Pasirinkti kelią – sunku
L. Nagelė sako, kad mokykloje apsispręsti, kokias studijas, kokį kelią rinktis, jaunam žmogui yra sudėtingas uždavinys. Supranti, kad yra daug kelių. „Visur nori, atsiveria daug krypčių, įvairių galimybių, todėl pasirinkti – tikras iššūkis. Pagalvodavau ir apie darbą šeimos versle, bet tuomet dar nebuvau apsisprendęs. Tik po studijų Vilniaus universiteto tarptautinėje verslo mokykloje supratau, kad noriu grįžti, nes tėvai kaip tik baigė įrenginėti kaimo turizmo sodybą, čia atsirado daug veiklos“, – prisimena L. Nagelė.
Grįžo ir į praeitį nebesižvalgo, nebesvarsto apie buvusias galimybes.
Kaimo turizmui reikia pridėtinių verčių
Kaimo turizmas netapo pagrindiniu Nagelių šeimos verslu, reikėjo ieškoti jam pridėtinės vertės ir ja tapo vyndarystė. „Kaimo turizmo plėtrai buvo skirta daug europinių lėšų, todėl šių sodybų Lietuvoje – apstu. Tam, kad išsiskirtų iš kitų, patrauktų turistų dėmesį, kaimo turizmo sodybai reikia vieno iš trijų dalykų: siūlyti labai gerą kainą, unikalias paslaugas, unikalią vietą. Vietos patrauklumu pasigirti negalime, tačiau siūlome unikalų dalyką, ko nesiūlo kiti – susipažinti su vietiniu vyndarystės ūkiu, vyno gamyba, įvairiomis čia gaminamo vyno rūšimis“, – sako jaunasis verslininkas.
Antrasis žingsnis įkūrus kaimo turizmo sodybą – įteisinti iki tol savo poreikiams tarnavusią vyndarystę, kad galėtų turistams rengti oficialias vynų degustacijas, laisvai prekiauti šiuo gėrimu.
„Dabar vyndarystė yra pagrindinis mūsų verslas, o kaimo turizmas – to verslo pridėtinė vertė. Turime gerai įrengtą vietą, kur galime rengti degustacijas, priiminėti svečius, teikti apgyvendinimo paslaugas. O man tai tapo stimulu pasirinkti dar vienas studijas – Kauno kolegijoje ėmiau studijuoti maisto technologiją. Vienintelis iš grupės pasirinkau fermentacijos specializaciją, nes vyno gamyba mažai dar ką domina, labiau jo vartojimas. Daug kas mėgsta vakarais pasimėgauti gero vyno taure, tačiau pusmetį jį gaminti, rauginti, fermentuoti mažai kam įdomu“, – pajuokauja L. Nagelė.
Vyndarystė – įdomus ir kūrybiškas amatas
L. Nagelė nesigaili pasirinkęs vyndario amatą. „Nauji skoniai, eksperimentai, naujos patirtys, nauji įdomūs žmonės, daug veiklos – nuobodžiauti nėra kada“, – prisipažįsta jaunasis vyndarys, dabar daug laiko praleidžiantis ūkyje įrengtoje vyno laboratorijoje.
„Daug eksperimentuoju, tik ne visuomet sėkmingai. Kartais sugaištu daugybę laiko, bandydamas išgauti naują produktą – ir nepavyksta. Toks nusivylimas apima… Kartais eksperimentuoju nieko nesitikėdamas, o išgaunu labai įdomaus skonio vyną. Visaip būna. Šiame amate daug netikėtumų, kūrybos ir įvairovės“, – sako L. Nagelė ir drąsiai teigia, kad dabar jo indėlis kuriant ir gaminant vyną sudaro maždaug 40–50 proc. visos šeimos pastangų. „Šiaip mes viską darome kartu, visi mūsų vynai – bendras visos šeimos darbas, kiekvienas pasiūlo, ką skaitęs, sužinojęs, bet daugiausia dabar eksperimentuoju aš. Anksčiau tai darydavo tėvas, prisideda ir mama, brolis Simas, bet mažiau. Pagal mūsų gebėjimus ir darbų pasiskirstymą mamai ir broliui tenka vynų degustacijoms ruošti maistą, jiems tai geriausiai pavyksta“, – pasakoja jaunasis verslininkas.
Vyną gamina jau penkta karta
Vis dėlto L. Nagelė neslepia, kad pagrindinis šeimos verslo variklis ir idėjų generatorius tebėra tėvas Raimundas Nagelė, kuris visuomet gamino vyną šeimos poreikiams. „Prisimenu, dar vaikas būdamas kartu su tėvu spausdavau ir gamindavau juodųjų serbentų vyną. Esu jau penkta mūsų giminės karta, gaminanti vyną: tėvas, jo mama, močiutė, prosenelė, o dabar ir aš“, – apie Nagelių šeimos pomėgį, tapusį verslu, pasakoja jaunasis vyndarys.
Šiandien R. ir L. Nagelės – žinomi lietuviško vyno gamintojai, o iš jų vyninės iškeliavę vynai yra įtraukti į Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sąrašą ir kasmet pelno apdovanojimus. Medaliais yra pasipuošę juodųjų serbentų, antaninių obuolių, vynuogių vynas „Soliaris“.
Plečia asortimentą
Šiuo metu Nagelių ūkyje gaminami aštuonių rūšių vynai, o planuose – dar ir putojantis vynas.
„Mūsų ūkis gali per metus pagaminti iki dešimties tonų vyno. Pirminė idėja buvo gaminti nedaug rūšių, bet didesniais kiekiais. Dabar matome, kad perspektyviau gaminti kuo daugiau rūšių ir mažesniais kiekiais. Žmonių skonis labai įvairus, vieni mėgsta lengvesnį, kiti – sodresnį vyną, todėl norime siūlyti įvairų asortimentą, kad kiekvienas surastų tai, kas patinka labiausiai“, – sako L. Nagelė.
Jau šiais metais Nagelių vyninėje bus pradėtas gaminti putojantis baltasis vynas. Įranga jau užsakyta. „Ramiam vynui gaminti visą įrangą jau turime susipirkę, o dabar judam toliau – imsimės lengvo putojančio vyno. Ketiname plėsti ir paprasto vyno asortimentą, bet dar nenoriu atskleisti rūšių, juk gali nepavykti“, – šypsosi jaunasis vyndarys.
Turi vyndario užrašus ir mėgstamus vynus
L. Nagelė sako, kad svarbiausius dalykus, pastebėtus gaminant vynus, pasižymi užrašuose, nes kitaip ilgainiui užmirštų. „Mėgstu tikslumą, turiu žinoti gamybos teoriją, kas su kuo, nuo ko pradėti, kad galėčiau visa tai pritaikyti praktiškai. O štai tėvas – labiau patirties žmogus, daugiausia pasikliauja savo skoniu“, – pastebi dar tik besimokantis amato paslapčių jaunasis vyndarys.
Kol kas L. Nagelė negali pasigirti savarankiškai sukūręs kurią nors iš ūkyje gaminamų vyno rūšių, tačiau turi savo mėgstamiausius. Ir prisipažįsta, kad jam labiausiai patinka baltieji vynai. „Iš mūsų ūkyje gaminamų baltųjų pirmenybę teikiu rabarbarų vynui. Jis labai tinka vasarą – gaivus, lengvas. Įdomus man ir mūsų raudonasis aronijų vynas. Bet kiekvienas turi atrasti savo skonį, nes vienodų nėra“, – įsitikinęs vyndarys.
Patirties semtųsi Vokietijos vynuogynuose
Paklaustas, ar neturi planų išvykti patirties pasisemti į kurį nors garsų pasaulyje vyndarystės ūkį, L. Nagelė sakė kol kas to daryti neketinantis. „Turiu galimybę keliems mėnesiams išvykti į užsienį pagal studijų mainų programą, tačiau artėja sezonas, mūsų ūkyje daug darbų, taigi negaliu ilgesniam laikui atsiplėšti nuo verslo. Žinoma, įdomu pasižvalgyti po kitus vyndarystės ūkius. Tą ir darom, bendraujam su latviais, nė viena mūsų kelionė neapsieina be vizito pas vietos vyndarius, tačiau negaliu pasakyti, kad būtų toks ūkis, į kurį norėčiau nuvykti. Šiaip pasimokyti labiausiai vertėtų iš Vokietijos vyndarių – jie tikrai stiprūs ir mūsų šalių klimatas mažai skiriasi. Pietinių regionų – Ispanijos, Italijos – vyndarių patirtį mums sunku būtų pritaikyti“, – sako L. Nagelė.
Neturi laiko nuobodžiauti
Ką gi jauni žmonės veikia kaime, kai nedirba? L. Nagelė sakė laisvalaikio turįs tikrai mažai, todėl jį stengiasi įdomiai išnaudoti.
„Abu su broliu esame Pandėlio sporto klubo nariai, žaidžiame krepšinį. Savaitgaliais dalyvaujame rungtynėse, turime ir vietos komandą. Kai studijavau Vilniuje, grįžęs į kaimą rasdavau daug savo klasiokų, o dabar kone visi išvažinėję, likusius gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Jeigu noriu pasilinksminti, niekas netrukdo nuvykti į Vilnių, Kauną ar Rygą – atstumai panašūs. Dažnai važinėjame į Panevėžį pas senelius. Mėgstu pakeliauti, tik to laiko vis trūksta. Tikrai norėsiu sugrįžti į Norvegiją, nes šios šalies gamta man padarė milžinišką įspūdį“, – pasakoja L. Nagelė.
Grandiozinių ateities planų jaunasis vyndarys nekuria ir prisipažįsta, kad savo ateitį kol kas mato čia, tėvų įkurtame vyndarystės ūkyje Taručių kaime.
Projektą iš dalies remia
