Jų likimai dažnai ypatingai jautrūs
Lietuvos mažųjų miestų ir vienkiemių fotografijos, jose gyvenančių žmonių veidai bei jų gyvenimo akimirkos – unikali ir svarbi istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė periferijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai ypatingai jautrūs. Vienas jų – rokiškėnas menininkas Gintautas (Gintas) Dainys (1969 m. liepos 22 d. – 2005 m. spalio 15 d.) – fotografas, operatorius, Fotomenininkų sąjungos narys, surengęs daug fotografijos parodų, dalyvavęs įvairiose meno akcijose. Šio menininko atminimas nėra įamžintas, nors G. Dainys – pirmasis ir vienintelis savojo miesto fotometraštininkas, netradicinės fotografijos atstovas.
„Manau, neklystu sakydama, kad Gintą pažinojom visi, todėl tikriausiai tai ir yra savotiškas menininko įamžinimas – turėti, jausti tą žmogų savyje. Kriaunų apylinkėse Gintas išmaišęs visus laukus, miškelius ir balas. Kaip pats sakydavo – iki septynerių metų augo Bagdoniškio kaime. Pakriaunio malūnas, Sartai, Juozapava – čia jį sutikdavau jau kaip fotomenininką“, – sakė A. Telšinskienė.
Gintas buvo visų
„Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau – TIKRAS. Viską, ką darė, ką kalbėjo, net ką galvojo, buvo iš tikrųjų. Jokio dirbtinumo: nei darbe, nei jausmuose, nei poelgiuose. Mėgo bendrauti, turėjo didelį būrį pažįstamų ir artimų. Bet visada priklausė tik sau. Kiekviename dalyke siekė maksimumo – ar tai buvo darbas, ar bendravimas, ar sūnaus auginimas. Net pačiomis džiugiausiomis akimirkomis akyse visada buvo dalelė liūdesio – gal dėl neišsipildžiusio noro visąlaik keliauti ir patirti, gal dėl neišvaikščiotų kalnų ar nepakalbintų įdomių žmonių. Toks banalus pasakymas: tarsi jį visą laiką šaukė toliai. Tai tas atvejis, kai žmogus gyvena čia ir dabar. Kiekvieną akimirką priėmė ir sėmė iš jos maksimaliai, todėl ir fiksavo viską, kas aplink jį – tiek žmones, tiek gamtą – nuo kalnų iki numirusio drugelio. Skubėjo. Galbūt tai buvo nuojauta“, – taip apie Gintuką vakar sakė jo žmona Dalia. Ir siūlė: „Gali net nerašyt, kad aš tai sakiau, nes esmė, kad jis buvo visų.“
Niekas be jo neapsieidavo
Su G. Dainiu Rokiškis atsisveikino 2005-ųjų spalį. Vos trisdešimt šešerių sulaukęs talentingas fotomenininkas daugelio buvo vadinamas tiesiog Gintuku. Jo gyvybė užgeso po sunkios ligos, kuri daugeliui buvo labai netikėta. Tikėdamiesi stebuklo, draugai tų metų rugsėjį net inicijavo šv. Mišias tuomet, kai Gintas gulėjo ligos patale. Palaikyti Vilniuje besigydančio draugo ir artimo žmogaus susirinko pilnutėlė Rokiškio Šv. Mato bažnyčia ir net pačių santūriausiųjų akys neslėpė ašarų: „Kodėl? Toks jautrus, talentingas, reikalingas ir jaunas?“
Gintas buvo vienintelis tuomet mūsų fotometraštininkas, fiksavęs visus svarbiausius miesto renginius. Be jo, kurį dažnai prisimena dar ir su dviračiu bei sūnumi Ignu ant sėdynės, neapsieidavo ir išleistuvės, šimtadieniai, privačios šventės. Daugelis Gintą pažinojo kaip atvirą, šiltą, kartu ambicingą ir kupiną planų asmenybę, nesitaikstančią su kasdienybe, nuolat, ypač paskutiniais gyvenimo metais, ieškojusią gyvenimo prasmės. „Gal į dvasinius dalykus daugiau kreipiu dėmesio? Vis svarstau ir svarstau, kas juoda, kas balta? Vis ieškau ir ieškau, kas yra tiesa? Nes noriu geriau pažinti save ir sutramdyti nuo blogybių. Jei ką nors darau prieš savo valią, tuoj pat sapnuoju armiją, karą, tai ženklai man, kad su savimi nesutariu“, – viename interviu yra sakęs Gintas.
Jis niekada nebuvo eilinis metraštininkas
O tų interviu būta ne vieno. Ir dalyvaudavo jis visose redakcijos šventėse. Ir ne tik šventėse. Kone kasdien ateidavo. Nes bendrų planų buvo aibės. Fotomenininkų sąjungos narys niekuomet nebuvo eilinis metraštininkas. Jo jautrus žvilgsnis leido vadinti Gintą talentingu. Niekas nesiginčijo, kad jo fotografijos buvo kokybės ženklas kiekvienam albumui ar bendrai „Rodos“ klubo (kuriam priklausė, nors vadino ten save „penkta koja“, nes tik vienas tuomet fotografavo) parodai. Viena didžiausių jo aistrų buvo senų žmonių portretai. Dažnai važiuodavo su „Gimtojo…“ korespondentais, jei žinodavo, kad kalbėsime su seneliais. Nuvažiuojam, tarkim, pas Malviną Onuškyje (ji buvo ką tik laimėjusi geriausios rajono močiutės konkursą). Gintas pastato ją prie tvarto ir prašo dainuoti. Pats išsižiojęs klausosi ir mus priverčia klausytis. O paskui ieškom namuose įvairiausių „lobių“ – staltiesių, senų paveikslų, „kažko tokio“ iš praeities, tegu net ir šukių. Ir fotografuojam, fotografuojam, įamžinam viską. Vėliau jis pamėgo techniką, kuri šiandien įprasta ir nieko nestebina – keletą negatyvų dėdavo į vieną nuotrauką ir kurdavo netikėtus nuostabius darbus, kur praeitį siedavo su dabartim.
Labai mylėjo
Visa tai sugulė į nuotraukas, paskui į parodas, galop į albumą. Netrukus po mirties išleistas jo fotografijų kartu su SMS (paskutiniųjų metų Ginto aitra buvo tie kultiniai SMS‘ai) albumas yra vienas kokybiškiausių leidinių. Ne tik atskleidžiančių Gintą, bet ir reprezentuojančių Rokiškį. Menotyrininkas Skirmantas Valiulis, jį recenzuodamas, rašo: „Iš fotografijų sprendžiu, kad G. Dainys labai mylėjo gyvenimą, ir viską, kas jame tikra ir gražu. Ir Rokiškis jo fotografijose gražiausias tada, kada miega ir kada, regis, iš pačio dangaus nusileidžia sodri šviesa. Net geležinkelio bėgiai ar dūmai iš kamino negadina peizažo. O vienišas, beveik ištirpstantis judesyje dviratininkas atrodo lyg pats autorius, išnykstantis šiame laike, bet išliekantis atsiminimuose ir su meile kurtose fotografijose.“
Tegu negražu, svarbu tikra
Taip Gintas fotografavo ir gamtą. Pats kartais šias nuotraukas vadino „saldžiomis“ ir žiūrėjo į jas su pašaipa, nors jos – filosofiškos ir trapios. Pats yra sakęs, kad ekstazę ir malonumą jaučia, kai padaro ką nors tegu negražaus, bet tikro. Viena paskutiniųjų jo parodų surengta Švedijoje, o vienas paskutiniųjų darbų, kurio nebaigė, – filmas apie Rokiškį.
„Keičiantis įstaigų pavadinimams ir vykstant reorganizacijoms mano veiklos pobūdis nesikeitė – iki šiol fiksuoju įvykius videokamera ir fotoaparatu, todėl galiu save vadinti vienu iš rajono metraštininkų…“ – autobiografijoje rašė Gintautas Dainys.
Savo fotografijomis jis tarsi liudijo savąjį laikmetį – laikmatį, fotografijas sujungdamas tarmiškais laiškais, atvirlaiškiais, SMS žinutėmis. Menininkas fotografijas jungė su skirtingomis medijų rūšimis: judančiais vaizdais, garsais. Eksperimentavo su kitais ir savimi: su „Fluxus“ judėjimo menininkais (Jonu Meku, Rimvydu Pupeliu, Ričardu Šileika), su vienkiemių gyventojais, kartu ieškodamas dialogo tarp savųjų idėjų ir rengiamų parodų žiūrovų.
Pirmą kartą – dėmesys fotografijai
Vienas iš šios vasaros renginių – respublikinė fotografijos konkursinė paroda „Vingis“ ir fotopleneras „Miesto metraštininkas“ menininkui Gintautui Dainiui atminti. Anot projekto autorės Audronės Telšinskienės, pasitelkus fotografijos srities profesionalus, bus skatinama įvairaus amžiaus asmenis domėtis fotografija kaip meno žanru, pažvelgti į fotografuojamą objektą nekasdieniu žvilgsniu – fotografijų konkursas „Vingis“ kviečia ieškoti reljefo, vandens, kūno ir pan. vingio. Respublikinio konkurso darbus vertins gerai žinomi fotomenininkai, visuomenei bus pristatoma konkursui pateiktų darbų paroda, skelbiami bei apdovanojami laureatai.
Rugpjūčio mėnesį numatomas fotomenininkų pleneras „Miesto metraštininkas“, kuris atgaivins fotografo G. Dainio įvardintą fotografo, kaip metraštininko, misiją – menininkams bus siūloma galimybė pažvelgti į kasdienį Rokiškio miesto veidą fotografo akimis: „prakalbinti“ miestą, užfiksuoti, sustabdyti jau buvusią akimirką. Plenero metu veiklas vykdys ir mokymuose savo žinias skleis žinomi menininkai. Liepos 17 d. kūrybines menininkų dirbtuves-plenerą vainikuos meninė instaliacija, skirta G. Dainio atminimui. Numatoma su šia instaliacija vykdyti kultūrinius mainus – parodą pristatyti ne tik įvairiose erdvėse, bet ir skirtinguose Aukštaitijos regiono miestuose, miesteliuose.
Kiekviena diena – Dievo dovana
„Kiekviena diena – Dievo dovana. Tačiau to nepajausi, dėvėdamas savęs gailėjimo rūbą. Verkšlenimas atbaidys sėkmę. Aplink Tave – Tavo minčių atspindys. Visa turi būti GERAI ir GERIAU“, – tai viena iš daugelio Ginto žinučių.
2015 m. spalio 15 d. Rokiškyje kartu su Jono Katelės paramos ir labdaros fondu organizuota vienos dienos vienos nuotraukos paroda Gintui atminti. „Tą dieną nuotraukas iš privačių archyvų eksponavome skirtingose miesto erdvėse“, – sakė A. Telšinskienė. Ji neabejoja, kad vasarą planuojami renginiai G. Dainiui atminti – neabejotinai reikšmingi. Šiomis dienomis kaip tik pasirašoma sutartis su projektus finansuojančiu Kultūros rėmimo fondu.
Kvies ieškoti vingio
Minėto konkurso „Vingis“ metu fotomenininkai bus kviečiami ieškoti reljefo, vandens, kūno ir apskritai vingio. „Šiuolaikinę fotografiją sunku išgryninti, atskirti, konstatuoti, kas yra meniška, todėl projekto veiklose – profesionalūs fotografai ir menininkai iš Vilniaus, Utenos, Panevėžio, Rokiškio apskričių. Pasitelkus žinomus fotomenininkus, siekiama konkretaus tikslo: sudominti miestiečius bei atgaivinti fotometraštininko tradiciją Rokiškio krašte, kuri neatsiejama nuo G. Dainio pradėtų veiklų. Ieškoti gilesnio santykio su auditorija, pasitelkiant sudėtingesnes fotografijos formas, intriguoti tuos, kurie anksčiau nesidomėjo fotografija kaip meno rūšimi. Tris pagrindines konkurso premijas laureatams steigia rajono savivaldybė“, – sakė A. Telšinskienė ir kvietė jau pradėti ruošti konkursui, kurio nuostatus skelbsime „Gimtajame…“
Siūlo „prakalbinti“ miestą
Fotomenininkų plenero „Miesto metraštininkas“ metu, anot A. Telšinskienės, veiklas vykdys ir mokymuose žinias skleis žinomi menininkai. Anot A. Telšinskienės, projektas gali būti tęstinis – kasmet organizuojamos fotografijos veiklos skirtingomis temomis. „Ateityje šio projekto rėmuose gali atsirasti viešos, atviros meno erdvės (jose eksponuojamos parodos, videoinstaliacijos), kurios pritrauktų kultūrinio turizmo dalyvius. Šiuo projektu siekiama praplėsti kultūrinių veiklų įvairovę: kviečiant profesionalius kūrėjus kartu stiprinti vietos kultūrinį identitetą“, – sakė projekto vadovė.
Projektą iš dalies remia
Pagarba siam nuostabiam zmogui.