Širvys – Rokiškio, Zarasų ir – visų
Meilės dainiumi vadinamą poetą iki šiol „savinasi“ Rokiškis (Aleksandravėlė) ir Zarasai (Dusetos): šmaikščiai „vagiliauja“, bandydami įrodyti, kuriam kraštui poetas daugiau priklauso. O iš tikrųjų Širvys – visos Lietuvos. Taip sako poeto kraštiečiai aleksandravėliečiai, prisimenantys ir iš lūpų į lūpas perduodantys jo gyvenimo istorijas, susitikimų smulkmenas, dainomis virtusias ir beveik niekam negirdėtas Širvio eiles.
Į Degučius rugpjūčio 29 d. sugužės poeto talento gerbėjai ir širdį virpinančios poezijos išsiilgusieji. Kaip kasmet, nesvarbu, koks būtų oras, sulaikę kvėpavimą klausysis profesionalių skaitovų ir mėgėjų, romansų pagal Širvio eiles ir prisiminimų apie žmogų, nuo kurio gimimo rugsėjo 6 d. sukanka 100 metų. O paskui, kaip ir po kiekvienos „Širvynės“, sakys – Širvys gyvas. Ir tai bus neginčijama tiesa, nes didelė dalis jo eilėraščių tapo liaudies dainomis…
Rugsėjo 6 d. Rokiškyje, Juozo Keliuočio bibliotekos kiemelyje, kur jau dabar vyksta P. Širvio atlaidai (nuotraukos ir poezija ant sienų), vyks jubiliejinis renginys pagerbti poetui. Čia rokiškėnams puikiai pažįstamas Anykščių kultūros centro režisierius Jonas Buziliauskas pristatys P. Širvio jubiliejui dedikuotą spektaklį „Tik ilgesį palik“ pagal poeto eiles, laiškus ir atsiminimus (spektaklio premjera įvyko liepos 16 d. prie Puntuko akmens Anykščiuose).
Medį pakeis akmuo
Širviu gyvena ir Zarasai. Rugsėjo 8 d. Zarasuose ir Dusetose vyks jo šimtmečiui paminėti renginiai, suvažiuos poetai, vyks kultūrinės programos. Dusetų miestelyje, aikštėje, 1992 m. pastatytas P. Širvio skulptūrinis stogastulpis (autorius Ipolitas Užkurnys) gyvena paskutines dienas. Lietus, sniegas, saulė ir laikas negailestingai paveikė medžio drožinį. Estetinį vaizdą praradusi skulptūra bus nuimta. Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas sako, kad Širvio skulptūra dar gyvens, tik reikia kiek „paremontuoti“. Kur ji vėliau atsidurs, tiksliai nenuspręsta. A. Stauskas norėtų ją matyti poeto gimtajame Padustėlyje, sodybos vietoje. Nors Širvio gimtojo namo nebėra, tik jo vieta, paženklinta lenta su įrašu. Arba skulptūra, jeigu dėl didelių pažeidimų nepavyks restauruoti, bus perduota Zarasų muziejaus Dusetų filialui kaip vienas labai vertingų šio krašto eksponatų.
O Dusetų aikštėje P. Širviui bus skirtas naujas meno kūrinys: profesionalaus sostinės skulptoriaus sukurta skulptūra iš akmens. Kokia ji bus, kol kas neatskleidžiama. Jos atidarymas planuojamas rudenį, tik gaila, kad poeto gimimo 100-mečio jubiliejaus datai nebesuspės.
Gyvenimo kareivis
P. Širvio draugas, mūsų kraštietis rašytojas ir kino scenaristas Rimantas Šavelis prisiminimų knygoje „Geriu žalią tylą“ rašė: „P. Širvys buvo vienas, ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas ir kartu – nuošaly…“. Amžininkų pasakojimu, P. Širvys buvo labai doras. Jo nepalaužė sunki vaikystė, tik stiprią sielą skaudžiai aplamdė karas. Toks poetas liko jį gerai pažinojusių Aleksandravėlės kaimo gyventojų atmintyje. Jie sako, jog Širvys, gyvenimo šūvių varpytas ne kartą, buvo iš žmonių, kuris kartą skaudžiai pašautas nebeatsigauna.
Padustėlio kaime (Zarasų r.) gimęs, Degučiuose augęs P. Širvys našlaičiu liko devynerių: pirma mirė tėvas, netrukus kapinėse atgulė ir motina. Tėvų netektis, neteisybė, svetimų gyvulių už skalsų našlaičio duonos kąsnį ganymas, vaikų namų skonis jautrią poeto sielą degino, virkdė ir grūdino. Bet amžininkai nepamena, kad Paulius būtų skundęsis. Jo širdgėlą žmonės atpažindavo tik iš „širviško“ mosto: nuo pat vaikystės Pauliaus jaudulį išduodavo pirštai, staigiu judesiu braukiantys styrančius plaukus, ar atversta plaštaka, šluostanti veidą.
Dusetų (Zarasų r.) ir Aleksandravėlės pradinės, Salų žemės ūkio mokyklos, kursai Gruzdžiuose (Šiaulių r.), studijos Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, literatūros kursai Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. Po mokslų – Antrojo pasaulinio karo mokykla: vokiečių belaisvių mirties stovykla, priverstiniai darbai Vokietijoje, Lietuviškosios divizijos mūšiai Kurše (Latvija), kur buvo sunkiai sužeistas. Po karo išbandymų – karjera Rokiškio apskrities, Pandėlio ir Dūkšto rajonų laikraščiuose, Pandėlio rajono spaustuvėje, vėliau – darbas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnaluose „Moksleivis“ ir „Genys“, Klaipėdos žvejybos laivyne. Už šių sausų faktų – didelės ir skaudžios meilės istorijos. Neaukšto ūkio, rugio spalvos vešlių plaukų mėlynakis, gražaus balso, puikiai eiliuojantis ir skaitantis eiles, o dar ir puikus šokėjas traukė merginį žvilgsnius. O dargi ta širdis – atlapa, išsiilgusi šilumos ir meilės, kokios vaikystėje taip stigo. Į jo meilę neatsakiusi mūza, vėliau – širdį pavergusi mergina Birutė, tapusi jo žmona. Laisvas kaip vėjas Pauliaus būdas, kaip pats pripažino, ne šeiminiam gyvenimui. Dėl bohemiško poeto būdo santuokai subyrėjus, P. Širvys dėl viskuo kaltino save. Vienatvė, pripažinimo ir nuopuolių slenksčių kupinas gyvenimas poetą palaužė, kai jam buvo vos 58-eri.
Aleksandravėlės bibliotekininkė ir kraštotyros projekto „P. Širvys – krašto žmones telkiantis vardas“ Alma Mekšėnienė 2012 m. su grupe mokinių ir suaugusiųjų keliavusi po Aleksandravėlės ir gretimų kaimų trobas rinkdama po kruopelę amžininkų prisiminimus apie P. Širvį.
„Tik nekirsk, Kazimierai, beržų“
Linas Sinkevičius iš Aleksandravėlės pasakojo: „Buvau vienas iš paskutinių žmonių, mūsų kraštuose mačiusių Paulių. Prisimenu, buvo 1978 metų rugiapjūtė. Sėdėjom ir valgėm pietus Onos Araminienės namuose Degučiuose (Obelių sen.). Žiūrim – lauku ateina Paulius. Kaip visada: atlapotu švarku, vėjo pašiauštais plaukais, viena kojinė raudona, kita mėlyna. Iki trečios nakties sėdėjom su juo ant akmens, klausiausi Pauliaus pasakojimų, kaip jį išvežė į kažkokią jūrą, apie karą“. Paryčiais poetas išėjo pas gerą savo draugą, girininką Kazimierą Nevelskį. Jį sutikęs Paulius kaskart sakydavo: „Tik nekirsk, Kazimierai, beržų.“ Šį priesaką žinojo visi, kuriems teko artimiau bendrauti su poetu.
Degučiuose gyvenanti Vanda Gigelevičienė didžiavosi: jai teko šokti su P. Širviu. Ji prisimena, kad kaimo žmonės Paulių vadindavo Povilu – toks yra tikrasis jo vardas.
„Žiūrim, laikraščiai spausdina Širvio eilėraščius, bet ne Povilo, o Pauliaus. Greit išsiaiškinome, jog tai – mūsų Poviliukas, savas“, – pasakojo p. Vanda.
Aleksandravėlietė Verutė Viršylienė, poeto giminaitė, pasakojo, kaip į gimtinę atvažiavęs Paulius deklamuoti eilėraščių eidavo prie beržo, augusio už kluono. Verutės atmintin įstrigusios dvi niekur nepublikuoto jo eilėraščio eilutės: „Pilnos kelnės gėlių raudonųjų, kurių aš nuskint negaliu.“
Kita aleksandravėlietė Liucija Pučinskienė poetą P. Širvį prisimena iš vieno „Poezijos pavasario“ renginio. Kolūkio pirmininkas Vytautas Repšys pasirūpino įrengti labai gražią baltų lentų estradą. Liucija pirmininkui parašė kalbą, kurioje buvo žodžiai žymiems literatams pasveikinti: „Mėlyna paukštė, mėlyna paukštė baltam pasauly yra.“ Šiuos žodžius p. Liucija buvo perskaičiusi rajono laikraštyje „Spalio vėliava“. „Kai dainuoja per radiją, lyg nieko negirdžiu, o vos tik suskamba daina P. Širvio žodžiais, iš karto atpažįstu“, – sakė p. Liucija.
Jūreiviška eilute…
Aleksandravėliečiai pasakojo, jog garsenybe tapęs ir Vilniuje apsigyvenęs P. Širvys vis dažniau į tėviškę atvykdavo su palyda. Poeto kraštiečiai žinojo: dėl bohemiško gyvenimo būdo Rašytojų sąjunga jo vieno į keliones nebeleisdavo. P. Širvys mėgo pasilinksminti, o būdamas per daug teisingas įsiveldavo į muštynes ir dažnai nukentėdavo. Tačiau nei poeto būdas, nei paprasta apiplyšusi jūreiviška jo eilutė, kurią vilkėdavo per susitikimus, kraštiečių neglumino, meilės bei pagarbos jam netemdė. Žmonės žinojo: gražiausius ir jausmingiausius eilėraščius Paulius rašė išlenkęs taurelę, ja maldė ir širdies sopulius bei vienatvės kančias.
Paliko daugiau, nei gavo
P. Širvio kūryba vadinama literatūros grynuoliu, daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Aleksandravėlės žmonės sako: Paulius Lietuvai paliko daugiau, nei ji jam dovanojo…
Šalies bibliotekose – poeto kūryba, kritikų straipsniai, rašytojų prisiminimų autorinės knygos, dokumentiniai vaizdo įrašai, P. Širvio vardas suteiktas mokykloms. Juozo Keliuočio viešoji biblioteka taip pat turi sukaupusi gausybę medžiagos apie poetą – nuotraukų, laiškų, giminių, draugų, pažįstamų, kolegų, bendradarbių, kaimynų atsiminimų, periodikos straipsnių, knygų.
P. Širvio kūryba ir gyvenimas – be pabaigos. Grynuolis, kaip sakoma, turėjęs tikrą Dievo talentą, stebinantis į dangų pakylėtos meilės jausmu ir iki šiol tirpdantis savo eilėmis širdį. Jo poezijos vinis – jausmas, užpildantis vienatvę, dažnai skaudus, gilus ir be galo atviras. Ketureiliuose suguldė karo siaubą, kuris iš jautrios poeto sielos neišsitrynė – paliko randus iki pat gyvenimo pabaigos. Pasakojama, kad P. Širvys galėdavo miegoti tik prie šviesos, o vienatvę ir gyvenimo randus malšino alkoholiu. Atlapos širdies, labai teisingas, draugiškas poetas traukė prie savęs draugus, tarp kurių būdavo tenorėjusių juo pasinaudoti. Bohemiškas gyvenimas turėjo savo kainą.
Jis niekada nepataikavo sovietinei sistemai. Dėl jo talento ir karo didvyrio statuso valdžia bohemiško gyvenimo poetui darė nuolaidų. Tačiau vis dažniau atsirasdavo jį parklupdyti bandžiusių žmonių, siūlančių uždrausti publikuoti ir viešinti jo kūrybą. Sovietmečiu P. Širvys rašytojų elito buvo ignoruojamas dėl gyvenimo būdo, dažnai – iš pavydo dideliam talentui.
Pėdsakas
Eilėraščius P. Širvys pradėjo spausdinti 1947 m. „Gimtojo Rokiškio“ redakcija – vieta, kurioje nuo 1946 m. dirbo poetas. Tuomet laikraštis vadinosi „Tarybinis Rokiškis“, 1950–1952 m. jis dirbo Pandėlio rajono laikraštyje „Spalio pergalė“, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei, 1954–1955 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“, kitų laikraščių ir žurnalų redakcijose korespondentu.
1957 m. Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute baigė Aukštuosius literatūros kursus. 1958–1962 m. žurnalų „Moksleivis“ ir „Genys“ redakcijų korespondentas. 1967–1969 m. dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne: iš pradžių paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku. Poetas mirė 1979 m., palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Poeto šimtmečio jubiliejui – šimtas beržų ir šulinys su svirtimi
„Širvynės“ siela, J. Keliuočio bibliotekos Aleksandravėlės filialo bibliotekininkė Alma Mekšėnienė sakė, jog „Širvynės“ idėja, gimusi 2012 m. kaimo bendruomenėje, auga ir plečiasi. „Neįsivaizduoju, kad šis tradicinis renginys galėtų nunykti. Sustoti nebėra jokių galimybių. Nors renginys neturi didelių pinigų ir rėmėjų, be „bumčikų“, bet turi širvišką dvasią: atviras, ramus, su daug poezijos, be specialių prašymų pasisakyti, skaityti, kalbėti. Laisvai, be priespaudos (juokiasi – aut. past.). Kvietimų nesiuntinėjame, atvyksta žmonės, kuriems Širvys prie širdies. Kasmet susirenka daug metų matyti veidai. Šiemet prie scenos – šieno žaginio – baigiame įrengti kaimo stiliaus šulinį su svirtimi. Vietoje, kur buvo poeto sodyba, kaip jos įamžinimo akcentą, jubiliejaus proga viliamės baigti pasodinti ir 100 berželių. Dabar jau auga apie 80 poeto mylimų medžių jaunuolynas. Dalis jų nunyksta dėl sausros ar šienaujant pievą. Jeigu tik galit, atsivežkit po medelį, kastuvą ir pasodinkit Širvio beržą“, – 100- mečio jubiliejaus renginio akcentus dėliojo A. Mekšėnienė.
Rokiškio J. Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė neabejoja – „Širvynė“ gyvuos, nes Paulių Širvį myli visa Lietuva. „Labai didelė sklaida, žmonės skambina ir klausia apie renginį iš visų kraštų“, – džiaugėsi direktorė. O šiemet minint P. Širvio gimimo šimtmetį, poetui skiriamas labai didelis dėmesys ne tik Dusetų ar Rokiškio krašte. „Širvį labai myli visur, Lietuvoje pasipylė begalė jam skirtų renginių. Rugpjūčio 1 d. Siesikuose (Ukmergės r.) vykusi tradicinė meno kūrėjų šventė dedikuota P. Širviui, joje buvo parodytas Anykščių KC režisieriaus J. Buziliausko spektaklis „Tik ilgesį palik“ pagal poeto eiles, laiškus, prisiminimus. P. Širvio šimtmečio minėjimo renginių bus visus metus“, – apie Rokiškio kraštą garsinančio poeto atminimo renginius pasakojo A.Matiukienė. O „vyšnaitė ant torto“– poeto sodyboje vykstanti tradicinė ir vis populiarėjanti „Širvynė“.
Taigi rugpjūčio 29 d. nuo 17 val. Degučiuose visi laukiami „Širvynėje“, nes čia bus ypatinga atmosfera: labai daug poezijos, dainų atlikėjų, skaitovų ir, žinoma, Širvio poezijos mylėtojų.
Projektą iš dalies remia:
