– Menininkų gyvenimo ritmas kiek kitoks nei paprastų žmonių. Kada Jūsų pirma rytinė kava?
– Taip, vis dar „piktnaudžiauju“ kava. Pašmaikštausiu… Kaip ir visi talentingi žmonės. Pirmas puodelis – 6.15 val. Keliuosi anksti, gal kad jau toks amžius…
– Kai tarėmės dėl interviu, įspėjot, kad nevadinčiau Jūsų maestro… Tai kaip tada į Jus kreiptis?
– Nesu nei maestro, nei princas, nei scenos kavalierius. Koks gi aš kavalierius?! Visiems sakau, kad man jau 158 metai. Taip ir parašykit, kad Kerbedis garsiai juokiasi… Maestro kreipinys – tik labai ypatingiems scenos žmonėms. A. a. Virgilijui Noreikai, turėjusiam begalinę Dievo dovaną. Man ir šviesaus atminimo kolega Stasys Povilaitis – ne maestro, nors scenai labai daug atidavęs. O žvaigždžių scenoje apskritai nėra, jos visos – danguje (juokiasi – aut. past.).
– Muzikos kritikai sako, kad niekam nepavyksta Kerbedžio balso kopijuoti. Nes kai Jūs scenoje, jausmas, lyg plačiai atsivertų daržinės durys. Balsas toks didelis ir platus, kad „nuneša stogą“…
– Čia tai geras palyginimas, prisiminsiu „daržinės duris“ (ilgai juokiasi). Bandymų perdainuoti mano dainas buvo, yra ir gal bus. „Sakale, lėk“, „Sustok, traukiny“ ir t. t. Man negaila, tegul dainuoja, kai kuriems gal tai balso ir tembro mokykla. Kolegos ne kartą patarinėjo: „Kastyti, sakyk, kad baigtų tas parodijas“. Kol kas tik vieno muzikinio projekto dalyviui, „el Fuego“ dainininkui Pauliui Bagdanavičiui pavyko… Jis finale pasirinko vokaliai labai sunkią mano atliekamą dainą „Mano meile, žinok“… Abejojau, ar ištemps… Buvau sužavėtas, kaip jam pavyko.
– Šis kūrinys ir Jums vienas gražiausių?
– Dainos ypatinga istorija. Ją išgirdau gal prieš 8 ar 9 metus, dainavo Ala Pugačiova. Netrukus man iš Lietuvos televizijos paskambino pažįstamas ir sako: „Aš tau „įmetu” dainą“. Pagalvojau: „Na čia dabar! Gal išprotėjo… Pradėsiu dainuot Pugačiovos dainas“. Kai atsiuntė, paklausiau pirmą, antrą, ketvirtą kartą. O penkto nebereikėjo. Maniau, Viešpatie, tokio vokalo išgaut neįmanoma.
– Yra daina iš vaikystės, kuri Jus „atrado“ kaip būsimą dainininką?
– Aš gi uždainavau tik būdamas 9-oje klasėje, per balso mutaciją (juokiasi – past.). Visokiuose gamyklų estradiniuose ansambliukuose… Nė minties nebuvo, kad tapsiu dainininku. Scenos durys atsivėrė po sovietinės armijos, 1986 m. Dvejus metus tarnavau Vilniuje, ansamblyje… Buvau atsitiktinai išgelbėtas nuo tarnybos povandeniniame laive. Motina traukinyje išsišnekėjo su įtakingu kariškiu, jis padėjo. Po tarnybos mane „po blatu įstatė“ į liaudies estradinį kolektyvą „Vaivorykštė“, koncertavome visur, kur tik buvo galimybių. O 1988 m. man paskambino Londone dirbusi lietuvė muzikos redaktorė ir pasakė: „Kerbedi, tu važiuoji į Jūrmalą“. Į prestižinį jaunųjų talentų festivalį. Suvažiavo atlikėjai su gausiomis komandomis, žinodami, kaip „prasimušti“.Ten, man tada atrodė, visiška korupcija. Bet komisijos balsavimas parodė, kad kiek klydau. Trečioji vieta, pirmas dainininkas iš Lietuvos – prizininkas. Po to pusės metų koncertų turas Rusijoje su šio festivalio dalyviais. Tada ir įvyko mano gyvenime lūžis. Startas, nuo kurio supratau, kad privalau su savo balsu dirbti. Ir dirbau, 10 ar 15 metų.
– Dainininkui labai svarbu prisijaukinti žiūrovą. Kaip pajaučiate, ar koncerte „paėmėte publiką“?
– Nežinau, ką kiti jaučia, aš visada ją „paimu“. Jei ne nuo pirmos, tai nuo antros dainos. Tai ne pasigyrimas. Žiūrovas labai jaučia, kokios tu nuotaikos ir nusiteikimo. Jei scenoje esi tik dėl pinigų, be nuoširdumo ir atsidavimo – tai jau „chaltūra“. Aš tiesiog kaifuoju nuo tūkstančių žmonių. Atiduodu save visą. Manęs nedomina, kiek bus scenoje lempučių. Su manimi dirbančios apšvietėjų, garsistų komandos turi savo darbą atlikti absoliučiu tikslumu. Jeigu ne, tada pasiuntu, galiu juos tą pačią akimirką išvaryt. Taip, esu labai reiklus, nelengva su manimi. Bet tiek pat reiklus ir sau. Kad nebūtų nė vieno procento susierzinimo. Žiūrovas turi gauti kokybę. Kiekvienas koncertas – ir man pačiam šventė.
– Ką galvojate apie atlikėjus, „dainuojančius“ pagal fonogramą?
– Iš tokio koncerto bėgčiau… Nuoširdžiai sakau, mane net purto, kai jaunų žmonių grupelės didžiuojasi, kaip jos… „krūtai varo“. Nei vokalo, nei dainos žodžių… Žiopčiojant galima per dieną „varyti“ be perstojo, po 10 koncertų. Bebalsio ir betembrio jaunimėlio dabar labai daug…
– Kiek daugiausia koncertų per dieną esate surengęs Jūs?
– Per savaitę – ne daugiau dviejų, dažniausiai – vieną. Žmogaus fizinės galimybės ribotos. Balsas privalo pailsėti. Valandos dainavimas diafragma prilygsta štangos kilnojimui, krūtinėje, atrodo, tarsi bomba sprogtų.
– Scenoje Jūs dainuojate ne tik balsu, bet visu kūnu. Esate kada svėręsis, kiek po koncerto netenkate svorio?
– Oi, niekada nebandžiau, bet dabar pabandysiu. Vieną kitą kilogramą tikrai prarandu. Po koncerto dvi dienas manęs niekas negali trukdyti. Tai ne tinginystė. Turiu pailsėti. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Jūsų sceninio įvaizdžio detalė – juodi akinukai… Apsauga nuo šviesų, žiūrovų ar…?
– Nežinau, ar sakyti tiesą? Jau gi sakiau, kad man 158 metai (juokiasi), bet dar neprisirengiu pas akių gydytojus. Reikia pakelti akių vokus… Akinukai, be abejonės – ir stilius, man jie patinka. Kai į tave žiūri tūkstantinė minia, veikia emociškai. Bet nuo žiūrovų nesislepiu. Aš juos girdžiu ir matau… ausimis, jos priima balsą, toną, nuotaiką.
– Jūsų atliekamų dainų žodžiai labai gilūs ir prasmingi. Kas dainų tekstų autoriai?
Jų daug… Dainos „Nakty…“, kurios, maniau, koncerte niekada negalėsiu sudainuot, žodžių autorė – mano kraštietė poetė, šviesaus atminimo Elena Mezginaitė. Nors daina sudėtinga, sudainavau, ir dar dainuoju…
– Pamenu, karjeros pradžioje Kerbedis – raudonu švarku… Vėliau – mėlyni, balti, žibantys kostiumai… Išsaugojote tą raudoną?
– Ten buvo visas kostiumas, su pailgintu švarku. Labai brangus, kainavęs per 3 tūkst. litų. Siūdintas dizainerio Seržo Gandžumiano. Nežinau to kostiumo likimo…
– Pagal horoskopą esate Dvynys. Bendraujantis, iškalbingas, ekspresyvus, žavus… Kodėl Jūs nešmėžuojate televizijos laidose, kaip kad kiti Jūsų kolegos?
– Daug kartų kvietė į visokias pokalbių laidas. Dabar nebekviečia… Pasakysiu tiesiai – nemėgstu tuščiai filosofuoti, man nereikia tuščios reklamos. Kam tas vapėjimas, jeigu tema – ne tokia, kurią supranti ar ją esi išgyvenęs. O kad ir supranti, kam savo nuomonę viešint? Mes – anos kartos žmonės, mokėmės iš V. Noreikos, Maiklo Džeksono, Celine Dion, Tinos Turner ir kitų grandų. Dabar gi jaunimas įrašo vieną „činčeliušką“ ir jau – žvaigždė. Nė velnio, ši X karta nė nesuvokia, kad geram „estradieriui“ būtinas balsas, tembras ir labai daug darbo su balsu. Beje, mūsų šeimoje dvynių istorija didelė. Aš su sese – dvyniai, dvyniai ir du vyriausi broliai. Turiu tris anūkus, dvi sesės taip pat dvynės.
– Koks senelis Kerbedis?
– Nežinau… Užimtas, o anūkytės dar ir gyvena Londone. Labai myliu juos. Dabar atostogų Ignalinos krašte, tai spėjau aplankyti.
– Rugpjūčio 22 d. Jūsų koncertas Ilzenberge. Dvarą „atrasite“ pirmą kartą?
Čia visa istorija. Lietuvoje labai daug dvarų, o ir plataus pasaulio esu daug matęs. Girdėjau apie Ilzenbergą, o kai atsitiktinai pamačiau dvaro lankstinuką, Viešpatie, pagalvojau, koks stebuklas Lietuvos pakrašty. Kas tai per dvaras, kad rengė koncertus Andrius Mamontovas, Marijus Mikutavičius! Šį šeštadienį važiuoju į Ilzenbergą, noriu savo akimis prieš koncertą pamatyti ir pasižiūrėti, kur scena stovės. Ten tokia grožio oazė… Labai laukiu…Aš gi truputėlį bajoras (juokiasi – aut. past.), bet nespėjau dokumentų titului susitvarkyt. Mano proprosenelis, Stanislovas Kerbedis buvo labai garsus tiltų architektas, suprojektavęs tiltus Sankt Peterburge, kituose didmiesčiuose…
– Jei dabar Jūsų paprašyčiau sudainuot vieną dainą, kuri būtų? Gal vizitine tapusi „Sakale, lėk..“?
Viena paskutiniųjų – „Mėlynakė“ (niūniuoja – aut. past.). O „Sakale, lėk“, nors jai jau daug metų, koncerte būna. Kartais ja pradedu, kartais užbaigiu koncertą. Žiūrovas prašo… Tai mano širdies himnas…
– Ačiū už atvirą pokalbį. Iki pasimatymo Ilzenberge.
Projektą iš dalies remia:
