Iš Rokiškio žydų gyvenimo: bendruomenės pastangos dėl mokyklų, šeštadieniai – be pieštuko ir sugyvenimas su lietuviais

Pusė Rokiškio – žydai

1634 m. Rokiškio valdos inventoriuje minimos trys gatvės: Vilniaus, Dvaro ir Rygos, ir jame pirmą kartą paminėti žydai. 1700–aisiais žydai jau minimi  Rokiškio bažnyčios inventorinėse knygose. Jie klebonui mokėjo mokesčius mėsa. Istorikai spėja, kad tie žydai buvo gyvulių skerdėjai. 1740 m. yra duomenys apie Rokiškyje esančią žydų sinagogą. Remiantis 1784 m. įrašu, mieste gyveno 26 žydų šeimos. 1790 m. surašymo duomenimis, Rokiškyje buvo 43 namai su kaminais, iš jų aštuoni – žydų. Nutiesus geležinkelį Daugpilis–Rokiškis (1873 m.) miestas ėmė sparčiai plėstis, jame kasmet kūrėsi vis daugiau žydų šeimų. 1897 m. Rokiškyje gyveno 2736 gyventojai, iš jų  2067 – žydai. 1919 m. Rokiškyje surašyti 3493 gyventojai, iš jų 1300 žydai.
1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 2013 žydų, jie sudarė 46,54 proc. miesto gyventojų. Rokiškyje daugiausia žydų namų buvo Sinagogų, Vytauto, Respublikos, Pirties, Mikėno ir Kauno gatvėse bei Nepriklausomybės aikštėje. Beveik pusė jų buvo jauni, kūrė šeimas ir augino vaikus. Todėl žydams reikėjo mokyklų, kuriose jų atžalos lavintųsi.

Žinios – kuklios

Istorikė, buvusi ilgametė Rokiškio muziejaus darbuotoja Onutė Mackevičienė sakė, jog žydai turėjo viską: nuo namų, verslų, krautuvėlių, prieglaudų, sinagogų iki mokyklų. Tačiau apie žydų mokyklas  ir jų veiklą istorinių duomenų išliko negausiai, o ir žydų mokyklų pastatai nunyko. „Žydų vaikai mokėsi ir lietuviškose mokyklose, nes ilgai gimnazijų neturėjo. Yra pasakojimų, kaip tarpusavyje lietuvių ir žydų vaikai kiemuose keldavo „karus“, bet jie buvo be rasinio ženklo. Tokie „karai“ vyksta ir dabar daugiabučių kiemuose (juokiasi – aut. past.). Prie visų sinagogų buvo mokomi vaikai religijos, mokymas vykdavo hebrajų kalba“, – žydų bendruomenės neišlikusį švietimo paveldą komentavo istorikė.  Pasak jos, apie Rokiškio žydų verslą išliko didelė ir gausi istorija bei  verslovių pastatų.

Muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė, rinkusi duomenis apie muziejaus lankytojus, pasakojo, jog žydų šeimos labai rūpinosi atžalų švietimu ir lavinimu. Todėl ir muziejuje, atidarytame 1933 m., žydų vaikai buvo aktyvūs lankytojai, kiekvieną mėnesį jų į muziejų ateidavo po kelias dešimtis. Pavaduotojos vyras, buvęs ilgametis miškininkas Ričardas Mieliauskas tik iš tėvo Stasio, grynakraujo rokiškėno, gyvenusio name netoli dvaro, pasakojimų žino apie lietuvių ir žydų bendrystę. „Žydai pas mano senelius ir tėvus imdavo pieną. Gerai žmonės sutarė. Žinojau, kad Kauno gatvės zonoje, netoli prezidento Algirdo Mykolo Brazausko gimtojo namo, buvo žydų mokykla, bet tikslios vietos nebeparodyčiau… Daug daugiau prisiminimų liko iš žydų geto ir šiurpių pasakojimų apie jų žudynes“, –  kalbėjo R. Mieliauskas apie tragišką Rokiškio žydų likimą.

Apie žydų ir lietuvių sugyvenimą –  rokiškietės Albinos Bičkauskienės prisiminimuose pasakota, kad ji  vaikystėje kartu su mama nešdavusi Zametų šeimynai pieno produktus iš kaimo. Ji pasakojo  apie žydų gerumą, svetingumą:  tik atėjus, jie iškart pasiūlydavo arbatos ar kavos. Albinos  šeima bičiuliavosi su Zametais, kiti lietuviai taip pat neblogai sutarė su žydais, žydų vaikai ėjo kartu į mokyklą su lietuviais. Kitų amžininkų pasakojimuose išlikę teigiami atsiliepimai apie žydus, nes jie turėjo daug parduotuvių, buvo galima imti prekes „bargan“, per Pesach šventę visus vaišindavo.

1940 m. įvykusi rusų okupacija tapo Rokiškio žydų tragedija. 1940 m. rudenį vykdyta prievartinė turto nacionalizacija palietė žydų krautuvininkus: buvo nacionalizuota B. Šneiderio, Aršo Chonės, D. Finkelienės, F. Levinienės ir kitų parduotuvės, uždrausta beveik visų tautinių ir religinių visuomeninių organizacijų veikla. 1941 m. prasidėjo trėmimai, o prasidėjus nacių okupacijai žydai buvo suvaryti į getą ir vėliau sušaudyti. Jie buvo varomi  dvaro link, kai kurie jų buvo paskandinti dvaro tvenkiniuose, kiti vežami Miliūnų bei Lukštų pusėn ir sušaudyti Bajorų, Antanašės kaimų pamiškėse.

Sinagogos – pagal trispalvę

1921 m. sudarytame Rokiškio miesto plane pažymėtos keturios sinagogos: trys Sinagogos gatvėje, viena – Pirties. Sinagogos gatvėje trys sinagogos buvo skirtingų spalvų ir paskirties: geltona skirta Talmudo mokiniams, žalia – turtingiems ir namų šeimininkams,  raudona (didžioji) – visiems.

Žydų paveldo tyrinėtojai išsiaiškino, kad didžioji sinagoga (raudonoji) naudota retai, esą  joje vaidenosi. Viename užrašytame rokiškėno pasakojime nurodoma: „Raudonoji sinagoga kėlė baimę. Net Yona, sinagogos šamesas (sinagogos tarnautojas), bijojo įeiti į vidų. Prieš įeidamas pažvangindavo tris kartus raktais ir iššaukdavo: „Dvasios ir vaiduokliai, traukitės į savo poilsio vietą…“ Antrojo pasaulinio karo metais sinagogos buvo sudegintos. Sinagogų gatvės 4-ajame dviaukščiame mediniame name gyveno žydų vyriausiasis rabinas Izraelis Sniegas.

Verslo gysla

Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma žydų pasitraukė į Rusiją. Vėliau grįžę Rokiškyje ėmėsi verslų:  Jofė įkūrė saldainių fabriką, broliai Mejeriai – spaustuvę, sacharino bei kartono gamyklą, jiems priklausė viešbutis „Londonas“. Žydas Zametas, turėjęs geležies apdirbimo dirbtuvę, buvo turtingiausias Rokiškio žmogus, o jo namas Nepriklausomybės aikštėje (namas su bokšteliais) išsiskyrė architektūra ir puošnumu. Pernai šis sunkmetį išgyvenantis istorijos liudytojas parduotas privačiam asmeniui.

Tarpukariu žydams priklausė didžioji dalis Rokiškio miestelio parduotuvių, įvairių dirbtuvių, įmonių. Parduotuvės buvo nedidelės, dažniausia įkurdintos žydų gyvenamuosiuose namuose. Senieji gyventojai prisimena, jog maisto prekių parduotuvėse visuomet būdavo statinių  su silkėmis. Didžioji dalis žydų gyveno bei parduotuves turėjo pagrindinėje (dabar Respublikos) ir Vytauto gatvėse.

Šeštadienis – be pieštuko

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, žydai aktyviai įsitraukė į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. 1920 m. vyko miesto tarybos rinkimai, kuriuose nuspręsta miesto tarybos pirmininko vienu iš dviejų pavaduotojų išrinkti  žydą Izraelį Zametą, o burmistro pavaduotoju tapo Isakas Sarvaras. 1922 m. buvo įkurta Maccabi organizacija. Ši gausi organizacija skatino hebrajų kalbos mokymąsi (visos instrukcijos buvo pateikiamos hebrajų kalba). Maccabi klubas vykdė sportinę veiklą, vykdavo kultūriniai vakarai, buvo kviečiami lektoriai iš didesnių miestų, vyko literatūros skaitymai. Maccabi turėjo ir jidiš biblioteką.

Tarpukariu Rokiškyje veikė bent kelios žydų mokyklos. Šaltiniuose minimos Tarbut mokykla, kurioje mokėsi apie 200 mokinių, ir Tarbut progimnazija, kurioje mokėsi taip pat apie  200 mokinių. Buvo atidaryta ir sekuliari jidiš mokykla, tačiau ji dėl lėšų stygiaus veikė neilgai (uždaryta 1928 m.).

Tarbut mokykloje  dėstė mokytojai: J. Kaspi, A. Joselevičius, ir D. Sudarskis. Progimnazijoje – J. Zametas, J. Kaspis, D. Sudarskis, A. Joselevičius, Grinbergai ir F. Grinšteinai bei du mokytojai lietuviai, dėstę menus ir lietuvių kalbą. Mokyklos tarpusavyje konkuravo. Kurį laiką veikusi Javnės mokykla neišlaikė  finansinės konkurencijos su Tarbut ir buvo uždaryta.

Dalis žydų sėkmingai mokėsi lietuviškoje gimnazijoje. Jie turėjo lengvatų – buvo atleisti nuo rašymo šeštadieniais, o per šabą jiems taip pat negalėjo vykti egzaminai ar patikrinimai. Yra duomenų, jog tarpukariu veikė ješiva, kurioje mokėsi jaunuoliai iš viso Rokiškio bei Zarasų.

Iš tarpukario raštų

Prieš keletą metų „Gimtasis…“ tyrinėjo tarpukario laikotarpio Rokiškio raštus, saugomus Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA). Raštų tuometei Švietimo ministerijai tekstuose yra nemažai informacijos apie Rokiškio žydų mokyklų steigimą, mokytojus, patikrinimus ir konkurenciją.

„Jau antri metai, kaip I Rokiškio žydų mokykloje mokytojauja mokytojas Meeras Chaifesovičius; jis kaipo mokytojas nėra blogas: žmogus baigęs aukštąjį mokslą ir savo specialybėj išsilavinęs. Tačiau nežiūrint į tai, jis labai nepatinka nekuriems Rokiškio žydams, ypač sionistams, svarbiausioji jo netinkamumo priežastis ta, kad jis turi vedęs krikščionę pačią; tačiau jie aiškiai mato, kad čia menkas argumentas ir juo remtis gėda, tai griebės visokių „išmislų“. Pavasarį pradėjo siųsti Švietimo Komisijai visokius skundus, kuriuos Švietimo Komisija pripažino nepamatuotais ir birželio mėn. 22 d. š. m. savo posėdy juos atmetė. Dabar į šį dalyką įsikišo  žydų bendruomenė, kuri deda visas pastangas, kad kaip nors Chaifesovičių iš Rokiškio pašalinus. Kadangi jų skundų instruktorius ir Švietimo Komisija nepripažino, tai jie dabar siunčia Švietimo Ministerijai (…).  Šitoje jų skundoje tiesos labai maža tėra: vienas tiktai tiesa, kad Chaifesovičius šeimynoje vartoja rusų kalbą, bet taipgi niekam ne paslaptis, kad rusų kalbą visi žydai labai mėgsta.

Rokiškio žydų bendruomenė save įsivaizdina labai svarbia įstaiga: taip nesenai ji man pačiam buvo pradėjus siuntinėti raštus „žargono-ieroglipais“ rašytus, kurių žinoma, aš nepriėmiau, bet tai aiškiai rodo, koks jų bendruomenės nusistatymas: jie norėtų, kad mūsų įstaigos mokėtų jų „žargono“. Taip, kad dabar susidarė tokia padėtis: Švietimo komisija perkelti Chaifesovičių į kitą vietą neturi kur, pašalinti jį – nėr už ką“.

1-os Rokiškio žydų mokyklos, pačių žydų vadinamos „Tarbut“,  lankymosi ataskaita, kurioje  pranešama, kad „ši mokykla esanti įsteigta Aps. Švietimo komisijos ir Instruktoriaus vaikų tėvams prašant. Mokytoją tvirtinti Švietimo ministerijai yra pristatęs komandiruotas Leipcigan Instruktorius J. Šukys. Iki šių metų čia mokytojavo M. Chaifesovičius. Šimet jis susipešė su savo tautiečiais ir pasitraukė iš šios mokyklos. Dabar pradžioje šių mokslo metų Apskr. Švietimo komisija paskyrė naują mokytoją J. Srebrovičių ir aš nusiunčiau Šv. Ministerijai jį patvirtinti. Srebrovičių rekomendavo taipgi žydai.“

1923 m. spalio 15 d. rokiškėnas J. Kleinas Rokiškio apskrities pradžios mokyklų inspektoriui J. Šukiui pateikė prašymą: „Šiuomi turiu garbės prašyti leisti Rokiškyje, Vilniaus g-vėj, N 10, name Zalkindo atidengti „Cheder“ (Žydų tikybinę mokyklą), kurioje dėstomi šie dalykai: Gimtoji kalba (hebrajų), Aritmetika, Tikyba ir komentacijos, Lietuvių kalba, Tėvynės žinios, Dailiraštis ir grafika, Talmud, Gamta, Geografija. Mokytojai: C. Šubas, M. Karas, A. M. Vaineris, M. Fideris.

„Chederas“ yra privatinė tikybinė mokykla. Pasauliniai dalykai bus dėstomi „Chedero“ visuose 4 skyriuose sulig I ir II skyrių 4-metinės 2-klasinės nelietuvių kalboj valstybinę programą. Visi dalykai bus dėstomi hebrajų kalba, išskiriant lietuvių kalbą. Lėšas duoda Tėvų komitetas, kuris gauna mokslo mokesnį iš turtingesniųjų vaikų ir pašalpą iš Žydų tikybinių organizacijų. Tevo komitetas valdo „Chedero“ ūkį ir lėšas (…).

Nurodyti prašyme mokytojai turi tik naminį mokslą be cenzo, bet yra pakviestas dar vienas mokytojas Mauša Cibusia, baigęs Žydų mokytojų Seminariją „Javne“ Kaune.

Priede pateiktas vaikų, ketinančių lankyti mokyklą, sąrašas. Jame – 102 vaikai nuo 6 iki 14 m. Viena iš Rokiškio apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigų buvo kasmet lankyti apskrities mokyklas, rašyti vizitų ataskaitas.

1924 m. balandį buvo aplankytos dvi Rokiškio žydų pradinės mokyklos. Balandžio 9-ąją inspektorius atvyko  į Rokiškio pradžios dvikomplektę mokyklą N 2 žydų tautos. Mokykla įsteigta 1918 m., jos pirmame skyriuje mokėsi 3 berniukai ir 19 mergaičių, antrame – 6 berniukai ir 11 mergaičių, trečiame – 11 berniukų ir 11 mergaičių, o ketvirtojo skyriaus tais metais nebuvo. „Visi mokomi dalykai hebrajų kalba. Su mokiniais mokytojas kartais elgiasi per žiauriai. Tvarka vidutinė.“

Balandžio 11 d. inspektorius lankė Rokiškio pradžios dvikomplektę mokyklą N 3 žydų tautos. Joje dirbo du mokytojai, pirmame skyriuje mokėsi 33 mergaitės, antrame – 3 berniukai ir 19 mergaičių, trečiame – berniukas ir 12 mergaičių, o ketvirtame – 8 mergaitės. „Šioje mokykloje visi dalykai dėstomi žargono kalba. Tvarka mokykloj netikusi, raštinė vedama netinkamai, mokytojai – studentas ir mokytojas – silpni. Butas mokyklai suvis netinkamas.“

Dvi gimnazijos  – po susipriešinimo

Žydų vidurinės mokyklos steigimas turi savo istoriją.  Pradinių žydų mokyklų Rokiškyje buvo  trys, o vidurinį mokslą žydų vaikai galėjo įgyti tik lietuviškoje gimnazijoje. 1926 m. vasarą aktyvesni žydų bendruomenės nariai kreipėsi į Švietimo ministeriją bei Rokiškio apskrities burmistrą, prašydami leisti steigti žydų gimnaziją.

Iš draugijos „Misoro-V‘Daas“ rašto: „Remdamiesi Jūsų raštu šių metų, liepos mėnesio 30 d. už Nr.83/17, apie įsteigimą Vidurinės mokyklos Rokišky, kuriame jojo, Švietimo Ministerio, Ekselencijos leidžiama įsteigti minėtą mokyklą sąlygomis: jeigu bus suorganizuota organizacija, kuri rūpintųsi visais mokyklos išlaikymo reikalais ir jeigu kiekvienoje klasėje susirinktų ne mažiau 15 mokinių, turime garbės pranešti, kad organizacija „Misoro-V‘Daas“ prisiėmė rūpintis visais mokyklos išlaikymo reikalais, taip pat mokinių skaičius atatinka jojo Ekselencijos reikalavimui. Taigi, prašome leisti mokyklai (dėstomoji kalba hebrajų, atskiros pamokos žydų kalba t.y. „Idiš“, specialiais dalykas – buhalterija) pradėti veikimą.“

Leidimas buvo gautas ir 1926 m. rugsėjo 1-ąją mokykla atidaryta. Ją rėmė žydų švietimo draugija „Javne“.

Kadangi žydų bendruomenė nebuvo vieninga, tikėjimu menkiau besidominčios žydų šeimos  buvo nepatenkintos,  kad „Msoiro-V‘Daas“ gimnazijoje labai  didelis dėmesys skiriamas religijai. Todėl jos kreipėsi į kitos respublikinės žydų draugijos „Tarbut“, remiančios jaunimo švietimą, komitetą, prašydami leisti įsteigti dar vieną gimnaziją. Prašyme rašoma, jog „Rokiškio miestas, kuris gana didelis centras, kur jau apie šešius metus veikia trys žydų pradžios mokyklos, kurios jau turėjo daug laidų, jau seniai jaučia aukštesniosios ar vidurinės mokyklos stokos, kur norintieji žydų mokiniai galėtų tęsti savo mokslą. Dėl šios priežasties, kaip Rokišky, taip ir visoj apylinkėj daug žydų moksleivių atsidūrė labai nemalonėj padėty negalėdami įsigyti nors ir vidurinį mokslą. Ir jei tėvai nori toliau apšviesti savo vaiką, jie turi siųsti jį Kaunan, Panevėžin ar Ukmergėn, kur mokslas su išlaikymu apsieina labai brangiai ir tas labai blogai atsiliepia į mokinio gyvenimą ir į tėvo ekonominę padėtį. Savaime aišku, kad tik turtingas tėvas gali laikyti savo vaiką gimnazijoje kur kitur. O neturtingi tėvai turi atsisakyti nuo tolimesnio mokslo savo vaikam. Jau seniai galvojame apie aukštesnės mokyklos atidarymą Rokiškyje, bet tarp tėvų dar ėjo ginčų dėl dėstomosios kalbos. Dabar mes, Rokiškio žydų tėvų dauguma, sužinojome, kad garsus Kretingos-Tauragės žydų vidurinės mokyklos buvusis vedėjas p. Z. Kliumelis suorganizavo visiškai slaptai nuo Rokiškio visuomenės klerikalų draugiją vidurinei mokyklai Rokiškyje atidaryti. Žinodami, kad jau p. Kliumelis savo kova su žydų demokratine visuomene atsižymėjo savo griežtumu Kretingoj, kur nežiūrint į tėvų kovą prieš jį jis laikėsi ten buvusio Seimo atstovo Dr Olebergo parama ir buv. Švietimo Ministerio p. Jomanto protekcijos nuolanka, turėdamas omenyje jo santykius Tauragėj su tėvais ir žydų visuomene, ir (…) žinodami, kad priešaky Rokiškio vidurinės mokyklos kurios iniciatorium yra p. Kliumelis stovi žydų klerikalinė kultūros draugija „Javne“ o oficialiai Rokiškio naminiu būdu įkurta draugija iš savo žmonių griežtos klerikalinės auklėjimo adeptus ir nenorėdami atsidurti padėtyje priverstu budu (nes kitos išeities nebus) siųsti savo vaikus į klerikalinę mokyklą, kuri be scholastikos ir jėzuitinio auklėjimo mūsų vaikam nieko neduos, (…),  prašome ir įgaliojame jus skubiai daryti visus žygius Švietimo Ministerijoje dėl aukštesniosios komercinės mokyklos ir jei ne komercinės mokyklos bent vidurinės mokyklos su hebrajų dėstoma kalba, nes klerikalinis pavojus mus visus sujungė. Prašome mokyklą atidaryti jūsų vardu kol vietinis skyrius neperims mokyklos savo globon ir savo išlaikymui“.

Raštą pasirašė 76 asmenys, jį patvirtino Rokiškio burmistras. „Tarbut“ draugija patenkino rokiškėnų prašymą ir kreipėsi į Švietimo ministeriją.

Gimnazijos – priežiūroje

Abi žydų gimnazijas kasmet tikrino Rokiškio apskrities pradžios mokyklų inspektorius, ataskaitas apie mokyklas teikė jų direktoriai.  Apie vidurinę žydų mokyklą Nr. 1 („Msoiro-V‘Daas“ gimnaziją) 1926 m. ataskaitoje rašoma: „Mokykla įkurta 1926 m. rugsėjo 1 d. draugijos „Msoiro-V‘Daas“ vardu. Buvo atidarytos trys klasės. Mokyklos tipas realinis ir joje dėstomas specifinis dalykas – buhalterija. Mokyklos dėstomoji kalba – hebrajų.“ (…) „Įkurta pil. Peisacho Rucho namuose Vilniaus g-vė. Samdomoji kaina 1800 litų metams. Inventoriaus vertė siekia iki 1000 Lt.“ (…) Prie mokyklos yra mokinių knygynas, įvairių žemėlapių ir gamtos pavyzdžių.“ (…) „Mokytojų skaičius šių metų gale – 4, iš jų vienas išėjęs aukštąjį mokslą, kiti studentai.“ Atidarant mokyklą, ją lankė 37 moksleiviai. Mokytis pageidavo 42 vaikai, bet 5 iš jų nebuvo priimti dėl nepakankamo pasiruošimo. Mokslo metų pabaigoje mokykloje buvo 40 moksleivių. Mokytojas Zelikas Orelavičius buvo baigęs Berlyno žydų aukštąją pedagogų seminariją. Jis dėstė tikybą, hebrajų ir vokiečių kalbas, „paišybą ir gimnastiką“. Tarp mokytojų buvo ir lietuvis Vladas Adomonis, kuris dėstė lietuvių kalbą. Įdomu, kad pastarasis prašė leidimo dirbti ir „konkuruojančioje firmoje“ – „Tarbut“ vidurinėje mokykloje. Ir tą leidimą gavo.“

Tų pačių metų ataskaitoje apie „Tarbut“ vidurinę mokyklą teigiama: „Rokiškio žydų „Tarbuto“ vidurinė mokykla pradėjo veikti 1926 m. spalio 3 d. Įsikūrimo iniciatorius buvo Kauno „Tarbuto“ draugijos centro valdyba ir vietinis skyrius. Pradžioje buvo atidarytos tik trys klasės I, III ir IV. Dėstomoji kalba – hebrajų.“ „Užėmė pirmiau pil. M. Kaco namus, o 1926 m. gale persikėlė į pil. Baltušytės namus Naujojoje g-vėje. Namai patogumo atžvilgiu turi daug trūkumų. Namai nuomojami trumpam laikui. Inventoriaus būtis vidutinė. Jo vertė siekia 1400 litų.“ „Mokytojų knygyne buvo 34 knygos, įvertintos 220 Lt, mokinių knygyne – 126 knygos, „sumai 412 Lt“. Dirbo: „2 etatiniai ir 4 laisvai samdomi. Su aukštuoju 1, aukštesniuoju 4, nebaigęs aukštesniojo-1“. Apie mokinius rašoma: „1926 m. gale mokinių buvo 51. Norinčių stoti į mokyklą prašymų buvo 64. Iš priimtų buvo 7 sulig pažymėjimais ir 44 iš egzaminų. Nepriimta 13 dėl nepakankamo pasiruošimo.“ „Tarbut“ per tris pirmuosius mokyklos veikimo mėnesius vieno moksleivio išlaikymas kainavo 152 Lt ir 55 ct. Mokslo mokestis svyravo nuo 180 iki 300 Lt. Nuo mokesčio buvo atleisti 6 vaikai, pusę kainos mokėjo trys vaikai“. Mokyklai vadovavo inžinierius I. Zametas.

Kur du pešasi – abu pralaimi

Tarpusavyje dėl vaikų ir mokytojų konkuravusios gimnazijos ilgai neišsilaikė. 1927 m. jos  susidūrė su rimtomis problemomis. Patikrinimo ataskaitoje nurodyta, kad „Tarbut“ mokyklos butas mažas ir šaltokas,  pirmoji klasė nesuformuota dėl vaikų stokos: „Išėjo per apyskaitos metus 24 mokiniai, 15 baigė, 4 persikėlė į kitas mokyklas, 3 emigravo iš Lietuvos, 2 dėl nežinomų priežasčių. Atėjo 26 mokiniai, 6 nepriimti dėl nepakankamų žinių.“

Aukštesniųjų mokyklų Tarėjas  įvertino „Tarbut“ mokyklą: mokinių žinios – menkos, mokyklos sąlygos – prastos, nesilaikoma programos. Jei reikalai nepasitaisys, Švietimo ministerija grasino mokyklą uždaryti. Direktorius I. Zametas buvo atleistas iš darbo dėl to, kad netinkamai ėjo pareigas, jį pakeitė Mauša Epšteinas.

Panašiai klostėsi ir „Msoiro-V‘Daas“ mokyklos reikalai: iš keturių klasių liko tik I ir II. „Kadangi mokyklos finansinė padėtis sunki, turi būti pageidaujama, kad Švietimo ministerija šelptų šią mokyklą, nes ji yra vienintelė Rokiškio, Utenos, Panevėžio, Šiaulių ir kitose apskrityse, kur moksleiviai gauna tikybinę auklėjimą.“

Inspektorius nurodė, jog mokykloje nesilaikoma programos, mokinių žinios  menkos ir ministerija grasina mokyklą uždaryti. „Javne“ draugijos centro komitetas parašė raštą švietimo ministrui, prašydamas atidaryti mokykloje dvi aukštesniąsias „specialines“ klases, bet prašymas atmestas, o mokiniams liepta mokytis Ežerėnų (Zarasų) komercinėje mokykloje.

1928 m. birželį ministerijos pavedimu abi mokyklas tikrino Rokiškio valstybinės gimnazijos atstovas ir pateikė nepalankią ataskaitą: „Tarbuto“ mokykla mokslo ir mokinių išsilavinimo atžvilgiu šiek tiek aukščiau stovi už „Msoiro-V‘Daas“ bet visgi nei viena nei kita neatstoja geros pradžios mokyklos. Manau, kad reikal. pasiūlyti šių mokyklų laikytojams sulieti jas į vieną.“

 „Tarbut“ draugija įspėta, kad 1929 m. mokykla bus uždaroma, ir spalio 19 d. gautas pranešimas apie uždarymą bei mokytojų atleidimą. „Msoiro-V‘Daas“ mokykla taip pat gyvavo nebeilgai.

Švietėjiška veikla

Žydai buvo aktyvūs ir visuomeniniame Rokiškio gyvenime. Jų iniciatyva vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas: veikė jidiš teatras, buvo atvykusi teatro trupė iš Varšuvos, kuri kartu su vietos žmonėmis statydavo spektaklius, o vėliau patys rokiškėnai savarankiškai rengdavo spektaklius. Čia veikė ir meno mylėtojų draugija, 1922 m. Avigdoras Arielis Glombotzkis įkūrė skautų draugovę, veikė ir labdaros draugijos, ambulatorija neturtingiems ligoniams, „oze“ skyrius ir našlaičių  prieglauda, kurios direktore buvo Chana Šadur.

**

1923 m. Rokiškio apskrityje surašyti 4 tūkst. 506 žydai, o Rokiškyje jų gyveno 2 tūkst. Iš mūsų krašto miestelių daugiausia jų suskaičiuota Onuškyje – apie 200. Panašiai tiek žydų buvo visame Obelių valsčiuje, po kelias dešimtis – Kamajuose, Pandėlyje, Suvainiškyje ir jų apylinkėse bei kitose vietovėse.

Projektą iš dalies remia

1 iš 5