Įvertinta visais titulais
I. Jasiūnaitė kiekviename pokalbyje, kiekvienam interviu kalba apie gimtąjį kraštą ir, žinoma, operą. O rokiškėnai gali didžiuotis, kad mūsų kraštas padovanojo Lietuvai ryškią asmenybę, kuri sudainavo svarbiausias mecosoprano partijas Lietuvos nacionaliniame Operos ir baleto teatre.
Gyvenimo vaidmeniu ji pati vadina Karmen Žoržo Bizė operoje. Primadona dainavo su Lietuvos operos legenda Kipru Petrausku, Estijos baritonu Georgu Otsu, vienu garsiausių tenorų Virgilijumi Noreika. Sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, dainavo per 1300 spektaklių. Jos kūryba ir nuopelnai Lietuvos kultūrai bei menui įvertinti visais aukščiausiais titulais, o Rokiškio krašto garbės piliete ji paskelbta 2000-aisiais. „Rokiškio krašto žmonės nepaprastai geri. Per visus tuos metus nė karto jais nenusivyliau. Ir „Gimtajam Rokiškiui“ noriu padėkoti. Šis laikraštis toks žmoniškas noru įvertinti senokai nebejauną talentingą savo kraštietę“, – yra sakiusi primadona viename iš savo vakarų mūsų mieste.
Meno supratimas – iš tėvų aukštaičių
Lietuviškoji Maria Callas, kurios talentu ir grožiu žavėjosi tokie kūrėjai kaip Vytautas Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis ir kiti. Jos gimtinė – Rokiškis. „Aukštaičiai labai geri, atviri ir nuoširdūs žmonės. Tokie buvo ir mano tėvai, iš Rokiškio krašto kilę aukštaičiai. Tėvelis – iš Panemunėlio, o Mamytė – iš Šlapelių kaimo netoli „Vyžunkos“. Galiu tik džiaugtis tokiais nuostabiais savo Tėveliais. Tėvelis dirbo Lietuvos banke buhalteriu. Nors ir bankininkas, tačiau didis romantikas – galėjo būti poetas, rašytojas. Tėvelis buvo labai jausmingas ir kartu labai pareigingas žmogus, aš juo visada didžiavausi ir stengiausi būti nors kiek panaši į jį. Mano Mamytė – gražuolė ilgakasė. Mokslų nesiekė, liko namų šeimininkė, nors buvo apdovanota menininkės gabumais. Mamytė turėjo įgimtą menišką supratimą, labai gerą skonį, todėl visuomet gražiai rengdavosi, su meniniu polėkiu atpasakodavo skaitytas knygas, matytus spektaklius“, – taip Irena yra pasakojusi apie savo tėvus, kurie „būtų laimingi sužinoję, kad išsipildė dukros svajonė – tapti operos dainininke“.
Mokėsi Juozo Tumo -Vaižganto gimnazijoje
I. Jasiūnaitė gimė 1925 m. spalio 29 d. rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Gyveno Gedimino gatvėje, lankė Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia, Rokiškyje, atsirado „pirmas troškimas eiti muzikės keliu“. Muziką I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša. Jis – irgi ryški asmenybė. Ne tik dainų autorius, bet ir žmogus, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis jau tada atkreipė dėmesį į būsimą primadoną. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn – buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika – nuostabi. Vargonais grojo mano muzikos mokytojas, mudviejų natos buvo padėtos greta. Po šv. Mišių mama su tėveliu sakė, kad mano giedojimas žmonėms patiko. Manimi buvo patenkintas ir mokytojas“, – yra pasakojusi I. Jasiūnaitė apie kūrybinio kelio pradžią.
Gimnazistė įsivaizdavo, kad turėdama žemą balsą gali tik pritarti solistams. Iki tada, kai į gimnaziją atvažiavo dainuoti tuomet garsi operos solistė mecosopranas Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji taip pat dainavo žemu balsu. Keturiolikmetei tai buvo viltis, suvokimas, kad „turėdama žemą balsą gali būti svarbiausia“.
Aukso gabalas
Tiesa, baigusi gimnaziją, muzikos ji nepasirinko. Dvejus metus studijavo stomatologiją. Gyveno pas tėvų draugus Teofiliją ir Petrą Vaičiūnus. Ir T. Vaičiūnienė nuvedė Ireną į filharmonijos chorą. „Aukso gabalas“, – taip buvo įvertintas medicinos studentės balsas ir mediciną pakeitė muzika – muzikos mokykla, vėliau konservatorija. 1999-aisiais interviu „Gimtajam…“ artistė sakė: „Po laiminga žvaigžde esu gimusi. Daug žmonių man padėjo. Prisimenu, tėvelio tremtis sutapo su paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Pradėjau dvejoti, ar aš, tremtinio vaikas, gausiu diplomą. Bet geri žmonės ir, matyt, Dievo dovana – mano balsas, mano talentas, padėjo susiklostyti likimui…“
Tapo legenda
Scenoje I. Jasiūnaitė įkūnijo visus svarbiausius vaidmenis. Tačiau pirmo ryškumo žvaigžde ją padarė Karmen. Šį vaidmenį ji suvaidino 100 kartų ir sako, „kad opera buvo ir yra didžioji jos gyvenimo meilė, įkvėpusi ant scenos praleisti beveik keturis dešimtmečius“. Rašydami apie Karmen kritikai visad žavėjosi ne tik išskirtiniu balsu, bet ir laisvės pojūčiu, jausmu, vaidyba, judesių grakštumu. Viename iš savo dienoraščių operos solistė rašė: „Jei padainavus „Karmen“ spektaklį, niekas tavęs salėje neįsimyli, vadinasi, dainavai blogai.“
„Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Klausantis jos balso, vyrams per nugarą eidavo šiurpuliukai“, – taip apie operos primadoną, nesvarbu, kad senokai palikusią sceną, 2006-aisiais rašė žurnalas „Ekstra“. Ji vadinta meilės moterimi, pripažįstama kaip vienas ryškiausių mecosopranų Lietuvoje pokario metu. Iš scenos išėjo sulaukusi 62-ejų, šiuo metu gyvena Vilniuje.
„Gimtajam…“ I. Jasiūnaitė yra sakiusi: „Meilė turi būti nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos. Be meilės žmogus yra labai menkas.“
Projektą iš dalies remia:
