Gera dalintis šokiu
Airida Gudaitė
Buvusi mokinė, choreografė, šokėja, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė
„Nežinau, ar būčiau šokėja, jei ne Rokiškio choreografijos mokykla. Kai mama nuvedė mane į Rokiškio choreografijos mokyklą, pamenu, man buvo 6 – eri. Atsimenu atrankas į paruošiamąją grupę. Viskas labai rimta atrodė. Bet man patiko vaikščioti puspirščiais Meuočiau jeigu sakyčiau, kad visus 7 metus su malonumu eidavau į šokio pamokas. Daug rutinos buvo. Tik studijuodama šokį supratau, kodėl tiek kartodavome klasikinio, liaudies šokio pagrindus. Tai stiprino šokėjui reikalingas raumenų grupes, gerino judesių koordinaciją. Nuoseklus darbas, požiūris į treniruotes, pasirodymus scenoje… Tai patirtis, kuri davė suprasti, kad šokis gali būti ir profesija. Nors labai gerai pamenu savo pirmosios šokio mokytojos, auklėtojos Snieguolės Skardžiuvienės klausimą:“ Ar bus norinčių tapti šokio pedagogais?“ Tuo metu galvojau: “Na jau tikrai ne“. O šiandien esu labai dėkinga savo pirmiesiems mokytojams pavyzdžiams Snieguolei Skardžiuvienei, Rimai Bielovienei, Aušrai Čepulienei, Arūnui Skardžiui. Už žinias, požiūrį, kantrybę ir rūpestingumą.
Grįžti šokti į gimtinę visada labai geras jausmas. O čia dar atkeliaujame (penktadienį vakare Rokiškio kultūros centre – aut. past.) su pirmuoju mūsų darbu „Feel – Link“ – grynojo šoki duetu, su kuriuo išmaišėm pusė pasaulio. Europa, Azija ir pagaliau namai. Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi… Tiesą sakant, kažkaip vis kabina mintis, kodėl kviečiami svetur? O rodydami savo darbus žinomuose festivaliuose, teatruose Lietuvoje ir svetur, nė karto nebuvom pakviesti į didžiausią teatrų festivalį Rokiškyje. Todėl dabar esame labai dėkingi Rokiškio choreografijos mokyklai. Už kvietimą rodyti pirmą darbą.
Gera dalintis šokiu ne tik scenoje, bet ir šokio salėje. Dalintis patirtimi su choreografijos mokyklos mokiniais. Manau, toks bendradarbiavimas atveria visiems mums daugiau galimybių. Vilniuje kartu su vyru vedame pamokas ir vadovaujame Low Air šokio mokyklai, organizuojame seminarus, renginius. Šiais metais baigėme įgyvendinti Europos Sąjungo struktūrinių fondų finansuojamo projekto, ugdymo programą „Šokio Architektūra“. Joje dalyvavo Vilniaus miesto šokio teatro Low Air šokėjai ir Rokiškio choreografijos mokykla. Keliavome judesiu kūne, miestais Vilnius – Rokiškis, įtraukdami jaunuosius šokėjus į kūrybinę, judesio kelionę, kurioje visi kartu susipažinome, pažinome, mokėmės ir tikimės tęsti bendradarbiavimą“.
Šokis formuoja asmenybę
Greta Narkevičiūtė-Miškinienė
Buvusi mokinė, šokio mokytoja
Šokis neatsiejama mano gyvenimo dalis. Nuo pat mažens šokau namuose, darželyje, kūriau pasirodymus ir „versdavau“ draugus, tėvus būti žiūrovais. Mamai net nekilo klausimų, kokį būrelį man parinkti. Rokiškio choreografijos mokykloje praleidau septynerius metus, ketverius – šokio kolektyve „Fiesta“, papildomai šokau Juozo Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos šokio kolektyve „Iliuzija“, būdama dvyliktokė vedžiau šokio pamokas suaugusiesiems.
Atėjus laikui rinktis studijas, net nedvejojau, kad tai bus šokis. Buvo, kurie atkalbinėjo, juk „iš šokio negyvensi“, „karjera greitai pasibaigs“, „neturėsi laisvo laiko, šeimos, nes koncertai ir išvykos bus savaitgaliais“, „pasilik šokį kaip hobį“. Bet man labiau patiko posakis – „pasirink mėgstamą darbą – ir neteks dirbti“…
Edukologijos universitete baigiau šokio pedagogikos bakalauro studijas, įgijau švietimo kokybės vadybos magistro laipsnį. Studijuodama dirbau šokio mokytoja. Šiuo metu esu Vilniuje įsikūrusios „Motus“ šokio mokyklos administratorė-projektų vadovė bei šokio mokytoja. Kasdien dirbu su vaikais, vedu šiuolaikinio šokio pamokas, seminarus, dalyvauju konkursuose, organizuoju šokio koncertus, stovyklas. Dirbti reikia daug, tačiau jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, man nesvarbu, ar pati esu scenoje, ar užkulisiuose stebiu mokinių pasirodymą.
Rokiškio choreografijos mokykla suteikė šokio pagrindus, išugdė artistiškumą, pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą, padėjo įsitikinti, jog myliu šokį ir noriu su juo sieti savo gyvenimą. Dabar džiaugiuosi galimybe ugdyti jaunas asmenybes, leisti skleistis jų talentams, gebėjimams, kūrybiškumui, skatinti tobulėti, mokytis ir, svarbiausia, patirti malonumą šokant.
Ar šokčiau, jei Rokišky nebūtų buvę Choreografijos mokyklos? Dabar sunku atsakyti, „kas būtų, jei būtų“. Manau, šokčiau. Tik jokiame kitame būrelyje ar šokio kolektyve negautum tiek gebėjimų ir žinių, kiek čia, Choreografijos mokykloje. Ne veltui ši įstaiga vadinama mokykla – vaikai mokosi skirtingų šokio stilių, gauna teorinių žinių, sceninės patirties, lavina muzikalumą ne tik šokdami, bet ir grodami pasirinktu instrumentu, vysto artistiškumą teatro užsiėmimuose. Nesvarbu, kuo ateityje planuoji būti: šokėju, mokytoju, buhalteriu, inžinieriumi ar vadybininku, – šokis formuoja drąsią, pasitikinčią savimi, disciplinuotą, kūrybišką ir lanksčią asmenybę.
Malonu sugrįžti į tą sceną, kurioje žengiau pirmuosius šokio žingsnius. Paradoksalu, tačiau joje būsiu vaikas, septynmetis mėlynakis berniukas Mažylis, kuris susipažins su Karlsonu. Labai džiaugiuosi tokiu vaidmeniu. Bus smagu pakvailioti scenoje su senu draugu Dovydu Diliu (vaidina Karlsoną – aut. past.). Tikiuosi, žiūrovai džiaugsis, prisimins vaikystę ir legendinį pasakojimą apie Mažylį ir Karlsoną.
Pasiilgstu, nes darausi „medinis“
Dovydas Lukošiūnas
Buvęs mokinys, studentas, būsimas veterinaras
Mano gyvenimui Choreografijos mokykla davė labai daug – nuo draugų iki paties šokio supratimo, savęs tobulėjimo, gebėjimo priimti iššūkius. Daug žmonių patiria scenos baimę. Aš nesu išskirtinis. Tačiau koncertas po koncerto ir širdyje teliko normalus virpuliukas, kuris, manau, ir turėtų būti.
Visų pirma esu dėkingas savo mamai, kad ji suteikė galimybę lankyti Choreografijos mokyklą. Antra, dėkoju šios mokyklos kolektyvui – žmonėms, kurie prisideda prie jaunimo ugdymo. O labiausiai ačiū Snieguolei Skardžiuvienei už visus tuos šokių metus, o dabar – už galimybę
dar kartą „prasisukti“’ ant parketo.
Lankyti Choreografijos mokyklą pradėjau šeštoje klasėje. Vėlai. Nuėjęs į pirmąsias pamokas, buvau už visus aukščiausias ir kokiais ketveriais metais vyresnis. „Kodėl gi ne, bandom…“ – pagalvojau, paragintas bendraklasių. Choreografijos mokyklos laikais daug visko buvo nutikę. Bet smagiausia būdavo prieš koncertus, išvykas. Per pamokas patikdavo smagu „pralaužyti“ kaulus. To pasiilgstu, nes darausi „medinis“. Pamenu egzaminą Choreografijos mokykloje: dėl gero pažymio taip stengiausi būti tiesus, susikaupęs, kad vos nenualpau. Kuris šokis sunkiausias? Daug galvoti nereikia. Iš esmės visi jie yra sudėtingi ir įdomūs. Mokytoja Snieguolė pasirūpindavo, kad nenuobodžiautume, kad žiūrovams būtų įdomu. O sunkiausias ir baisiausias turbūt atrodė pirmasis šokis. Norėjau, kad viskas būtų tobula, kad mokytoja didžiuotųsi. Tikiuosi, taip ir buvo.
Veterinariją pasirinkau todėl, kad visuomet patikdavo rūpintis gyvūnais. Prisimenu, pirmoje ar antroje klasėje reikėjo nupiešti būsima profesiją – nesuklydau pavaizdavęs kiaulę, kuriai įbestas švirkštas. Tikiuosi, greitai galėsiu save vadinti veterinarinės medicinos gydytoju.
Mielai grįsčiau į tas dienas
Ieva Balčiūnaitė
Buvusi mokinė, per „Rokiškio kultūros vingių“ apdovanojimo ceremoniją teikusi apdovanojimą savo mokytojoms
Šiandien šoku daugiausiai teatre: miuzikluose, tokiuose kaip „Mindaugas karalius“(Anželikos Cholinos), „Paryžiaus katedroje“ („Domino“ teatras) bei naujausiame „Lituanica“ („Domino“ teatras, rež. Mantas Verbiejus); taip pat šokio spektaklyje „Otelas“ (rež. ir choreografė A. Cholina), vaikiškame spektaklyje „Maša ir lokys“ („Domino“ teatras, rež. Dainius Kazlauskas). Kartais pasirodau televizijos projektuose, šiuo metu šoku projekte „Dvi kartos“. Šiemet mečiau sau iššūkį dalyvauti čempionate bei šokio konkursuose. Kadangi Rokiškis šiais metais yra Lietuvos kultūros sostinė, rokiškėno Manto Svirskio „Lithuanian show dance championship, 2019“ buvo perkeltas būtent į Rokiškį. Jame su komanda laimėjome pirmąją vieta, o duetų kategorijoje likome vicečempionai. Labai džiaugiausi, kad galiu šokti savame mieste. Juk sakoma – namie ir sienos padeda. Mano atveju tai pasitvirtino. Kitas konkursas „Shock“. Jame taip pat laimėjome pirmąją vietą ir pagrindinį prizą.
Šoku ten, kur man įdomu, kur galiu tobulėti bei suteikti spektakliui savitą spalvą. Kalbu ne tik apie šokį, bet ir personažą, kuris kuria visumą. Negaliu pasakyti, kad siekiu aukštumų. Tiesiog atsiduriu geriausiuose spektakliuose – taip susiklosto. Žinoma, neneigsiu, kad ne vienerių metų įdirbis padėjo man atsidurti ten, kur esu dabar. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi aktoryste ir džiaugiuosi, kai personažą galiu kurti kaip noriu. Ką gali žinoti, galbūt kai kada teks vaidinti ir spektakliuose. Svajoju dalyvauti užsienio šokio projektuose. Norisi choreografinio iššūkio, kultūrinio skirtumo. Laukia ir nauji projektai bei miuziklai. Netrukus LNK filmuos naują šokių projektą „Dance revolution“. Svarstau dalyvauti, nors datos nėra palankios. Bus statomi nauji spektakliai, laukia naujas sezonas, o tai – nauji iššūkiai. Tuo šokėjo darbas ir nuostabus, kad nėra rutinos.
Kai buvau vaikas, labai nenorėjau lankyti Rokiškio choreografijos mokyklos. Priešingai, norėjau pramoginių šokių, tačiau tėvai nusprendė mane ir brolį vesti į Choreografijos mokyklą. Ar būčiau dabar te, kur esu be Choreografijos mokyklos? Tikrai ne. Buvau įtraukta į visus Kultūros centro ir Choreografijos mokyklos projektus, kur sukosi ir geriausi Lietuvos atlikėjai. Vieno jų likau pastebėta ir jis mane pakvietė šokti į „Domino“ teatrą. Reikia dalyvauti ten, kur tave kviečia, ir visai nesvarbu, kad tau už tai nemoka. Tuo vadovaujuosi. Vėliau viskas grįžta su kaupu.
Mielai grįžtu į Rokiškio sceną. Šokti čia yra didžiulė garbė. Choreografijos mokyklą prisimenu šiltai. Nostalgija apima vien pagalvojus. Pasiilgstu mokytojų, šokėjų, smagu juos ir jų darbus matyti renginiuose. Linksmų akimirkų čia buvo labai daug. Visi vaidybiniai aspektai, klaidos, jaudulys scenoje sukuria akimirkas, kurias sunku pamiršti. O gastrolės su „Nemunėlio“ kolektyvų tikriausiai vertos memuarų. Labai smagu buvo ir „Fiestos“ kolektyve, vadovaujamame Rimutės Bielovienės. Jos charizma, choreografijos skatindavo tobulėti. Mielai grįsčiau į tas dienas.
Tai ne tik mokykla, tai pirmieji šokių NAMAI
Ieva Lapelytė
Buvusi mokinė
Šokti mėgau ir šokėja norėjau būti nuo pat mažens. Rokiškio choreografijos mokykloje praleisti metai dar labiau sustiprino norą sieti savo ateitį su šokiu. Labai džiaugiuosi, kad ne tik baigiau šią mokyklą, bet ir toliau šokau kolektyve „Fiesta“. Pirmoji mano mokytoja Aušra Čepulienė ir „Fiestos“ vadovė Snieguolė Skardžiuvienė man buvo ne tik šokių mokytojos, bet ir autoritetai, jų dėka pasirinkau studijuoti šokio pedagogiką. Universitete buvo daug paprasčiau gilinti žinias klasikinio, lietuvių liaudies, charakterinio ir pramoginio šokio paskaitose, nes jau turėjau Rokiškio choreografijos mokykloje įgytus šokio pagrindus. Taigi nesu pagalvojusi, kaip būtų buvę, jei būčiau nesimokiusi šioje mokykloje. Čia gera grįžti šokti vienoje scenoje po su savo mokytojais ir tiek daug mokinių. Tai ne tik mokykla, tai pirmieji šokių NAMAI.
1989 m. Rokiškio vaikų muzikos mokykloje įsteigtas Choreografijos skyrius
1992 m. skyrius reorganizuotas į Rokiškio choreografijos mokyklą
Rokiškio choreografijos mokykla yra vienintelė rajone vaikų ir jaunimo švietimo įstaiga, teikianti neformaliojo švietimo choreografinį–meninį išsilavinimą, ugdanti mokinių meninį skonį ir nacionalinę savimonę. Mokyklos veikla remiasi tautos kultūra, liaudies tradicijomis ir papročiais, geriausiais pasaulinės kultūros pavyzdžiais. Ugdo meno mylėtojus, meno saviveiklos dalyvius, meno propaguotojus
MOKYKLOS MISIJA – mokinių meninis ir estetinis ugdymas. Šokio, teatro ir muzikos tarpusavio ryšys
Mokykloje buvę ir esami meno kolektyvai:
Liaudiškų šokių ansamblis „Nemunėlis“
Liaudiškos muzikos kapela „Bučkis“
Šiuolaikinio šokio grupė „Fiesta“
Rokiškio jaunimo teatras
Projektai:
„Šokančių šukuosenų šou“
Respublikinė liaudiškų šokių ansamblių ir kapelų šventė „Prie Nemunėlio“
Pastatyti šokio spektakliai:
„Coliukė“
„Karlsonas ir mažylis“
„Rudnosiukas“
„Vasarvydžio nakties sapnas“
„Velnio nuotaka“
„Liūtas Karalius“
„Spragtukas“
Jaunimo teatro spektakliai“
„Dangus neturi išrinktųjų“
„Pokeris“
„Emigrantai“
„Pabėgimas į Akropolį“
Projektą iš dalies remia
