Paminklai ir įvairūs atminimo žymenys dažnai tampa aršių diskusijų objektais. Sostinėje suremiamos ietys dėl rašytojo Petro Cvirkos paminklo, dėl politinių asmenybių įamžinimo, o Lukiškių aikštės vizija virto farsu, kurio kraštutinumai verčia abejoti, ko iš tikrųjų siekiama – tai ji virsta ledo čiuožykla, tai pliažu, tai joje pliekiasi memorialo „Laisvės kalva“ šalininkai ir priešininkai. Kol pliekėsi, kauniečiai nugvelbė vilniečių idėją statyti Vyčio paminklą. Kaime paprasčiau. Didelių politinių ambicijų vargu ar rasi. Jei ir rasi, tai jos neužgožia sveiko proto. Kaime paprasčiau rasti bendrą kalbą, nes daugelio gyvenančiųjų šaknys yra čia, todėl svarbi tampa vos ne kiekviena istorinė detalė, praeities liudijimai, prisiminimai. Ir susitarti paprasčiau. Kalvių kaimas kaip tarė, taip ir padarė – pastatė paminklą 1710 m. maro aukoms atminti. Pastatė ne tuščioje vietoje, o ten, kur kadaise jau stovėjo atminimo kryžiai. Šio darbo ėmėsi ir vietiniai, ir iš šio kaimo kilusieji.
Svajonę įgyvendino kiti
Pastatyti paminklą maro aukoms buvo sena šviesios atminties Jono Galvydžio svajonė. Ir kaimo gyventojams jau ilgą laiką brendo mintis šią vietą pažymėti tam tikru atminimo ženklu. Šiais metais J. Galvydžio svajonę įgyvendino jo šeima – dukra Genė ir jos vyras Jonas Dikčius – bei iniciatyvi kaimo bendruomenė.
Buvo dar viena priežastis, paspartinusi planų įgyvendinimą: į šią vietą kėsinasi civilizacija – kalvelė ir aplinkinė teritorija tampa keturračiais važinėjančių jaunuolių pamėgta vieta.
Įvykiai susidėliojo netradiciškai – paminklas pastatytas koronaviruso pandemijos metu. Žinoma, maro ir pandemijos padarinių lyginti neįmanoma, tačiau iš pradžių baimių būta.
Palaimino per Jonines
Paminklui atidengti pasirinkta Joninių diena. Įdomu tai, kad prie paminklo statybų prisidėjo daug Jonų: paminklas iškilo idėjos sumanytojo Jono Galvydžio žemėje, visų statybos darbų iniciatorius – J. Galvydžio dukters G. Dičienės vyras Jonas, techniką paminklui skyrė Kalvių kaimo ūkininkas Jonas Venslovas, o istoriją rinko taip pat jų bendravardis Jonas Bendorius.
Paminklą atidengė ilgametis Kalvių kaimo gyventojas Vytautas Butkys, palaimino Kamajų parapijos klebonas Andrius Šukys.
Vienas lauke – ne karys…
Paklausti, kas parūpino akmenų, kas liejo pamatus ir atliko kitus darbus, kaimo bendruomenės pirmininkė Stasė Gruoblienė ir seniūnaitis Gintaras Kepalas vienas per kitą vardijo geradarius. Pasirodo, didysis paminklo akmuo atkeliavo iš Verksnionių kaimo, Gruoblių sodybos. Jis užtiktas kasant šulinį 6 metrų gylyje. Tam tikrą laiką šis pusantro metro aukščio gražuolis puošė sodybą, o dabar jį kilniam tikslui padovanojo sodybą paveldėjusi Gruoblių anūkė Jurgita Kazakevičienė. Smulkesni akmenys surinkti iš J. Venslovo laukų. Šis ūkininkas talkino ir su sava technika. Be jokio atlygio akmenis sumūrijo Vidas Kavoliūnas. Senoji saulutė nukaldinta Aukštakalniuose gyvenančio Audriaus Baltrukėno, o užrašas ant akmens gamintas Svėdasuose.
Paminklas stovi prie pagrindinio kelio, vedančio nuo Kamajų į Svėdasus, šalia Kalvių kaimo. Jį įmanoma pamatyti ir nuo plento. Čia stabtelėjusieji visą pagrindinę informaciją apie paminklą ras informaciniame stende.
Kas čia įvyko?
Šioje aukštumėlėje iki 1947 m. stovėjo trys sutrešę kryžiai ir akmenų krūsnys. Trys kryžiai, žymimi raudonais brūkšniais, dažniausiai būdavo maro kapų ženklas, o akmenys saugojo kūnus nuo žvėrių, kad šie neiškastų ir neišnešiotų. Didysis 1708–1710 m. maras sietinas su 1700 m. prasidėjusiu Šiaurės karu ir keleriais nederliaus metais. Istorikų duomenimis, ligos židinių rasdavosi net iki 1717 m. Maro metu kilo badas, bijodami vieni kitų, žmonės slėpėsi miškuose. Nebuvo kam palaidoti mirusiųjų, sodybos liko tuščios.
Juodąja mirtimi vadinamas maras neaplenkė ir Kalvių kaimo. Du šimtmečius apie tai liudijo trys mediniai kryžiai. Iš to laikotarpio yra išlikusi legenda apie tris drąsius Kalvių kaimo vyrus – brolius Narbutus. Jie padėjo nusilpusiems, sergantiems, laidojo mirusius ir stebuklingai išliko gyvi. Tačiau jaunėlis nuėjo į ištuštėjusius mylimosios namus ir, neatsispyręs jausmams, parsinešė jos megztas raštuotas pirštines, kurios ir pražudė brolius, mat kartu parsinešė ir mirtį. Broliai Narbutai buvo paskutinės maro aukos Kalviuose. Kaimui prireikė daugelio metų, kol atsikūrė įprastas gyvenimas, buvo atkelta gyventojų.
Priminimas ateinantiems
„Šis gamtos kampelis tartum sukurtas čia gyvenusių žmonių istorijai įamžinti, o mes, čia susirinkusieji, vieną ranką tiesiame praeičiai, kitą – ateičiai: prisimename tuos, kurių seniai nėra, ir paliekame priminimą tiems, kurie ateis“, – taikliai paminklo prasmę įvardijo iš Kalvių kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis Jonas Bendorius.
Pasak jo, kad senais laikais čia buvo kapinės, liudija tik netiesioginiai žmonių atsiminimai. Pasakojama, kad šiame žvyrynėlyje su lengva smiltele palaidojusieji žmogų ant kapo užrisdavo didelį akmenį, kad žvėrys neiškastų. Matyt, mirusieji čia atguldavo dar tais laikais, kai Kalvių kaimo nebuvo, o žinota tik vietovė, esanti prie kalvės. Paskutiniai palaidojimai, ko gero, ir buvo maro aukos. Vėliau niekas nedrįso laidoti maro kapinėse.
Jo tėvas yra pasakojęs, kad po maro metų ir dar jo vaikystėje čia, tarp akmenų, vogčiomis laidodavo nespėtus pakrikštyti naujagimius, o maro aukų laidojimo vietą liudijo trys kryžiai – visų maro kapinių ženklas.
Tokia nekropolį primenanti vieta, užversta akmenimis, čia buvo iki sovietmečio statybų. Apie 1946 ar 1947 metus ant šios aukštumėlės dar stovėjo trys kryžiai, tikriau – du sutrešę stulpai ir vienas apynaujis kryžius.
Pastarojo istorija tokia: pasakojama, kad Kalviuose gimusios seserys Elena ir Karusė Sabalytės, gyvenusios XX a. pradžioje, tapo vienuolėmis ir išvyko į Italiją. Grįžusios aplankyti gimtinės jos įtikinusios Kalvių žmones, kad reikia pastatyti kryžių maro aukoms atminti, nes senieji jau sunykę.
„Tikriausiai tą kryžių pokario metais aš ir mačiau. Paskui kryžiai (ir naujesnis, ir tie sutrešę stulpai) dingo. Tais laikais dingdavo ne tik kryžiai, dingdavo ir žmonės. Kolūkmečiu, kai prasidėjo statybos, buvo pastatyta kontora, o greta pradėti projektuoti ūkiniai pastatai. Ši vieta tam labai tiko. Bet sukilo Kalvių kaimo žmonės. Ypač be atodairos priešinosi Jonas Galvydis – kieto charakterio žmogus, matęs pasaulio: „Čia, mano žemėje, yra kapinynas ir man jo nedraskysite.“ Buvęs ūkininkas Galvydis prie sovietų valdžios neprisitaikė: visas kolūkmetis jam buvo tarsi maro metai“, – sakė J. Bendorius.
Projektuotojai įsiklausė – judinti maro kapines iš tikrųjų rizikinga, nes gali prisišaukti didelę nelaimę. Taip šis kampelis išliko beveik nepaliestas, tik kaimo nekropolio akmenys buvo sukloti į ūkinių statinių pamatus. „Gaila, kad tų akmenėlių neišsaugojome, galbūt juose buvo įdomių ženklų iš senovės laikų“, – samprotavo vyras. Jis kvietė kalviškius pamąstyti ir įvertinti tai, kas padaryta: ar daug yra kaimų, kur statomi paminklai prieš 300 metų mirusiems kaimo žmonėms, kurių net vardai nežinomi? „Tai paminklai savo istorijai. Tad visuotinė pagarba šviesiems žmonėms, kurie sumanė, parengė ir pastatė šį paminklą“, – taip jausmingai Kalvių kaimo žmonių rūpestį įvardijo J. Bendorius.
Projektą iš dalies remia:
