikiami rusiškos televizijos ir informacijos, talpinamos socialiniuose tinklalapiuose. Jeigu, kaip skelbiama, rusiškus kanalus žiūri apie 400 tūkst. šalies gyventojų, dalis jų yra ir mūsų savivaldybės.
– Kovoti su tokiu būdu teikiama propaganda – misija beveik neįmanoma: uždraudus kanalų programų retransliavimą propagandines laidas galima žiūrėti internetu, yra ir kitų galimybių. Ar rajone yra teritorijų, labai jautrių tokiai propagandos imčiai?
– Nemanyčiau. Nors yra nuomonių, kad teritorijos, kuriose daugiausia gyvena rusų bendruomenės, propagandai plisti palankiausios.
– Turite galvoje kelis vadinamuosius „rusų“ kaimus?
– Tai tik toks dalies visuomenės požiūris, o iš tikrųjų išvardintų teritorijų gyventojai panašių epitetų tikrai nenusipelno. Istoriškai taip susiklostė, jog rusų tauta turi didybės manijos, nes valstybė didelė ir svarbi, turinti pretenzijų visam pasauliui diktuoti „madas“. Betgi ir Lietuvos žemės kadaise buvo iki pat Juodosios jūros.
Teko daug bendrauti su rusų tautybės žmonėmis. Jie patys nemėgsta dabartinės Rusijos valdžios politikos ir pozicijos, nes yra išgyvenę ir patyrę tremtį. Pagal propagandą – jie turėtų būti priešiškiau nusiteikę. Nereikia tapatinti nomenklatūros su eiliniais rusais, kur šios tautybės žmonės begyventų. Propagandos moderatoriai dažniau ieško meno žmonių, nes šių pagalba paprasčiau priešišką ideologiją paskleisti: pakišta po koncerto, spektaklio, filmo ar performanso šydu, ji tampa patrauklesnė.
– Ar Jums teko girdėti, jog kai kurie vadinamieji „rusiški“ kaimai per Lietuvos valstybės šventes neiškelia vėliavų? Gal tai ir yra tam tikras požiūris į mūsų valstybę ir tuo pačiu – svetimos valstybės propaganda?
– Apie tai, kad rusų tautybės mūsų rajono gyventojai specialiai neiškeltų vėliavų, tikrai negirdėjau. Juk ir lietuviai ne visi jas iškelia prie savo namų, ir, tikiu, dėl įvairių priežasčių, bet ne dėl priešiškumo ar propagandos.
– Pandėlyje daug metų ant vieno gyventojo namo kabo lentelė užrašu „ul. Cvirkasa“, o kieme gegužės 9 d. vyksta teatralizuota „pergalės prieš fašistinę Vokietiją“ šventė su galybe sovietinių atributų: kariškų uniformų, sovietinės technikos, patosinių kalbų apie didvyriškumą, „pasisėdėjimo“ prie silkutės, svogūno ir šio to stipresnio. Kol nebuvo Ukrainos įvykių, žmonės tai vertino kaip atrakciją. O dabar sako, jog tai – pati tikriausia Rusijos politikos propaganda. Kaip galvojate Jūs?
– Tame kieme neteko būti nė karto. Tikrai pasidomėsiu. Jeigu tai tik kaip cirkas ar atrakcija – galima priimti kaip šaržo elementą, kaip politiškai vintažinį požiūrį į buvusią santvarką ir įvykius. Seniūnija turėtų tą veiksmą stebėti, įvertinti, ar tai nėra įstatymo pažeidimas? Manau, draudimais nieko nepasieksi, tik paskatinsi žmonių susidomėjimą draudžiamu veiksmu. Žmonės turi įvairiausių fobijų, pomėgių. Reikia vadovautis principu: „Žaiskit, kiek norit, bet ribas turėkit.“
Pažįstu 6 rokiškėnus, Antrojo pasaulinio karo veteranus, ne kartą su jais buvau susitikęs. Jie neturi pagarbos Rusijos prezidentui Putinui. Tai žmonės, iškentėję karą, visus jo baisumus, kartais jie gal net didesni patriotai nei kai kurie kiti rajono gyventojai. Jeigu atvirai, man nėra labai priimtina, kad Druskininkuose yra teatralizuotas sovietmečio kalėjimas, kur moksleiviai ir turistai žaidžia pagal sovietmečio kalėjimų taisykles. Ar to vaidinimo herojais tampantys lankytojai kada nors buvo saugumo kalėjimuose?! Juokdariai pradeda vaidinti tautų tragediją, o aktoriais tampa jaunimas, kurio dalis apie buvusius įvykius tėra tik girdėjusi. Juk taip pat galima surikiuoti ir satanistų ar kitokius jaunų žmonių sąmonę ardančius paradus. Žinoma, į tai galima žiūrėti kaip į spektaklį, svarbu, kad neatsirastų mūsų valstybei priešiškos propagandos talentingas režisierius.
– Kaip savivaldybė pasirengusi (rengiasi) propagandos iššūkiams?
– Nežinau, kiek kitų savivaldybių darbuotojai to mokomi, bet esu tikras, jog išsilavinę žmonės moka atskirti pelus nuo grūdų. Specialių mokymų, kiek žinau, savivaldybėje dar neorganizuota, bet propagandos atpažinimas – kasdienis procesas, jis vyksta natūraliai ir nuolat. Savivaldybių merai buvo pakviesti į mokymus apie propagandos grėsmes ir jos formas, kaip atpažinti ir suprasti. Gauta informacija pasidalinau savivaldybėje. Lapkričio 24 d. Savivaldybių asociacija organizavo vaizdo konferenciją, kurioje dalyvavo visos savivaldybės. Buvo pristatyta moderniausia Europos Sąjungos standartus atitinkanti informacinio saugumo programa ir jos valdymas. Savivaldybėje visa svarbi ir visuomenės gyvenimui reikšminga informacija bei jos sistemos saugomos nuo pažeidimų pagal esamas galimybes. Pas mus atvirai priešiškos propagandos, galimai ardomųjų veiksmų ar grėsmių, drįstu teigti, kol kas nepastebėta.
– Betgi yra piliečių, nepatenkintų dabartiniu gyvenimu ir dažnai replikuojančių, jog „anais laikais buvo gyventi daug geriau…“ Kai kurie demonstratyviai naudojasi neva ignoruojamo „maskolio“, atstovaujančio eiliniam žmogui, korta…
– Tie, kurie sovietmečiu dosniai naudojosi kitų sukurtomis gėrybėmis arba kuriems viskas buvo paduota „ant lėkštutės“, o dabar to nebėra, jaučia anų laikų nostalgiją. Juk sovietinės santvarkos propagandos mechanizmas ir jos sklaidos struktūra buvo labai išvystyta. Tokie žmonės dabar atsidūrė „pavojaus zonoje“: jiems ir baisu, ir gaila. O kurie ir tada kritiškai buvusią santvarką vertino, tai jų nereikia mokinti atpažinti, kas ta „kolchozų“ propaganda. Mokome padėti susigaudyti, kas ir kur yra tiesa, kur slypi kokie interesai. Tą kasdien daro ir tarnautojas, ir politikas. Tai atsispindi ir rajono tarybos, ir specialistų veiksmuose: jų deklaruojamas požiūris, išprusimas ir elgsena šiuo klausimu. Pavyzdžiui, savivaldybėje per tarybos komiteto posėdį buvo kilusi diskusija dėl šalies gynybos sistemos finansavimo didinimo iki 2 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Buvo nuomonių „taip, aš esu prieš 2 proc.“. Komitete sakiau, jei nesugebėsime išgyventi be 2 proc., gali nutikti, kad nebereikės ir viso biudžeto. Turime įvertinti faktą, kas dedasi Europoje. Kas būtų, jeigu NATO pareikštų: jūs nevykdote savo įsipareigojimų, mes taip pat galime nevykdyti?
Ar skleidžiama priešiška propaganda veikia mūsų žmones? Nereikia meluoti – šiek tiek veikia, kai kurie gal net suabejoja, jog peršama skaidri tiesa. Todėl savivaldybės, įmonių, įstaigų vadovai, politikai turėtų būti atsargūs tardami tam tikrus žodžius ir išsireiškimus. Neatsargiai išsprūdusi mintis gali pridaryti nemenkos žalos.
– Anksčiau, turiu galvoje sovietmetį, apie veiklesnius gyventojus buvo kurpiamos slaptos dosjė. Kaip dabar „stebite“ tarnautojus, politikus?
– Niekas nieko neseka. Rajonas – gana kompaktiška erdvė, jeigu kas priešišką propagandą skleistų, sužinotume žaibiškai.
– Betgi turime pavyzdžių, kaip propagandiškai jautrios temos kiršina rajono visuomenę ir skaldo ją į sovietmečio istorijos šalininkus bei jos garbinimo priešininkus. Štai kad ir vienoje miesto aikščių iki šių metų vidurio stovėjęs sovietų didvyrio, karo lakūno Jakobo Smuškevičiaus paminklas.
– Daugybę metų dėl jo vyko nevaisingos diskusijos. Pagaliau padėjome tašką – atsiklausėme piliečių nuomonės: didžioji dauguma apklausoje dalyvavusių gyventojų pareiškė nuomonę, kad toks paminklas neturi stovėti ir jo nebėra. Buvo prognozuota, jog kils didelis nepasitenkinimas tarp rusų ir žydų tautybės piliečių, bet viskas baigėsi labai ramiai.
– Savivaldybėje ir rajono įstaigose vyksta daugybė seminarų, visuomenės mokymų sveikatos, verslo, švietimo, atliekų rūšiavimo ir kitokiomis temomis. O propagandos ir jos keliamų grėsmių tema visuomenės mokymų negirdėti? Ar galima nieko nedaryti ir tikėtis pačios visuomenės sąmoningumo?
– Nieko nedaryti negalima. Esant tokiai jautriai saugumo aplinkai ir žinant tai, kad naujausios informacijos srautas įvairiais kanalais žmogų pasiekia per kelias sekundes, taip pat greitai turi būti pateikiama ir propagandos atsvara. Tą viešoje erdvėje daro profesionalai, o savivaldybė stebi, kad žmonės nebūtų nepagrįstai bauginami, ir padeda suprasti, kas yra kas. Tai – kasdienis savivaldybės vadovų, politikų, specialistų darbas susitikimuose su interesantais, bendruomenėmis, įstaigų darbuotojais.
– Turbūt yra darbų, kurie sustyguoti ir atliekami, bet visuomenei neviešinami?
– Tikrai taip. Dalis veiksmų dėl visuomenės saugumo atliekami neviešai, konsultuojamasi, dalinamasi informacija su atitinkamomis teisėsaugos, už valstybės saugumą atsakingomis tarnybomis ir gaunamas grįžtamasis ryšys. Dėl propagandos ir kylančių saugumo grėsmių didelių rūpesčių savivaldybėje kol kas nėra, nes mūsų rajonas ribojasi su Europos Sąjungos valstybe Latvija. Tuo požiūriu esame saugesni, nei turėtume sieną su Rusija ar Baltarusija. Esu už tai, kad su kaimyninėmis valstybėmis plėtotume kultūros, verslo, turizmo, švietimo santykius, įgyvendintume bendrus projektus. Tą ir darome ne tik su latviais, estais, bet ir baltarusiais. Galbūt kada nors turėsime glaudžių ryšių ir su Rusija. Dalykinis, atviras bendravimas – geriausias atkirtis prieš skleidžiamą propagandą. Mūsų rajono jaunimas ir nevyriausybinės organizacijos, šauliai, savanoriai aktyviai propaguoja ir ugdo pilietiškumą. Ir tą daro pačiomis įvairiausiomis formomis: nuo valstybės švenčių masinių minėjimų, patriotinių akcijų, renginių iki paprastų dalykų – aukojimo konfliktuose nukentėjusių valstybių piliečiams ir saviems žmonėms, patekusiems į nelaimę. O tai – pats tikriausias patriotiškumas ir slenkstis plisti šmeižikiškai propagandai apie mūsų valstybę ir savivaldybę.
– Dėkoju už pokalbį.
Aldona Minkevičienė
